Su angelų sparnais gimusios MONOAMNIONINES dvynės

Jį įsiminiau todėl, kad jis buvo nepaprastai švelnus ir nestiprus.. Suvokimas, kad kažkas ne taip, atėjo tik po keleto valandų, kai atsiguliau miegoti.. Štai tada ir pamačiau, kad mergytės neatsako į mano paspaudimus.. Vyras, vos išgirdęs mano būgštavimus, iškart nuvežė į ligoninę.. Aš tikėjau tik geriausiu, jaukiausi iš savo baimių.. Net kai jokie prietaisai neužfiksavo širdučių, aš tikėjau, kad tai aparatai blogai veikia, jog viskas gerai.. Prašiau, maldavau mergyčių sujudėti.. Gydytoja paguldė mane apžiūrėti echoskopu.. Išgirdau žodžius, privertusius sustoti akimirkai mano širdį: “-Užjaučiu.. Nebematau širdučių...”. Norėjosi rėkti.. Tramdžiau savo emocijas, nes šalia buvo mano mažytis sūnus, nenorėjau jo gąsdinti.. Jausmams leidau lietis tada, kai mano sūnų paėmė vyro mama.. Prašiau gydytojos pradėti man gimdymą, tikėdamasi, kad gal dar jas pavyks išgelbėti, kad gal įvyks stebuklas.. Gydytoja pasakė, kad ji nenori rizikuoti mano gyvybe ir palauks ryto, kai bus daugiau gydytojų. Taip mano kančios prasitęsė visai nakčiai.. Apie miegą nebuvo net kalbos.. Laukiau nors vieno judesio, tikėjausi stebuklo.. Verkėm abu su vyru.. Paryčiais atvažiavo mano mama, kad mane palaikytų.. Atėjo gydytoja, patikrino.. Labai nudžiugo pamačiusi, kad gimdos kaklelis atsidaręs iki 3 cm, tai reiškė, kad man nereikės ilgai kankintis ir kad viskas turėtų greitai baigtis.. Vyras ir mano mama pasakė, kad man neleis pamatyti mano mergyčių.. Aš verkiau ir sakiau jiems, kad negalėsiu gyventi, jei jų nepamatysiu.. AČIŪ Dievui, gydytoja juos įkalbėjo man leisti jas pamatyti.. Gimdykloje girdėjau kaip išvysta pasaulį kiti vaikučiai, kaip džiaugiasi juos priėmusios pribuvėjos.. O aš žinojau, kad neišgirsiu savo vaikučių klyksmo, kad sulauksiu tik užuojautos,m o ne džiaugsmingų sveikinimų.. gimdymas vyko labai sklandžiai.. nereikėjo jokių nuskausminamųjų, nes gimdžiau be “skausmo”... Prasidėjo stūmimo fazė.. Nesistengiau stumti, nedėjau visų jėgų, nes žinojau, kad mano mergyčių jau nėra ir, kad joms užgimus man teks susidurti su skaudžia realybe.. Ir jos gimė – tyliai ir greitai.. su ašarom laukiau, kada man jas parodys.. Ir parodė... Ši akimirka liks su manim amžiams – dvi užmerktom akytėm mergytės, tarsi miegančios, truputį pravertom lūpytėm. Ir vienos mergytės bambagyslė, kuri apsivyniojusi tarsi gyvatė apie sesytės kaklą du kartus ir apie kūnelį.. tokios panašios, jog net negalėjau pasakyti kuri yra kuri.. Paėmiau vienos mergytės rankutę, ji dar buvo šilta, nes dar nespėjo atvėsti nuo mano kūno šilumos.. Norėjau, kad gimdykloje būčiau buvusi viena, deja šalia buvo vyras ir mama. Nenorėjau prie jų kalbėti atsisveikinimo žodžių mergytėms, nes tada jie būtų neleidę man jų žiūrėti.. Vos tik pamatė mano ašaras, mano vyras liepė paimti mergytes.. Bijojo, kad aš palūšiu.. Nešiojau mergytes aštuonis mėnesius savo pilvelyje ir neturėjau net 10 minučių, kad galėčiau su jomis atsisveikinti.. Aš jų net nepabučiavau, nes to man nebūtų leidę.. Vyliausi, kad jas dar pamatysiu, kai atsiimsim iš morgo, bet deja.. Vyras paliko mane namie ir neleido važiuoti kartu.. Daugiau jų nebepamačiau.. Palaidojom vienam karstelyje taip, kad jos ir toliau būtų kartu, kaip kad ir pilvelyje.. Neliko nieko, kas primintų man jas, išskyrus echoskopo nuotraukėlę, keletą rūbelių ir daugybę strijų ant pilvuko.. turiu gyventi dėl sūnaus..
Akyse ir dabar stovi jų veidukai – tokie ramūs ir švelnūs, tarsi dviejų angeliukų.. Dvi mažytės riestos nosytės, ilgos blakstienos, tamsūs plaukiukai.. Tokios panašios į savo broliuką.. Žinau, kad jei kada turėsiu mergytę, ji bus labai panaši į jas.. Bet ar Dievas duos man dukrytę?

oi,kaip pykstu ant saves,kam prisiskaitau tokiu graudziu istoriju.paskui beprotiskai bijau, kad man panasei nenutiktu.    laikykis,mamyte!