antuke,
suprantu tave, kad uzuojautos nesinori, ir saunuole, kad turejai jegu papasakoti sia istorija tam, kad padetum kitom.
Sirdis virpa, skauciau praleisdama eilutes, nes ir pati praradau... del transfuzijos praradau viena is dvynukiu
QUOTE(antuke @ 2007 11 26, 10:00)
Šią istoriją parašiau ne todėl, kad noriu užuojautos. Jos jau sulaukiau tikrai nemažai, dėkui visiems, kas mane palaikė ir užjautė... Parašiau todėl, kad tikiuosi, jog istoriją perskaitys kita mergina, kuri ateityje lauksis monoamniotinių dvynių ir tai padės jai suvokti visą pavojų.. Viliuosi, jog ji nekartos mano klaidos ir nelauks 34 savaičių, operuosis 32 savaičių, na nebent gydytojai jai garantuos 24 valandų per parą nuolatinį kūdikėlių stebėjimą.
Skaiciau istorija ir tikiejausi, laimingos pabaigos, laukiau stebuklo, kuris deja neivyko... Man labai artimas sitas pasakojimas, nes ji isgyvenu jau antra karta ... Isvakarese pries gimstant mano suneliui i ligonine atveze nestuke ir pagulde mano palatoje, salia manes, jis labai verke ir visai nekalbejo, salia jos sedejo vyras, kuris nemaziau verke ... neisdrisau paklausti, kas atsitiko ... kai ji po daugelio valandu trumpam uzmigo, paklausiau akuseres, kad yra sitai merginai, ji man pasake, kad jos vaikelis negyvas ... 40 nestumo savaite ... kai panele atsibudo, labai norejau ja paguosti, ka nors pasakyti, bet nesuradau zodziu, o jis vis verke ... as ir dar dvi salia gulincios moteris, viena is ju laukesi dvynukiu, negalejome dziaugtis savo pilvukais, kai salia buvo toks didelis skausmas ... vienai is musu nakti prasidejo saremiai, isvede ja i gimdykla, ji dziaugesi, o kita is skausmo verke, kad ji nesulauks tokios akimirkos ... Ryte prasidejo man ir dvynukiu laukianciai moteriai saremiai, ir mes isejome pasitikti savo vaikeliu, laimingos, o salia manes buvusiai paneliai, pranese, kad jau laikas pagimdyti negyva vaikeli, nes naktti jai dave skatinamuju, kad greiciau viskas prasidedu ir pasibaigtu ... Praejo ja bevei 10 men. o as iki siol negaliu pamirsti sitos istorijos ... Nesuprantu, kodel gyvenimas toks ziaurus ... Uzjauciu ir linkiu stiprybes visosms, kurios susidure su tokiu skausmu ...
As apskritai nezinau is kur mamoms tiek stiprybes pasipasakoti apie tokius dalykus.
be proto stiprios moterys kad galite savo skausmu pasidalinti ir per savas asaras kitoms nelaimiu padeti isvengti.
stiprybes autorei ir visoms susidurusioms su tokiom netektim.gerai kai yra vaikiukas jau salia kitas tada kazkas stumia toliau gyventi o kaip jeigu pirmas sitaip...protas neisnesa...
