Įdomybės apie kvepalus

Juk ką tik praėjo, o nieko apie ją nežinojome...

sausio 8 d. - pagal senąjį stilių, o pagal naują - reikia pridėti 13 dienų,išeina kad dabar šio Šv. vardas minimas sausio 21 d.

Įtariu, kad įdomu, bet to teksto tiek daaaug... kad tiesiog tingiu skaityt
Gervela, neblogai padirbėjai

ačiū skaitovėms ir rašovėms

dabar vėl gabalėlis trumpos aiškios informacijos



XX a. parfumerinės mados: aromatai ir metai

XX a. pradžia

Madingi – su retomis išimtimis kaip Jicky (Guerlain) – 1889, rytietiškas L'Heure Bleue (Guerlain) - 1912)- nesudėtingi gėliniai aromatai, dažnai paremti vienos gėlės kvapu. Vyrai naudojasi lavandų vandeniu bei gaivinančiais odekolonais, kurių kompozicija pakankamai paprasta. Tų metų hitai- Rose Jacqueminot (Coty, 1908), Jasmin de Corse (Coty, 1906), Vera Violetta (Roger &Gallet, 1892), L'Ideal (Houbigant, 1900), Quelque Fleurs (Houbigant, 1912).
Verta paminėti, kad Quelque Fleurs leidžiami iki šių dienų ir Vakaruose turi minias gerbėjų. Pačioje šio periodo pabaigoje pasirodė ir pirmieji klasikiniai moteriški šiprai- Chypre (Coty, 1917), Mitsouko (Guerlain, 1919), kurie ir šiandien mėgaujasi sėkme.

20 –ieji

Šis dešimtmetis garsėja gėlinių aldehidinių aromatų pasirodymu: 1921 m. pasaulis išgirdo apie № 5 (Chanel), kiek vėliau visi ėmė žavėtis Arpege (Lanvin, 1927). Tuo pat metu, kilus susidomėjimo Rytais bangai, imta gaminti gilius, saldžius ambros aromatus, kai kurie iš jų taip pat tapo klasika ir iki šių dienų vis dar labai populiarūs: Habanita (Molinard, 1924), Shalimar (Guerlain,1925).

30 –ieji

Prieškarinės dekados metu populiarios romantiškos gėlinės kompozicijos kaip Fleur de Rocaille (Caron) ir Blue Grass (Elizabeth Arden, 1935). Išleisti žymieji Joy (Jean Patou, 1935), kuriuos reklamavo kaip pačius brangiausius kvepalus pasaulyje, kvepalai iš pačių geriausių natūralių esencijų (iš pykčio tuometinei ekonominei krizei). Tarp rytietiškų aromatų išgarsėjo Tabu (Dana, 1931), Vol de Nuit (Guerlain. 1933). Vyrams buvo pasiūlytas Old Spice (1935), kuris dėl savo prieinamos kainos ir iš principo naujos rytietiškos kompozicijos užkariavo minias gerbėjų.

40 –ieji

Prasidėjus karui kvepalai buvo ne galvoje, o štai pergalė atšvęsta naujais aromatais, kurių dauguma buvo šipriniai. Išleisti žymieji Femme (Rochas, 1944) – harmoningas vaisinis šipras, taip pat aldehidinis šipras Ma Griffe (Carven, 1946), žalias šipras Miss Dior (1947). Vent Vert (Balmain, 1945) – pirmasis “žalias” gėlinis aromatas, o taip pat nepamirštami bei Vakaruose kultiniais tapę Fracas (Piguet) su ryškiu tuberozos aromatu. Na, ir be jokios abejonės, L'Air du Temps (Nina Ricci, 1947) – romantiškas gėlių buketas, kuriame vyrauja gvazdikas. Šie metai –taip vadinamojo aukso amžiaus Prancūzijos parfumerijoje pradžia.

50 –ieji

Jie pasauliui padovanojo daugybę nuostabių aromatų, pagrinde gėlinių. Tai moteriškieji Diorissimo (Dior, 1956), Detchema (Revillon, 1953), L'Interdit (Givenchy,1957), sukurti specialiai Odri Hepbern (Audrey Hepburn), Quadrille (Balenciaga, 1955). Amerikoje nugriaudėjo pats pirmasis gėlinis – ambros aromatas, išleistas Estee Lauder, – Youth Dew (1952). Taip pat pradėta skirti dėmesio ir vyrams- pasirodo Pour Monsieur (Chanel, 1955), Vetiver (Guerlain, 1959), Monsieur de Givenchy (Givenchy, 1959).

60 –ieji

Šį dešimtmetį vėl tampa madingi aldehidiniai aromatai, taip pat, kaip ir anksčiau, viešpatauja gėlinės kompozicijos. Beprotiškai populiarūs Madame Rochas (Rochas, 1960), Caleche (Hermes), Fidji (Guy Laroche, 1966), Climat (Lancome, 1967), O de Lancome (Lancome, 1968), Calandre (Paco Rabanne, 1969).
Vyrų tarpe populiarūs citrusiniai ir papartiniai Monsieur Balmain (Balmain, 1964), Eau Sauvage (Dior, 1966), Signoricci (Nina Ricci, 1966), Aramis (Aramis/Estee Lauder, 1966), Balafre (Lancome, 1967) – kvapai, kuriuos šiandien priimta vadinti klasikiniais.

dėl papartinių - rusai naudoja tokį terminą “фужерные ароматы“, nuo pranc. “fougre” – papartis. Nepaisant pavadinimo šie aromatai visai neprimena paparčio, nes, tiesą sakant, paparčiai nekvepia niekuo. Jie greičiau panašūs į miško po lietaus kvapą. Papartiniuose kvepaluose susilieja tokios natos kaip ąžuolo sąmanos, levana, geranijos ir bergamotė. Būtent jų derinys kartu su medienos natomis ir sudaro šlapo miško šviežumos įspūdį.

-------------------------------------

tęsinys rytoj

Gervela, gal išduotum pirminį šaltinį?

Aplodismentai Gervelai už triūsą Laukiam tęsinio

ryt surasiu nuorodas, liko darbe





iš tikro nusprendžiau liautis zyzus, kad nieko gero nebeliko subforume ir imtis iniciatyvos o ir pačiai labai įdomu

Teisingas požiūris Rezultatai matosi iškart

Vienas šūvis - du zuikiai

Paukšti, džiaugiuosi tavo darbu

Gervela, wake up!!!

Rytojus per ilgai Aciu. Labai idomu.

II dalis



70 –ieji

Šį dešimtmetį derėtų išskirti į dvejus periodus: iki 1977 metų ir po jų. Iki 1977 –ųjų moteriškoje parfumerijoje karaliavo citrusiniai ir žali aromatai, visi tarsi pamišo dėl lengvų kompozijų, tokių kaip №19 (Chanel, 1970), Eau de Rochas (1970), Eau Fraiche (Leonard, 1974), Eau de Courreges (Courreges, 1974), Cristalle (Chanel, 1974), Eau de Patou (1976). Išleista keletas sėkmingų ir neįkyrių aldehidinių aromatų – Rive Gauche (Y.S.-Laurent, 1971), Farouche (Nina ricci, 1974), First (Van Cleef & Arpels, 1976). Taip pat pasirodė keletas vaisinių aromatų. Ir staiga, prilygdamas bombos sprogimui, įsiveržia skandalingasis Opium (Y.S.Laurent), ir kvepalų mada kardinaliai keičiasi. Kompanijos tartum rungiasi tarpusavyje gamindamos rytietiškus, “virintus”, kone narkotizuojančius kvapus: Opium seka J'ai Ose (Guy Laroche, 1977), Magie Noire (Lancome, 1978), Mystere (Rochas, 1978), Cinnabar (Estee lauder, 1978), Dioressence (Dior, 1989). O po jų atkeliauja 80-ieji su savo sukrečiančios natūros kvepalais, kvapai toli gražu ne be charakterio.


80 –ieji

Tai buvo perdėtų dalykų metas tiek aprangoje (pridedami petukai, auksas ir pan.), tiek išorėje apskritai (ryškus makiažas, chemija, vandenilio peroksidas), tiek ir parfumerijoje. Anuomet visi kvepinosi Turbulences (Revillon, 1981), Salvador Dali (1984), Poison (Dior, 1985), Paloma Picasso (1984), Ispahan (Yves Rocher). Ir Europoje, ir JAV – visur ta pati saldi beprotybė: Giorgio (Giorgio Beverly Hills, 1980), Must (Cartier, 1981), Obsession (Calvin Klein, 1985), Byzance (Rochas, 1987), Samsara (Guerlain, 1989). Tai labai ryškūs, įsimenantys kvepalai, jie buvo naujoviškai ekspresyvūs, sunkūs, tačiau madingi buvo ištisą dešimtmetį. Tik keletas žinomų prekinių ženklų pabandė plaukti prieš vyraujančią srovę išleisdami lengvus Courreges in Blue (Courreges, 1984), Creation (Ted Lapidus, 1985), Nina (Nina Ricci, 1988). Buvo sukurti ir keli gilūs, tačiau pakankamai “politiškai korektiški” kvepalai - Coco (Chanel, 1984), Boucheron (1988), Roma (Laura Biagiotti, 1988). Vyriški aromatai taip pat tapo sunkesni, neatsiliko nuo moteriškų: KL pour homme (Lagerfeld, 1986), Obsession for men (1988), Fahrenheit (Dior, 1988), Joop! (1989).

90 –ieji

Organinės chemijos pažanga, naujų technologijų pasirodymas pasauliui davė per paskutinį šio amžiaus dešimtmetį iš principo naujus aromatus, atsivėrė masė galimybių. Pačioje 90 –ųjų pradžioje dar griaudėjo sunkūs aromatai: Amarige (Givenchy, 1991), Venezia (Laura Biagiotti), Casmir (Chopard, 1991), Angel (Thierry Mugler, 1991) – pastarasis iki šiol turi minias gerbėjų dėl savo novatoriškų “valgomų” natų. Tačiau labai greit juos pakeitė, kas visai logiška, visiškai kitokie, priešingo charakterio kvepalai. Pasirodė unisex tipo kvepalai (pirma kregždė - СK One (CK Calvin Klein, 1994)), taip vadinami jūriniai / akvatiniai (angl. Aquatic) (šio potipio pradininku priimta laikyti 90- ųjų metų pradžioje itin populiarius Dune (Dior, 1991)), ozoniniai aromatai. Visus vėl patraukė link šviežumos, bet kitokio tipo, nei buvo gaminami 70-aisiais. Porą metu buvo žavimasi “arbūzinėmis – melioninėmis” kompozicijomis, pavyzdžiui, Escape (Calvin Klein), Sunflowers (Elizabeth Arden), Fleur d'Interdit (Givenchy). Tuomet pradėti leisti daug sezoninių aromatų, kurie, tik spėję išpopuliarėti, būdavo išimami iš prekybos ir pakeičiami naujais. Pasirodė kvapai su aromaterapinėmis savybėmis, čia vertėtų paminėti tokias firmas kaip Shiseido, Dior, Lancome. Iš esmės kompozicijos ėmė vis mažiau panešėti į natūralius, gamtinius kvapus. Pasirodė ir absoliučiai futuristiniai kvapai, tokie kaip Yohji (Yohji Yamamoto), Odeur 53 (Comme des Garcons), Black (Bvlgari). Dekados pabaigoje vėl gryžtama prie šiltesnių aromatų, kuriuos galima apibrėžti kaip “naujuosius rytietiškus”, su šia banga kaip mat išpopuliarėjo Allure (Chanel), Organza (Givenchy), Jungle (Kenzo), Le Feu d'Issey (Issey Miyake) ir daug kitų to paties tipo kvapų. Vyriški aromatai žavi įvairialypiškumu, ir dabar tarp jų galima rasti ko tik norite- nuo šaltų ir šviežių iki moteriškai “skanių”, tabu, susijusių su bet kokiomis natomis, kaip ir nebeliko – atsirado kvapų kiekvienam, netgi pačiam ekstravagantiškiausiam, skoniui.

XXI – ojo amžiaus pradžios madingos tendencijos

Jų keletas:

1) kaip ir iki šiol aktualūs naujieji rytietiški aromatai, bet dauguma jų vis labiau tolsta nuo savo pradininko, t.y., daug įvairių klasikinio ambros aromato variacijų, pvz., Rush (Gucci), Le Feu d'Issey Light (Issey Miyake), Image (Cerruti), Organza Indecence (Givenchy).

2) Itin aktualūs nauji moteriški aromatai, kur vyrauja rožė ir tuberoza: J'Adore, Miracle, Intuition, Rykiel Rose, Fragile, Lumiere, Daliflor, Azzura, Mahora.

3) 90- ųjų pabaigoje išpopuliarėjo kvepalai su lakrica ir jos variacijomis- Lolita Lempicka, Hypnotic Poison (Dior), Ultraviolet (Paco Rabanne).

4) Itin populiarūs, ypatingai jaunimo tarpe, ryškūs gėliniai – vaisiniai aromatai (Oblique FFWD, Hot Couture, Baby Doll, Happy, Too Much, O Oui, Ralph, Lily Chic).

5) Atsirado masė gerbėjų “konceptualių” kvapų kaip Noa (Cacharel), BLV (Bvlgari), taip vadinamų “antikvepalų”.



----------------------------------------------

Šaltinis: www.aromat.ru. Tikslaus adreso, deja, neišsisaugojau, tik šitą nuorodą