Su angelų sparnais gimusios MONOAMNIONINES dvynės - Gimdymo istorijos

Istorija labai liudna, tad besilaukiancioms patariu neskaityti..

Išvydus dvi juosteles nėštumo teste, apėmė dvejopi jausmai: liūdesys, kad susijaukė visi artimiausi ateities planai, ir džiaugsmas, kad turėsiu dar vieną vaikiuką. Tačiau kokia buvo mano nuostaba, kai gydytoja ekrane man parodė dvi plakančias širdutes. DVYNUKAI!!! Su vyru buvome devintame danguje iš laimės. Tai buvo tarsi stebuklas, nes nei mano, nei mano vyro giminėje nėra dvynukų. Po išsamaus ultragarso tyrimo (skreeningo 20 savaitėje), tyrimo rezultatų lapelyje išvydau diagnozę su klaustuku – MONOAMNIONINIAI DVYNIAI. Nežinojau ką tai reiškia, todėl naršiau begales puslapių internete anglų kalba. Štai tada kartu su laukimo džiaugsmu į mano gyvenimą atėjo ir nerimas, kuris didėjo sulig kiekvienu nauju perskaitytu straipsniu apie MONOAMNIONINIUS dvynukus.. Šie dvynukai yra labai reti. Anot mano perskaitytų straipsnių, jie pasitaiko tik vieną kartą iš 25000 gimdymų.. Tokie dvynukai įsikuria vienam vandens maišelyje, dalinasi vienu maitinimosi šaltiniu – viena placenta. Kodėl gi nerimavau? Ogi todėl, kad visuose straipsniuose buvo rašoma, koks didelis yra pavojus netekti abiejų vaikučių, nes begyvendami vaikučiai vienam “namelyje” gali sumazgyti savo bambagysles į mazgą ir, šį mazgą užveržę, numirti.
Mėgavausi savo nėštumu, nes jis man buvo antras ir aš jau žinojau, kad už ilgus ir truputį varginančius laukimo mėnesius lauks didelis atpildas – mažyliai. Dar laimingesnė tapau, kai sužinojau, kad laukiuosi mergyčių.. Vos išgirdau, kad tai mergytės, aš jau žinojau jų vardus – Emilytė ir Mildutė, kaip mano mamos ir močiutės. Aš ir toliau vis skaičiau ir skaičiau interneto puslapius ir vis labiau nerimavau. Bandžiau kalbėti apie savo nerimą su savo ginekologe, bet ji tik nusijuokė. Prašiau siuntimo į Klinikas, o ji tik paklausė: “kam tau jis?”. Tada, vieną dieną nudrožiau pati tiesiai į Klinikas. Galvojau ką sakyti registratūroje, kad priimtų pas gydytoją. Tada sugalvojau, kad pasakysiu, jog kietėja pilvukas (jis iš tiesų kietėjo). Vos išgirdusios apie pilvuko kietėjimą, registratūros darbuotojos nedelsiant pasiuntė mane pas gydytoją. Gydytoja apžiūrėjo ir pamatė, kad mano kakliukas sutrumpėjęs, todėl patarė gultis. Guliausi į ligoninę tik todėl, kad vyliausi, jog mane apžiūrės gydytojas specialistas ir pasakys, ar mano mergytės tikrai monoamnioninės. Taip ir buvo, mano viltys išsipildė – mane apžiūrėjo gydytojas Gintautas. Jis pasakė, kad mergytės monoamnionės ir aš esu tiksinti bomba, kuri nežinia kada sprogs... Net ir tai išgirdusi, aš širdyje turėjau slaptą viltį, kad jis klysta.. Jis patarė darytis operaciją sulaukus 32-34 savaičių. Deja, kai pasakiau savo gydytojai, ta tik pasijuokė ir pasakė: “nesikišk į gamtą, bent jau palauk iki 36 savaitės”. Atėjo 32 savaitės ir