Dainelių ir eilėraštukų tekstai

DĖDĖ MIEGAS

Kai mieste nemiega niekas,
Atkeliauja Dėdė Miegas:
-Jau pavargot? Aš einu,
Daug sapnų dalinu.
Kam spalvotą, kam bespalvį,
Duosiu sapną lyg pagalvį.
Kai visi labai pavargę,
Dėdė Miegas akį merkia:
- Jau pavargot? Dalinu
Daug saldžių sapnų.

Laba diena,

Gal as cia ne i tema, bet kazkaip neradau niekur apie tai...gal praziopsojau, o gal ir nebuvo... Jus cia tiek daug graziu daineliu ir eilerastuku priraset... o gal zinot kokiu nors ne vaikams, bet apie vaikucius?Apie dar negimusius, apie kudikelius ir didesnius... apie mamyciu meile jiems ir panasiai..... buciau labai dekinga jeigu parasytumet arba pasakytumete kur galima tokiu rasti...

Gal rasi ką tinkamo

Įsiklausykite ka sako išminčai
Ir paprašė moteris laikanti ant rankų kūdikį, pasakyk apie vaikus mokytojau, ir jisai bylojo:
Jūsų vaikai nėra jūsų
Jie atėjo per jus, bet ne is jūsų
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso
Jus galit atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis
Nes jie turi savąsias...
Jus galit priglausti jų kūnus , bet ne sielą,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jus net svajonėse negalite aplankyti.
Jei galite, siekite būti į juos panašūs, bet nesistenkite padaryti juos panašius į save...



Tu palauk, jis jau greitai ateis
Dar minutė, sekundė trumpa,
Dar atodūsis ilgas, sunkus
Nesvarbu ar sūnus, ar dukra.

Jis jau skuba pasaulin, jauti?
Jis jau greitai, jau greitai pravirks
Pakentėk, o chalatai balti
Jį pirmieji šioj žemėj sutiks.

Bet minutė pavirto diena
Ir tas skausmas be galo aštrus
Nežinos niekada tik sūnus
Koks tas kelias pasaulin sunkus.

Dar įkvėpk ir nuščiuvo visi
Ir tik kūną užliejo liepsna.
Paklausyk, paklausyk, ar girdi?
Savo sūnų, geroji mama?

Tu girdi, tu šypsaisi, verki...
Laimingiausia paliks ši diena
Ir į sūnų taip godžiai žvelgi -
Panašus, panašus į tave.

Toks mažutis mažutis žmogus
Su rankytėm, kojytėm - matai?
Išbučiuoji visus pirštukus
Gal po tūkstantį kartų tikrai.

Laimingiausia paliks ši diena.
Jis užaugs ir stiprus, ir gražus.
Nežinos tik sūnus niekada
Koks tas kelias pasaulin sunkus.



Tu dar nevaikštai, bet tu jau atėjai
Iš meilės ir manęs - ant mano rankų
Tu dar nesiglaudi, nes nieko nebijai,
As tik jaučiu kvėpavimą - lyg paukščio tankų.

Tu dar juokingai mažas, bet tu tikrai esi.
Jeigu ant sieno trys šešėliai artimi, žydri ir taikus.
Jeigu sekundės -mažojo šešėlio judesy, jos jau fiksuojamos.
Ir nebeslinks pro šalį laikas.

Tu dar neprabilai, o aš juk pirmutinė tavo atrama,
Kol kambarys dar supasi, kol grindys traška.
As tavo pirmas žodis - aš MAMA
Pati pradžia, ir pirmas šuolio taškas.



Mano mažas žmogau,
Mano saulės zuikeli,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.

Kaspinėliai baltučiai,
Šortukai gėlėti,
Mano mažas žmogau,
Kaip tavęs nemylėti

Tavo aukso plaukai
Saulės spindulius žeria,
Mano mažas žmogau,
Mano lauko gėlele,

Šypsenėlė šilkinė,
Skruostukai įkaitę,
Kaip tavęs nemylėti,
Mano aukso mergaite.

Mano mažas žmogau,
Mano sielos dalele,
Be tavęs negaliu
Ir mama nebegali.



Kol dar nebuvau mama,
Darydavau ir valgydavau karštą maistą.
Mano rūbai nebuvo dėmėti.
Telefonu kalbėdavau ramiai.

Kol dar nebuvau mama,
Miegodavau tiek, kiek norėdavau.
Ir niekada nesijaudindavau dėl to, kad vėlai nuėjau gulti.
Šukuodavausi ir valydavausi dantis kasdien.

Kol dar nebuvau mama,
Tvarkydavau namus kasdien.
Ir niekada nesuklupdavau ant žaislų ir nepamiršdavau lopšinės žodžių.

Kol dar nebuvau mama,
Net nesusimąstydavau, ar kambarinės gėlės nenuodingos.
Ir niekada negalvodavau apie skiepus.

Kol dar nebuvau mama,
Niekas nebuvo manęs
Apkakojęs,
Apvėmęs,
Apkramtęs,
Apsisiojęs,
Apžnaibęs savo mažais pirščiukais.

Kol dar nebuvau mama,
Pilnai atsakiau už savo protą,
Savo mintis,
Ir savo kūną.
Miegodavau visą naktį.

Kol dar nebuvau mama,
Nebuvau laikiusi klykiančio vaiko vien tam,
Kad gydytojai galėtų apžiūrėti
Ar paskiepyti.
Niekada neverkiau, matydama ašaras.
Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės
Vien dėl paprasčiausios šypsenos.
Niekada nesėdėdavau naktį
Žiūrėdama į miegantį vaiką.

