Jau anksčiau mėginau sportuoti, tačiau valios užtekdavo tik pirmai savaitei... Kad taip nenutiktų antrą kartą - užsirašiau į brangų sporto klubą. Kai pinigai sumokėti - gaila nesinaudoti
(Ne suvalkietė, rodos, bet vistiek...) Stengiausi sportuoti 3 kartus į savaitę treniruoklių salėje, tačiau gaudavosi visaip - ir po du kartus ir po vieną... Trenerio paprašiau, kad sudarytų treniruočių programą ir nepagailėtų manęs Tai jis ir nepagailėjo 
Po tokios treniruotės grįždavau namo nors dar savom kojom, bet apsivalgyt net mintis nebūdavo - juk tiek vargta Taip vakarais mano geriausias draugas tapo kefyras ir krabų mėsa Po kelių savaičių išsiskyriau su draugu. Tai tapo dar didesniu stimulu atrodyt gražiai... Gaila kad stresas padarė savo ir teko laikinai nutraukti savo sportus... Tačiau nauji mitybos įgūdžiai liko - daugiau vaisių, daržovių, pieno produktų, žuvies, mažiau miltinių ir cukringų patiekalų... Tačiau jei reiktų įvardinti, ko teko atsisakyt, ranką prie širdies pridėjusi galiu pasakyt - nieko. Leidžiu sau ir šokoladuką suvalgyt, ir bandelę - jei saldumynų noras didesnis už norą būt lieknai - vadinasi reikia
Svarbu, kad po truputį, bet svoris krenta... Svarbiausia, kad per tą laiką išmokau vieną labai svarbų dalyką - mylėti save... Juk nekankinsi savęs badu, ar nekiši į pilvą visokio š... kai save myli, nori, kad būtų gerai... Dabar situacija kiek kitokia - vienas pardavėjas man perkant trumpą sijonuką tarė - "pasimatuokit šitą- jūsų graži figurytė, jums tikrai labai tiks". Žinau, perdeda jis - jo toks darbas, bet vistiek malonu... Jausmas toks, jog visas pasaulis tau po kojom... Nuo kito mėnesio grįžiu sportuoti, dar porą kilogramų - ir galėsiu sakyt, kad nuveikiau nenuveikiama...