mano apsisprendimo laikas. Dvejojau, svarsčiau, skaičiau.. Žinojau, kad 32 savaites išnešioti kūdikėliai nemoka žįsti, reguliuoti temperatūros.. Nusprendėm su vyru dar palaukti.. Laukti sekėsi gerai: mergytės ir toliau intensyviai judėjo, net kartais išgirsdavau kažkokį keistą garsą – tarsi spragtelėjimą, tarsi pliaukštelėjimą.. Galbūt tai mergytės viena kitą lietė.. Tie mergyčių judesiai ir visas tas sėkmingas laukimasis įkvėpė man ir mano vyrui drąsos ir nusprendėm darytis operaciją vėliau nei 34 savaitės, t.y. 34 savaičių ir 5 dienų.. Štai čia ir buvo lemtinga mūsų klaida, atnešusi mums begalinį skausmą.. Likus keturioms dienoms iki operacijos pajutau savo mergyčių paskutinį judesį.. Iškart nesupratau, jog tai jų paskutinis judesys.. Jį įsiminiau todėl, kad jis buvo nepaprastai švelnus ir nestiprus.. Suvokimas, kad kažkas ne taip, atėjo tik po keleto valandų, kai atsiguliau miegoti.. Štai tada ir pamačiau, kad mergytės neatsako į mano paspaudimus.. Vyras, vos išgirdęs mano būgštavimus, iškart nuvežė į ligoninę.. Aš tikėjau tik geriausiu, jaukiausi iš savo baimių.. Net kai jokie prietaisai neužfiksavo širdučių, aš tikėjau, kad tai aparatai blogai veikia, jog viskas gerai.. Prašiau, maldavau mergyčių sujudėti.. Gydytoja paguldė mane apžiūrėti echoskopu.. Išgirdau žodžius, privertusius sustoti akimirkai mano širdį: “-Užjaučiu.. Nebematau širdučių...”. Norėjosi rėkti.. Tramdžiau savo emocijas, nes šalia buvo mano mažytis sūnus, nenorėjau jo gąsdinti.. Jausmams leidau lietis tada, kai mano sūnų paėmė vyro mama.. Prašiau gydytojos pradėti man gimdymą, tikėdamasi, kad gal dar jas pavyks išgelbėti, kad gal įvyks stebuklas.. Gydytoja pasakė, kad ji nenori rizikuoti mano gyvybe ir palauks ryto, kai bus daugiau gydytojų. Taip mano kančios prasitęsė visai nakčiai.. Apie miegą nebuvo net kalbos.. Laukiau nors vieno judesio, tikėjausi stebuklo.. Verkėm abu su vyru.. Paryčiais atvažiavo mano mama, kad mane palaikytų.. Atėjo gydytoja, patikrino.. Labai nudžiugo pamačiusi, kad gimdos kaklelis atsidaręs iki 3 cm, tai reiškė, kad man nereikės ilgai kankintis ir kad viskas turėtų greitai baigtis.. Vyras ir mano mama pasakė, kad man neleis pamatyti mano mergyčių.. Aš verkiau ir sakiau jiems, kad negalėsiu gyventi, jei jų nepamatysiu.. AČIŪ Dievui, gydytoja juos įkalbėjo man leisti jas pamatyti.. Gimdykloje girdėjau kaip išvysta pasaulį kiti vaikučiai, kaip džiaugiasi juos priėmusios pribuvėjos.. O aš žinojau, kad neišgirsiu savo vaikučių klyksmo, kad sulauksiu tik užuojautos,m o ne džiaugsmingų sveikinimų.. gimdymas vyko labai sklandžiai.. nereikėjo jokių nuskausminamųjų, nes gimdžiau be “skausmo”... Prasidėjo stūmimo fazė.. Nesistengiau stumti, nedėjau visų jėgų, nes žinojau, kad mano mergyčių jau nėra ir, kad joms užgimus man teks susidurti su skaudžia realybe.. Ir jos gimė – tyliai ir greitai.. su ašarom laukiau, kada