Kol dar nebuvau mama,
Niekada nelaikydavau rankose miegančio vaiko,
Nes gaila padėti.
Niekada mano širdis nesubyrėdavo į tūkstančius dalelių,
Kad kažkam negalėjau palengvinti skausmo.
Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas
Gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai.

Aš nežinojau, kad galėjau kažką taip stipriai mylėti.
Ir nežinojau, kad man patiks būti mama.

Kol dar nebuvau mama,
Nežinojau, ką reiškia jausti,
Tarsi širdis būtų išlipusi iš kūno.
Ir nežinojau, koks ypatingas jausmas yra
Pamaitinti alkaną kūdikį.
Nežinojau, kad vaiką ir mamą sieja tiek daug.
Ir nežinojau, kad kažkas toks mažas
Galėtų paversti mane tokia svarbia.

Kol dar nebuvau mama,
Aš niekada neatsikeldavau kas 10 minučių
Tiesiog įsitikinti, kad viskas… tvarkoje.
Ir niekada nejutau tos šilumos,
Džiaugsmo,
Meilės,
Stebuklo,
Pasitenkinimo būti mama.

Aš nežinojau, kad galiu jausti tiek daug, kol dar nebuvau mama...

Oi, aciu aciu

Labai daug gražių žodžių, eilių yra čia
http://www.supermama...topic=51200&hl=

Sveikos, aš gal toliau apie vaikiškus eilėraštukus. nežinau gal toks jau ir buvo, bet mano mergytei jis labai patinka, vakarais klauso labiau nei pasakos, nors jau ir pati moka.
Gaila nepamenu kaip vadinasi
Po pietų pradėjo lyti,
Kurkė baloje varlytė,
Kurkė, maudėsi klane
Ir neaišku, nežinia
Nuo lietaus ar nuo kurkimo
ėmė vargšė ir užkimo.
Negirdėję tokio gando
Visos varlės išsigando
ir išsikvietė sumanią
pievų daktarę kamanę.
Pievų daktarė kamanė
Daug žinojo, daug išmanė
-Gulk, varlyte, po lapu,
Susirgai žailiu gripu,
Dieną, kitą pagulėsi
Na ir kurkti vėl galėsi

O man šis eilėraštukas

sapnavau, sapnavau, kad mėnulyje buvau.
-Ką gi ten matei mėnuly?
-Ten saldainių krūvos guli, plaukia upės limonado, stovi kalnas šokolado.
O ledų, o ledų - vos gali paeit - slidu.
Puoliau valgyt ir laižyt , net širdis apsąlo...
Bet pažadino mamytė:Pusryčiai ant stalo.
Sapnavau, sapnavau, kad mėnulyje buvau.
Va, saldainių popierėliai kišenėlėj šnara.
Mama, kam mane prikėlei?
Kaip mėnuly gera !
Man maytė veidą prausia ir šypsodamasi klausia:
Ar tik tu nėjai į spintą
Kur saldainiai guli?
Šiandien spinta užrakinta.
Skrisk sau į mėnulį.
Va tai tau, va tai tau iš mėnulio nukritau

gal kas prisimena eilėraštuką aoie morkyte kur susiglamžė sujonėlį,lyg ir neradau

Bėginėjau
Aš per smėlį
Susilamdžiau
Sijonėlį

Vėjas
Garbanas išraitė.
Vos neplyšo
Kepuraitė.

Užėjau
Pas ridikėlį
Pailsėti
Valandėlę.

Jis vienintelis
Dar girdi
Plakant gelsvą
Mano širdį.

(Violeta Palčinskaitė)

o norejau paklaus gal kuri kuria eilerastukus trumpus linksmucius arteja vis dainu dainele ir yra tokia viena mergyte, kuriai noretusi sukurti dainele, tik man zodziai i galva nelenda, o muzika ir akomponimenta galeciau padaryt


cia siaip prisimenu kaip mes su puske dainuodavau

Kas ten takeliu ateina,
Issiskleides juoda sketi?
Mano tetis, mano tetis-
Pats geriausias mano tetis

Kas mamytei nesibodi,
Jos darbeliuose padeti?
Mano tetis, mano tetis,
Pats geriausias mano tetis

o norejau paklaus gal kuri kuria eilerastukus trumpus linksmucius arteja vis dainu dainele ir yra tokia viena mergyte, kuriai noretusi sukurti dainele, tik man zodziai i galva nelenda, o muzika ir akomponimenta galeciau padaryt
cia siaip prisimenu kaip mes su puske dainuodavau

Kas ten takeliu ateina,
Issiskleides juoda sketi?
Mano tetis, mano tetis-
Pats geriausias mano tetis

Kas mamytei nesibodi,
Jos darbeliuose padeti?
Mano tetis, mano tetis,
Pats geriausias mano tetis
kas ateina miegui plaukant
vieno sapno palinketi
mano tetis mano teits
pats geriausias mano tetis

Mergaitei tinkantis eilėraštukas.Vaikystėje mama išmokė,tai dabar dar pamenu.

Mano lėlytė

Aplankytum, pamatytum,
Kokia lėlę aš turiu.
Pabučiuoju, pačiučiuoju,
Kai neklauso, tai baru.

Ji mažytė, bet neverkia,
Ji gerutė ir linksma.
Paguldyta užsimerkia
Ir užmiega supama.

Aš dainuoju jai lopšinę,
Apie meilę ir gimtinę.
O lėlytė- atsidūsta,
Klauso, klauso ir užsnūsta.

Galbūt čia ne eilėraštukas, o lopšinė, nežinau.