Neištikimas vyras

tu vulgari boba, geriau patylėk.

Na del to kad jis myli vaika taikstytis su neistikimybe. Tikrai ne man. Taip jis nera labai blogas myli vaika turi geru savybiu. Aisku turi ir daug neigiamo, kaip ir kiekvienas zmogus, bet su visokiais charakterio bruozais kazkaip taikstytis galima, bet tikrai ne su tuo jog turi svetimu bobu. Nezinau mane supras tik zmogus kuris yra patyres neistikimybe turiu omeny tokia kai vyras uzmezges su kita pakankamai glaudzius santykius, o ne vienkartini nuotyki. Kai kiekvienakarta kai jis kur nors eina arba kur nors vaziuoja galvoji kad susitinka su kita, kai skambini ir nekelia ragelio, arba sedi ikrites i telefona pastoviai, nelinkeciau tokio jausmo niekam kai tu jautiesi bejege ir nieko padaryti negali. Net ir atleidus niekas kaip buvo niekada nebebus tu nepasitiki, pyksti, buna momentu kad nekenti. Ir moterys verkia paliktos arba issiskyrusios ne del to kad toki saunu vyra prarado, del to kad sugriuvo viskas kas buvo iki tol kurta - seima, namai, vaikai. Teisingai pasakete kad geri vyrai svetimu bobu neturi pilnai sutinku. Kas liecia kalbejimasi, neikas nuo to nepasikeite buvo kalbeta bandyta issiaiskinti kas negerai manyje kas man nepatinka jame ir t.t. zmogus atsiskyres tylos siena, jam viskas gerai. O va praejo kuris laikas ir istorija vel kartojasi. O eiti cia su bobom svetimom kariauti tai atsiprasau man zemas lygis. Jau geriau vienai buti.

Kol neturėjau vaikų, apie neištikimybes buvau labai kategoriškos nuomonės: "pasišiukšlino" vyrukas pats kaltas. skirybos ir taškas. nes tikrai nesugebėčiau su savo "paranojom" susigyvent, net jei po to ir visą gyvenimą vyras it šventasis būtų...
Po dukrytės gimimo kažkas pasikeitė. turbūt prioritetai Kažkaip meilė vyrui į antrą planą nuėjo, viską užpildė meilė vaikui. kažkada susimąsčiau, kad dabar vyro neištikimybė neatrodytų tokia baisi, mažiau skaudi būtų... kažkaip net pačiai keista... nors atrodo, kad vyro mylėt mažiau nepradėjau... tiesiog jis iš vienintelio svarbaus žmogaus tapo vienu iš dviejų Kitaip tariant atsirado svarbesnis žmogutis
o šiaip, tai vistiek šimtą kart sunkiau yra tam, kuris buvo neištikimas, o ne tam, kurį išdavė. Sąžinės graužimas yra pati didžiausia bausmė...

Pagal forumo neistikimasias ar tas kurios susideda su vedusiais, nei gailisi, nei sazine grauzia. Liaudiskai tariant sugriauta kazkieno ar paciu seima giliai dzin.

Jeigu ta sąžinė graužia, tai taip, o jeigu ne, tai anokia ten kančia neištikimajam.

Na taIp mano preoritetai taip pat pasikeite gimus vakui. Vaikas man pats svarbiausias. Vyras antram plane. Bet kai susiduriau su neistikimybe vaiko dar nebuvo, tada atrode kad nenoriu buti viena nes esame kartu nuo mokyklos laiku, tiek visko patirta. Jis gailejosi, sutikau bandyti is naujo, nieko nepamirsau ir neatleidau tiesiog susitaikiau su tuo ir bandziau gyventi toliau. Kai atsirado vaikas ir dabar kai jauciu kad kazkas vel ne taip atrodo viskas paprasciau, gaila tik vaiko, kuris ji labai myli. Nezinau kaip butu jei viskas pasitvirtintu manau kad kelio atgal nebutu, nezinau turbut nuo visko pavargau.
Papildyta:



Daugumai ju visiskai dzin. Nezianau kodel taip yra gal del to kad vyru trukumas ir jom dzin vedes nevedes vaikai nevaikai jom vienodai. Pati kai suzinojau perskaiciau zinutes ir radau jos siulimus eiti gyventi kartu arba likti su zmona. Is pradziu maniau kad gal jis jai ten pudrina smegenis kad zmonos neturi ar kad issiskyes, bet kai perskaiciau supratau kad ne viska ji zino ir vis tiek buna. Manau kad tokioms kaip sakant kurioms jau netoli 30 metu jau byra is siknos pelenai ir ima neviltis kad nera nei vaiku nei seimos ir griebiasi bet kokio siaudo. Tik jos nesuvokia kad tokie diedai lieka arba prie seimos arba kad ir like su jomis jas apgaudineja. Aisku yra tokiu kurioms dzin jos is ju nieko nenori tiesiog linksmas praleidimo laikas. Kitoms svarbu pinigai. As is vis manau kad joms tai sazines grauzaties nera, o ir vyram ne visiems tas sazines jausmas nubunda. Is vis manau tokiom ir tokiem didziausia bausme butu pajausti savo kailiu ka patiria zmogus kuri isdave, tada suprastu ka reiskia tas jausmas ir kaip sunku su tuo gyventi.

Na nežinau, man vis tik atrodo, kad sąžinė vis tiek kada nors nubunda. vieniems ansčiau, kitiems vėliau, bet nubunda... na gal išskyrus mažas išimtis - žmones kurie nuo pat gimimo neturi jautrumo kitiems (t.y. sociopatai). Gal po dešimt metų, bet gailėsis... Vistiek, išduodamas šeimą, kurią nors kažkada mylėjai, negali jaustis kaip niekur nieko. kad ir kaip bandytum apgaut save ar forumo skaitytojus Galų gale, jei jau tie nauji santykiai būtų tokie normalūs-neišdavikiški, kaip kad paskui bando įteikti neištikimasis, kam tuomet tie slapstymaisi? taigi tik iš baimės ir kaltės...
Juk būna, kad žmonės išsiskiria be išdavysčių - santykiai išblėsta, kuris nors ateina ir pasako: "sory, įsimylėjau kitą" - ir gražiai išsiskiria. Nes niekas nežaidžia slėpynių ir turi normalią savivertę. (Juk kai tave išduoda žmogus kuriam jausmai jau nėra patys karščiausi, kur kas labiau skaudina ne faktas, kad jis su kita, o tai, kad MANE apgavo, kad AŠ likau kaip DURNĖ nieko nežinanti ar kad gal AŠ kaip moteris NIEKO VERTA, juk jis susirado "geresnę"). Su vaiku mylintis tėvas net ir išsiskyręs norės bendrauti ir tikrai ras laiko ir būdų. O jei toks tėtis lakomas namie tik kad su vaiku bendrautų... Ir jei pats to ypatingai nenori... kaži ko vertas tas bendravimas... (taip greitai vaikui pradės trūkti tėčio net ir tėčiui esant namie, o tai dar baisiau...)
Aš iš esmės netikiu, kad įmanoma ramia sąžine "eiti į kairę".
Galų gale, jei žmogaus sąžinė negraužia, pats gyvenimas jį nubaus - anksčiau ar vėliau teks atsidurti "kitoj barikadų pusėj"

Gal nubaus, o gal ir ne. Bet tai niekaip nesusiję su jo paties sąžine.

Aišku ta sąžinė graužia, bet tas nesustabdo. Eina. nors ir graužiasi.

Manau kad tokioms kaip sakant kurioms jau netoli 30 metu jau byra is siknos pelenai ir ima neviltis kad nera nei vaiku nei seimos ir griebiasi bet kokio siaudo
[/quote]



Statistika pasidomek . Lt iki 30 m vyru yra daugiau nei moteru. Taip kad jokie pelenai joms is siknos nebyra . O tarp 30-40 amziaus yra mazdaug po lygiai.
Nera ko teisint savo bleduno apkaltinant svetimas moteris. Jos neprivalo saugot tavo vyro skaistybes. Ne jos tau prisizadejo prie altoriaus, o vyras. Ir ne ju problema, kad vyras savo pazadus ir isipareigojimus pamirso.

Ne nu su šita fraze tai prajuokinot , įdomu kiek jums metų?

man kai buvo kokie 16, aš maniau, kad 30 - tai jau gili senatvė