man jas parodys.. Ir parodė... Ši akimirka liks su manim amžiams – dvi užmerktom akytėm mergytės, tarsi miegančios, truputį pravertom lūpytėm. Ir vienos mergytės bambagyslė, kuri apsivyniojusi tarsi gyvatė apie sesytės kaklą du kartus ir apie kūnelį.. tokios panašios, jog net negalėjau pasakyti kuri yra kuri.. Paėmiau vienos mergytės rankutę, ji dar buvo šilta, nes dar nespėjo atvėsti nuo mano kūno šilumos.. Norėjau, kad gimdykloje būčiau buvusi viena, deja šalia buvo vyras ir mama. Nenorėjau prie jų kalbėti atsisveikinimo žodžių mergytėms, nes tada jie būtų neleidę man jų žiūrėti.. Vos tik pamatė mano ašaras, mano vyras liepė paimti mergytes.. Bijojo, kad aš palūšiu.. Nešiojau mergytes aštuonis mėnesius savo pilvelyje ir neturėjau net 10 minučių, kad galėčiau su jomis atsisveikinti.. Aš jų net nepabučiavau, nes to man nebūtų leidę.. Vyliausi, kad jas dar pamatysiu, kai atsiimsim iš morgo, bet deja.. Vyras paliko mane namie ir neleido važiuoti kartu.. Daugiau jų nebepamačiau.. Palaidojom vienam karstelyje taip, kad jos ir toliau būtų kartu, kaip kad ir pilvelyje.. Neliko nieko, kas primintų man jas, išskyrus echoskopo nuotraukėlę, keletą rūbelių ir daugybę strijų ant pilvuko.. turiu gyventi dėl sūnaus.. Nepykstu ant vyro, nes žinau, jog jis kenčia lygiai kaip ir aš.. Dėkinga jam, kad nereikėjo lakstyti po visokias įstaigas ir tvarkytis popierius, kad leistų palaidoti mergytes..
Prabėgo jau du mėnesiai nuo mano netekties.. Pirmąsias dienas aš karštligiškai ieškojau internete informacijos, ar įmanoma vėl man susilaukti dvynukių.. Pykau ant gamtos, kad negaliu pastoti iškart po gimdymo.. Galų gale supratau, kad tas noras vėl lauktis dvynukų tėra tik noras susigrąžinti mergytes, pajusti tai, ko netekau.. Atėjo suvokimas, kad tuo nebesugrąžinsiu mergyčių, kad turiu gyventi toliau be jų.. Mergyčių tyrimai parodė, kad jos buvo visiškai susiformavusios ir kad jų mirties priežastis – bambagyslių mazgas.. Mergytės svėrė 2500 g ir 2300 g, o visi kiti duomenys buvo visiškai vienodi. Akyse ir dabar stovi jų veidukai – tokie ramūs ir švelnūs, tarsi dviejų angeliukų.. Dvi mažytės riestos nosytės, ilgos blakstienos, tamsūs plaukiukai.. Tokios panašios į savo broliuką.. Žinau, kad jei kada turėsiu mergytę, ji bus labai panaši į jas.. Bet ar Dievas duos man dukrytę?
Tiek nedaug trūko iki laimės – tik keturių dienų.....
Šią istoriją parašiau ne todėl, kad noriu užuojautos. Jos jau sulaukiau tikrai nemažai, dėkui visiems, kas mane palaikė ir užjautė... Parašiau todėl, kad tikiuosi, jog istoriją perskaitys kita mergina, kuri ateityje lauksis monoamniotinių dvynių ir tai padės jai suvokti visą pavojų.. Viliuosi, jog ji nekartos mano klaidos ir nelauks 34 savaičių, operuosis 32 savaičių, na nebent gydytojai jai garantuos 24 valandų per parą nuolatinį kūdikėlių stebėjimą.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis