Meninės fotografijos klubas (3 dalis)

apie pop-art manau yra daug niuansų labai. greitėja gyvenimas - greitėja ir menas. atsiranda greito maisto restoranai, atsiranda ir greiti meno kūriniai... kai nebereik palinkus virš drobės sėdėt kelias savaites ar dienas, o paimi šilkografijos būdu atspaudi keliom nemaišomom spalvomis ir prašau - menas. pasidarai vieną Merilin Monroe trafaretą ir spaudi skirtingomis spalvomis, prašau, jau ir lomo gavosi
manau pop-art suprato savo epochos idealų absurdiškumą, ta pati monroe blondinių blondinė, bet visi jos nori...
pop-artas ne tik rodė absurdiškumą, bet ir ironiją. be to, kokia geresnė gali būt menininko reklama - už jo sukurtą reklamą ar kokia glai būt geresnė reklama už tai, ką nuolat per žinias rodo čia kaip su Įprastais milteliais. Jų reklama rodoma keliasdešimt kartų dažniau, nei atskiro kokio Tide, Arial ir t.t. beje tuo pasinaudojo viena Rusijos firma ir sukūrė miltelius su tokiu pavadinimu. nemokama reklama keliasdešimt kartų per dieną garantuota nežinau kuo baigėsi tų miltelių istorija...
kaip bebūtų, bent jau A.Warhol nekūrė filmų "plačiosioms masėms". pabandytumėt nueiti į filmą, kurio metu 3 val rodomas tik miegantis žmogus. tokiu filmus žiūrėti gali tik išrinktieji, tam tikra bohema, specifiškai mąstantys žmonės (aš švelniai tariant lipčiau sienomis). tai nebuvo "greitas" maistas. taip, daug pnigų susukti tokiam filmui tikrai nereikėjo ir laiko sąnaudos minimalios, bet... tai nėra tie holivudiniai saldumynai, ar iš šablonų kepami filmai su vienoda pabaiga, tik skiriasi pagrindinės aktorės kojų ilgis
pabandykit paklausyt Velvet Underground man tai kažkas kraupaus. mano vyras turi jų vieną albumą ir jį laiks nuo laiko užsideda. dingstu iš kambario per kelias minutes. tai tikrai sudėtinga muzika, ne kokia Britney Spears, nei E.Presley ar panašiai. kaip ir straipsnyje užsiminta "koliažas" iš muzikinių garsų. tą koliažą suprasti ar pamėgti, man būtų per sunku
pop-arto paveikslus galima kaltinti "ne menu", "vartotojiškumu" bet po jais yra gili mintis, gilus "kitoks" mąstymas, mokėjimas pasijuokti iš savo gyvenimo.
pop-artas atsisuko į savo buitį, bet jos neidealizavo. nebandė daiktams suteikti grožio, juos poetizuoti, suromantinti. yra konservų bonkutė, ji ir yra konservų bonkutė ir tuo gerai, kad ji yra konservų bonkutė
pop-art atsisuko į "mases", tačiau manau tik tuo, kad ėmė iš kasdieninio gyvenimo idealus, veidus, objektus, kurie yra visur, apie kuriuos kalba žiniasklaida, kurie artimi kiekvieno amerikiečio/anglo širdžiai, pažįstami nuo gimimo ir iki skausmo pažįstami. kuriems jaučiam tam tikrus jausmus, nebūtinai teigiamus. Mao Dzedūnas, Čegevara, Anglijos Karalienė.... ir tuo bandė žaisti. tačiau patys kūriniai, ypač visokie koliažais su vielom, su sulamdytais šaldytuvais ir panašiai, nemanau, kad tapo labiau suprantami, nei klasikiniai paveikslai ar skulptūros
iš kitos pusės, visais laikais paveiksluose buvo vaizduojamas tuometinis gyvenimas. natiurmortai su vaisiais, keptomis antimis, užmiesčio peizažai ir t.t. tai būdavo tai, kur ir kuo gyveno žmogus. kuo gi gyvena industrinis žmogus tuo metu Amerikoje, Anglijoje? šiukšliadėžė pilna skardinių ir polietileno maišelių, atsidarai šaldytuvą, ten hamburgeris, kola ir t.t. po ranka ne koks poezijos tomelis, o gliancinis komiksas ar madų žurnalas... žmogus ėmė gyventi tame industriniame tempe, šlamšte, nevertingame maiste, sukramtytose žiniose, sumažėjusiame bendravimo poreikyje.... turbūt žmogus apie M.Monroe žinojo daugiau, nei apie savo kaimyną. galų gale kas tapo vertybe? kas padaro kuo greičiau ir kuo daugiau (nesvarbu ko), tas laimi (pinigus, garbę ir t.t.). tai menas tapo lygiai toks pats. kam gaišti laiką, jei su vienom staklėmis per pusdienį gali prikepti tiek M.Monroe, kiek nepripieštum per gyvenimą.
jau nebereik miesto žmogui dirbti nuo ryto iki vakaro: sėti, pjauti, ir t.t., praėjo didžioji depresija, baigėsi karas... atsirado tam tikras laisvo laiko, materialių vertybių perteklius, televizorius (jie čia ateina tam, kad suformuotų tavo nuomonę (A.Mamontovas)) ir t.t.
kodėl gi negalima savo kūriniais parodyti "neieškokite čia prasmės, kodėl gi negalima paimti iš gyvenimo tam tikrą epizodą ir parodyti jo beprasmybę"? (Oldenburgas)

