Myliu savo gimdymą

Žinojau, kad kiekvienas gimdymas yra skirtingas, todėl su kažkokiu nenusakomu pasimėgavimu visą nėštumą laukiau šio - antrojo. Žinojau, kad jis bus visiškai kitoks, nei pirmasis, nežinojau - koks. Ta paslaptis viliojo ir traukė.
Ir iš tiesų, jie pirmasis gimdymas labiau panašėjo į švelnų flirtą su Lėtumo Angelu, kai gali iki galo išragauti kiekvieno sąrėmio, judesio, žvilgsnio, prisilietimo skonį, šis užgriuvo tarsi cunamio banga.

Likus vos vienai dienai iki numatytos gimdymo datos, labai solidarią dieną - kojo 8-ąją, 6.30 ryte pabudau nuo šiltos srovės, bėgančios per kojas. Aš bandžiau susigaudyti, kas vyksta, o vanduo vis tekėjo, tekėjo... "Valtelė išplaukė", beliko laukti...
Išlydėjau vyrą į darbą, pabudo dukrelė. Visą pusdienį žaidėme, skaitėme knygeles, dainavome, sekėme pasakas, pasigaminome skanius pietus. Vanduo retkarčiais vis nubėgdavo švelnia srovele, bet sąrėmių nebuvo. Paguldžiau savo mažąją pietų miegelio ir pati priguliau šalia. Po poros valandų atsibudau nuo aštraus, ilgo, skausmingo sąrėmio. 3 valanda po pietų. Aiiiiiiii.... Nuėjau į tualetą ir pamačiau kraujo šliūžę - išėjo kamštis.
Paskambinau pribuvejai, ji liepė laukti reguliarių sąrėmių, susitarėme susiskambinti, kai šie bus kas 5-7 minutes. Paskambinau vyrui, paprašiau važiuoti namo ir savo tėveliui, kad pasiimtų pagloboti anūkę. Pamaitinau atsibudusią dukružę, sudėjau krepšelį viešnagei pas senelius. Pamažu ėmė mausti pilvą, atsirado sąrėmiukai.
Senelį išlydėjau jau nebepriklausydama šiam pasauliui, bet, aišku, su šypsena . Vyras tvarkė baseiniuką, o aš bandžiau susigaudyti, reguliarūs tie sąrėmiai ar ne. O jie, bjaurybės, ritosi tarsi bangos kas 1-2 minutes, neduodami jokio atokvėpio. Vis laukiau ir laukiau, kol jie bus kas 5-7, kaip tarėmės su pribuvėja Vyras kategoriškai pasipriešino šitokiam laukimui ir išvažiavo jos parsivežti, o aš plaukiojau kažkur visatos platybėse, kalbėjausi su savo vaikeliu, raginau pakentėti, sakiau, kad tuoj susitiksime. Baseino vanduo ramino, tačiau sąrėmiai neretėjo ir nesilpnėjo. Labiausiai bijojau nuosprendžio - 3 cm. Nuo sąrėmių pradžios buvo praėjusios vos 2 valandos.
Bet pribuvėja - mano angelas sargas!!!!! - pasakė: 9 cm, tuoj eisime į stangas. Negalėjau patikėti savo ausimis Dar pusvalandukas ir pajutau žemyn riedančią galvutę. Baisiai norėjosi stumti, buvau kupina jėgų, ir labai labai nenorėjau girdėti: nestumk, nestumk, iškvėpuok. Turbūt tai ir buvo sunkiausia akimirka - susiimti, nedaryti nieko, tik iškvėpuoti, neliesti, atsitraukti, susilaikyti, tik kvėpuoti... Ir galvelė išriedėjo pati... Liečiau ją rankomis ir buvo nepaprastai gera. Mažas plaukuotas kamuoliukas tarp mano kojų. Suvaldyta stanga apsaugojo nuo plyšimo. Dar viena stanga ir išriedėjo visas mažas pūkuotukas. Sugavau ją vandeny ir prisitraukiau arčiau. Dar iš vandens, dar kažkur tarp dviejų pasalių, į mane žvelgė dvi protingos juodos akys. Mažylė apsidairė ir įsmeigė savo žvilgsnį į mamą. Negaliu apsakyti, ką tuomet jaučiau. Tai buvo gražu. Tai buvo dviejų suaugusių žmonių pokalbis. Žmonių, kurie jau ne kartą buvo susitikę ir išsiskyrę. Žmonių, kurie turi vienas kitam ką pasakyti. Jos žvilgsnis traukė tarsi magnetas, negalėjau atplėšti akių. O rankos po vandeniu nuglostė visą mažytį kūnelį...
Iškėliau iš vandens mažąjį žmogų ir prisiglaudžiau prie krūtinės. 17.30 - pirmas įkvėpimas. po 5 minučių mažylė pati pradėjo žįsti krūtį (oho, kokia jėga!!!!), po 10 minučių nupulsavo virkštelė, po 20 minučių užgimė placenta. Graži, pilna,  su nuostabiu gyvybės medžio piešiniu.
Iš baseino pati išlipau, apsirengiau, pasipuošiau ir susėdome visi atšvęsti naujojo žmogaus gimtadienio. Buvo linksma, gražu ir STIPRU. Linkiu ir jums visoms to paties. Linkiu, kad galėtumėt pasakyti: MYLIU SAVO GIMDYMĄ, NORIU DAR