O kodėl manai, kad mes dėl konkrečios naudos? Kad Dievas toks neįgalus, kad jam reikia mūsų pagalbos patirčiai rinkti? Bažnyčia teigia, kad Dievas tobula pilnatvė, kuriam nieko nereikia. Net budistai teigia, kad kančių šaltinis tai norai ir poreikiai. Manai, kad Dievas kenčia(jei ko nors reikia, jauti trūkumą, galima įvardinti, kad jauti kančią) ir trokšta patirties?
Galbūt mes ir esame Dievo sapnas, bet manau ne dėl konkrečios naudos, o iš meilės. Kai turi tiek daug savyje gera dovanoti šiaip sau. Gal mes kaip nuostabus jo paveikslas, ne tam kad užstotume skylę sienoje, o tik tam, kad gražu?
Aš svarstau tą klausimą
kas dabar pasakys, ar Dievas -tik meilė? meilė yra būsena, o gal dar yra kitokių būsenų? Skaičiau, kad ši Visata egzistuoja meilės ir laisvos valios vibracijose, o kitose Visatose yra kitokie dažniai, nežinau...Nemanau, kad Dievas kenčia, Dievas yra joks(Vandens įtaka
), jis yra toks, koks mūsų protas nupiešia, to pačio Absoliuto nepažinsim. Jei mes-gražus paveikslas, tada kas tuo paveikslu grožisi? Ar naudos čia nėra? gali būti praktiška nauda iš paveikslo ir gali estetinė
O dėl patirties rinkimo galiu pasakyti, kad tai mano subjektyvi nuomonė, taip prajaučiau ir viskas.Abipusiai mainai,jei Jis mums meilę, pagalbą, kodėl aš negaliu ko nors Jam duoti? Visata taupi ir protinga, viskas su tikslu, nieko šiaipsau nebūna.Ir dar- jei Dievas-tik meilė, tai galėtų būti ta meilė pati sau, bet ne, prikuria pasaulių, paleidžia mus, o mes čia kaip kokie vabaliukai statinėj knibždam, ieškom, lipam...Ar ne keista? Man galai nesueina