P.S. aš galiu žiauriai klysti, nes apie pop-art pasiskaičiau tikrai nedaug. bet šį kartą daugiau galvojau kas gali būt tame patrauklaus, man patraukli ta beprasmybė, ta ironija. šiandien visi žino, kad telikas ir reklama formuoja mūsų pasaulėžiūrą ir idealus (Radži, Minedas, 69 danguje, visa politika "imk ir bėk" ir t.t.t.t.t), bet mes nebemokam iš to pasijuokti, o dar ir supykstam, jei kas nors mums tai prikiša. tuo metu manau saviironija ir pripažinimas gyvenimo "pigumo"ir vartotojiškumo buvo daug sveikesnis nei dabar ar kas suprastų šiais laikais, jei taip atspaustų kokį Paksą, Bekhemą ar Popiežių? nemanau, visi laikytų tai išniekinimu....

Victor ačiū labai už komentarus Tikrai taip, smulkmenas dar vis pražiūriu, bet tikiu, kad patirtis padarys savo. Kelią, kuriuo eisiu tolyn domėdamasi fotografija ir tobulindama, tai ką jau pasiekiau, Jūs parodėte, toliau judėsiu aišku lėčiau, bet tikiu, kad į priekį
Ačiū, Smiltis, už gražius žodžius

Su malonumu skaitau jūsų diskusijas meno klausimais. Apie Pop-art irgi turiu nuomonę, ji labai panaši kaip Sansaros

nepasisakiau. labai gaila iš vienos pusės, kad kiek pristabdai judėjimą pirmyn. Tavim visada žavėjausi, kaip puikiai sugeriančia viską kas geriausia ir greit tobulėjančia todėl tikrai pasiektum nemažai. bet iš kitos pusės yra gyvenimas, darbas, šeima. jei per darbus ir hobius nepabūni su šeima - tai blogiausia kas gali būt šiame gyvenime. o kartais tikrai smagiau fotografuot sau, be jokių užduočių, azarto, vertinimų, nei nuolat ieškoti kadro, kuris būtų vertas kažkieno įvertinimo... bet manau Tavęs nebesustabdysi jau pajutai, kas reiškia nusipirkti gerų fotografijų albumą, ir kad tai daug svarbiau nei naujas objektyvas. kad vienas geras kadras, geriau nei 100 vidutinių. todėl niekada nebebūsi tiesiog pleškintoja
lauksim Tavęs nors kartais su komentarais, ar su viena kita nuotrauka.

Pupeliuk, o gal neik niekur. Pas mane zinok tas pats - darbas, seima. Seima, darbas. Laiko fotografijai tikrai lieka nedaug, bet si tema veikia kaip variklis. Imi ir atrandi laiko. As zinau, kad jei viska mesciau, eiti i prieki sustociau. Bent jau suleteciau smarkiai. O be to juk cia taip idomu. Nebutina cia dalyvauti vien su nuotraukomis. Galima tiesiog padiskutuoti ar issakyti savo nuomone.

Labas rytas

Sansara

Apie pop artą- sunku net parašyti ką nors, nes tai akivaizdžiai neartimas man stilius Lyg ir stengiuosi surasti kažką jame kas užkabintų , bet bent kol kas dar nelabai pavyksta Apie LaChapelle, turbūt sunku būtų paneigti, kad jis įeis į istoriją (kaip ir ta pati Monro tarkim ), bet man jo "menas" kažkaip netgi sakyčiau toks šlykštokas bandžiau paieškoti tokių jo kūrinių, kurie būtų kitokie, tai gal ir yra keletas, bet tuo pačiu surandi ir tokio š ... , kad ta geroji pusė nublanksta prieš tai Sillwio , o tau jis patinka

Na bent jau žinosiu ateičiai kad galima vat tokią kėdę panaudot interjere

apie paliktą neaptartą Pupeliuko foto.
bandžiau sugalvot, ką man primena tos skirtigoms faktūros. ir sugalvojau, kad tos trejetas primena: praeitis, dabartis, ateitis. praeitis - grįstas kelias akmenimis, dabartis - betoniniai laptai (ant jų ir sėdžiu), ateitis - modernūs kvadratai, stilkas, metalo konstrukcijos.
ateitis čia pat, bet man ir dabartis patinka. gera atsisukti atgal ir pažvelgti į praeitį, gal todėl ateičiai rodau nugarą, nes nelabai žinau, ar man patiks tas stiklas, tas gyvenimas kvadratu, o dar tas sienos statumas, kuris stabdo, o gal ir neįveikiamumas... čia kalbu tik apie jausmus, kurie kyla
šiaip žavi trys skirtingos faktūros atskirtos griežtai trys sritys. pirmoji ir trečioji rišasi kvadratais, tik skirtingo dydžio, antra su trečia horizontalėmis. man atrodo ši foto labai darni. tas stilkas sustabdo judėjimą nuotrauka, siena nuslysta akys iki įstrižainių susikirtimo ir vel lipa laiptais.
kaip man dar sunku aptarinėt nuotraukas

Klausimas patinka/nepatinka labai platus, kad i ji butu galima atsakyti vienu zodziu. Jeigu ji statyti i viena eile su Bressonu ar Adamsu, tada jis stovi eiles gale. Jei lyginti su su jo amzininkais, pop-art'istais, tada, mano galva jis eileje stovi pirmas. Tiesiog manau reiketu atskirti skirtingas epochas ir analizuoti jas atskirai. Savu laiku, kai dar turejau laisvo laiko, reguliariai vaiksciodavau i parodas SMC (ilgiuosi tu dienu). Istrigo man viena video instaliacija (neprisiminsiu autores pavardes), kur moteriske valanda laiko visokiom parankinem priemonem ir galiausiai rankomis bando atkimsti uzsikisusi unitaza. Ziurejau keleta kartu ir bandziau suprasti ka ji bando papasakoti. Nesupratau, bet atmintin istrigo. Savo skandalinga instaliacija rezultata ji pasieke. Taip pat pasieke ir LaChapelle. Kicas tai ar menas bus nuspresta turbut jau tik dar karta pasikeitus fotografijos stiliui, bet talenta jis turi ir skandalinga fotografo chuligano reputacija jis jau uzsidirbo ir manau ne veltui jis patenka i svarbiausiu fotografijai asmenu desimtuka. Pabreziu, fotografijai, ne menui. Del to jo ismesti is diskusijos apie pop-art negalima. Greciau atvirksciai. Isdrisiu padaryti prielaida, kad toki fotografimo stiliu, uz kuri vieni moka milijonus, o kiti laiko kicu, jis pasirinko ne siaip sau. Manau, kad jo talento uztenka, kad pamatyti ir kiek kitokius darbus (gal netgi ir pamatysim veliau), tiesiog siuo laikmeciu, kai pasauli valdo internetas, televizija, holivudas, skandalai, McDonalds, CocaCola ir t.t. jo pasirinkimas pats teisingiausias - ji zino visas pasaulis, jis jau iejo i istorija ir dar "uzkala" milijonus

kažkaip man tai labiau asocijuojasi su tokiu įėjimu į istoriją kaip ir pvz Paris Hilton, ar kažkas panašaus Labai daug reklamos pasidaroma skandalais ir t.t. Bet iš kitos pusės negaliu su tavim nesutikti Kodėl tarkim iš kubistų toks populiarus Picaso, o mažiau ryškūs kiti, tikrai neprastesni (jei dar ne geresni) menininkai. Kiek teko skaityt apie jį, tai jis apart savo genialaus menininko talento buvo ne menkesnis verslininkas

Beje gal jau žiūrėjot ir apie Viktoro paminėtą Schestag (tikiuosi ten apie jį buvo kalba ) Čia , tai irgi negaliu nesutikti kad jo foto daug subtilesnės ir ne mažiau išraiškingos Bet tuo pačiu galiu pasakyti, kad tarkim jo tas projektas fototapetai tikrai ne patys geriausi jo darbai . Turbūt niekaip negali vertinti kažkurio tai menininko tik iš vienos pusės, bet kaip rašiau bandžiau atrasti LaChapelle tą geresnę pusę, bet kažkaip nepavyko

Ai, o instaliacija kaip menas atsirado kartu su pop art bet juk turbūt tai nereiškia kad jose tik pop art menas

Va va. Ir mano galvoje sukasi panasios mintys. Kaip kitaip siais laikais gali tapti zinomas? Tik skandalo pagalba. Gali labai graziai megzti, bet neisgarsesi, jei nepradesi megzti liemeneliu arba, dar geriau, apatiniu. Ir to dar negana, reikia sugebeti "prakisti" tai visuomenei. Paziurekim, kokios TV laidos populiariausios (silpnu nervu zmonems nerekomenduoju ). Kurioj vietoj pagal populiaruma siandien teatras (ne kino)? I kokius kompromisus eina baznycia, kad visiskai neprarasti savo poziciju kitoms, mano anksciau isvardintoms, "religijoms" . Tiesiog laikmetis toks, kad ir menas yra priverstas transformuotis, kad toliau egzistuoti ir netgi populiareti. Tokias transformacijas galima pastebeti visose meno srityse. Vanessa Mae uzgrojo elektroniniu smuiku, operos daininkai uzdainavo kartu su pop zvaigzdemis, teatras..., baletas..., literatura... ir t.t.
Mes su jumis siek tiek domimes meno istorija. Turbut nesuklysiu sakydamas, kad menas virsta i kazka, kas nereikalauja zinoti is kur ir kaip tai atsirado. Sakykim daugelis siais laikais dirba kompiuteriu, bet tik nedaugelis zino nuo ko viskas prasidejo ir kaip vystesi. Bet ar reikia visa tai zinoti norint moketi dirbti kompiuteriu? Ne. Tuo domisi ir tai zino tik estetai. Tai netgi nebutina (o turbut ir visko neimanoma) zinoti tos srities specialistams!
Prie siuolaikinio gyvenimo tempu ir informacijos gausos zmones neturi laiko. Nori ispopuliareti, turi pateikti visuomenei tai, ko ji dar nemate arba taip, kaip ji dar nemate. Kitaip esi priverstas paskesti informacijos lavinoje.

galima pateikt visuomenei kaip ji dar nematė, ko ji dar nematė, arba pateikti eilinį "sumuštinį" su ta pačia Courtney - Love (sillwio pirmoji foto) nusivalkiojusia kekše, kokią mes ją žinom iš eilinio skandalo su narkotikais, alkoholiu, apsivėmimu ir t.t. fotografas ta "lėle" žaidžia lygiai taip pat, kaip visi paparaciai, skandalų ieškotojai ir publikuotojai...

dėl meno, nemanau, kad šiais laikais žmonės mąsto apie meną. kas šiais laikais yra menas: turtingųjų apsiperkančių Sothby's aukcione (kurie kokiam paveikslui žinomam gali skirti n milijonių žalių) arba nukvakusių prasigėrusių bohemininkų, kurie dar suprantą šiuolaikinio meno "kvankt"... bent jau manau, kad daugelio Lietuvių galvoje būtent tokia nuomonė apie meną. dar galima galvot, kad geras paveikslas įsipaišys puikiai mano naujame interjere arba jei pasidėsiu prie kompo kilimėlį su Dali paveikslu, jau būsiu artimesnis menui o paprastam žmogeliui menas ir paveiksliukas su gintarėliais, ir Aušros vartų Marijos abrozdėlis su plastmasiniu aptaisu... bet dažnai paprastas žmogelis tuo abrozdėliu grožisi ir žavisi labiau ir labiau brangina , nei koks turtuolis pasikabinęs Picasą...

dėl meno suvokimo... aš kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad norint suprasti meną, reikia suprasti "kalbą" kuria jis šneką. kad išmokti kalbą, reikia a) pasidėti gramatikos pagrindus, b ) plėsti žodyną, c) klausyti tos kalbos nuolat, kad neužsimirštų, d) pačiam bandyti kalbėt ir rašyt ta kalba... gali nujausti, ką autorius nori pasakyt, bet turbūt kaip mums dabar dažnai yra - trūksta žodžių tam pasakyti

I desimtuka, Sansara. Betent i perkantcius abrozdelius su plastmasiniais aptaisais ir orientuojasi siandien viskas, nes tai vienintelis budas islikti. Veliau tie, kurie susidomes to plastmasinio abrozdelio istorija, patys prades ieskoti siek tiek daugiau - prades dometis, susiras bohemiku darbus ir bandys praplesti akirati. Mes su jumis kaip tik siuo keliu atejom ir toliau einam. Deja mes 3 ir Viktoras, tik lasas fotografuojanciu juroje (net nekalbu apie mena apskritai). Tuo nesidomintiems ir kuriami skandalai. Taip sakant paklausa formuoja pasiula Ar tai blogai? Manau, kad ne.

Доброе утро!
Жарко тут становится, а говорили, что Поп-Арт не интересно...
Извиняюсь, что отвечаю не цитируя, надеюсь все читают и поймут о чём я тут буду вещать.
Ну для начала снимки, который показал Sillwio не могу комментировать все, я всё-таки не эксперт в области Поп-Арта Но про знаменитый плакат "Монро" не могу не написать. Было же в дискуссии сказано, что Монро-блондинка, которую хотели все, вот и плакат об этом: много-разных-простых-доступных Монро- ВСЕМ!!! Ирония в том и состоит, что при выполнении чаянии американской нации относительно Монро, она переходит из разряда желанной женщины в разряд плохого, кичёвого (здесь в смысле плохого качества) тиража. Сравните символ действительно Монро с этим плакатом, разница не только в плохом качестве и извращении символа, но и в иронии по этому поводу.
Вообще говоря о Поп-Арте, конечно надо причислять туда и Ля-Шапеля, не потому, что он ровестник худ. направления, а поторму, что его работы полностью соответствуют жанру, об этом спора нет, речь о том, что мне лично этот Автор не нравится, вот и всё. Шестаг например , не является более сильным представителем в историческом смысле, но мне его "обои" более симпатичны, там для меня больше и иронии и стёба, и смысла. Вот не разобрались в самом начале с определением, теперь приходиться обьясняться, вот например жена нашла в интернете обсуждение Кича. Там хорошо говориться относительно разницы между Кичем и Поп-Артом:

Profesionalus kičas

Be šių nevykusių bandymų imituoti prabangą ar senovę, yra ir kiču vadinamas meno stilius. Jo esmė - sąmoningas neigiančių ir ironizuojančių daiktų kūrimas. Tai kaip tik tas impulsas, kurio paskatinti pasaulinio garso dizaineriai kartais kuria šedevrus-parodijas.

Žinomas kūrėjas Filipas Starkas kartą nustebino visus pademonstravęs negražius, bet juokingus nykštukus (panašius į turguose parduodamus), laikančius stalą. Vėliau jis sukūrė šviestuvą iš stiklinių lentynėlių ir ant jų stovinčių krištolo plafonų, pavadino „Prabangos randais“. Šis daiktas - švelni ironija mėgstantiems afišuoti turtus.
Здесь вся дискуссия: http://www.aistra.lt/ftopict-7269.html

Так вот разница между Кичем и Поп-Артом только в иронии. Ну а степень иронии - это как раз вопрос разных интересов, как говориться кому что ближе.
Если для Америки Кока-Кола в любом виде символизирует целое поколение, мне этот символ менее важен, хотя я конечно понимаю в чём, что называется, прикол. Смеются ведь тоже люди по разному поводу. Есть даже такие понятия: американский юмор, английский юмор... Ну так вот мне Поп-Арт интересен в тех произведениях, где есть действительно достойная уважения, а не кошелька ирония или стёб. Скандал действительно сильный рычаг, и хоть мне не приходилось жить в другие времена, но готов поручиться, что эта форма привлечения внимания всегда пользовалась спросом.
А если говорить о вкусах, то вот например о фильме Уорхолда "сон" который идёт 6 часов. Этот фильм сделан не для того, чтобы его смотреть, как ни парадоксально это звучит- этот фильм сделан, для того , чтобы о нём говорить. И это тоже Поп-Арт ( произведения для обсуждения формы а не содержания). Вот мы например о нём говорим, Стёб видимо в том, что фильм полностью правдивен, но привлекает ли он нас своей правдой? ну и дальше размышления о правде, её интерпритации и востребованности её нами, вот о чём можно подумать на протяжении 6 часов сна. Опять -же каламбур получается, правда-сон, ну и т. д. На самом деле подобный фильм становиться интересным при переводе его в риторическую плоскость, как Вам такие тезисы:"не возможно смотреть, однако мы делаем это ежедневно...", "спящий человек если смотреть на него 6 часов может нас раздражать!?" , "Мы жотим покоя???" и т. д. В каком-то фильме есть эпизод как юноша везде ходит с видеокамерой и снимает все-подряд, и в числе его любимых отснятых материалов: закоулок в котором ветер гоняет пустой полиэтиленовый пакет. Вот такая поэтика в стиле Поп-Арт. Представляете: каждую секунду пакет преображается, меняет форму, расположение, сам по-себе не меняясь... постоянно по кругу, постоянно по-разному, но оставаясь пустым, ненужным, использованным продуктом цивилизации. Как много здесь общего с ними, с ощущением времени, о бренности и суете, есть о чём подумать, гляда на пустой полиэтиленовый пакет. Вот такая инсталяция мне интересна, и это Поп-Арт!