Sunku, kai sitaip sirdi apsiko...
Turbut ir nebuciau suzinojusi, kad jis turi meiluze... Itarimu buvo, per tiek metu praleistu kartu, jauti ir matai is akiu... Bet irodimu ne. Mes gerai sutariame su jo mama, as daznai paskambindavau, pasiguosdavau, kad negrysta ir t.t. tuomet dar laukiausi...
Viena diena matyt anyta neiskente mano kanciu, ir prasitare, kad jis turi kita, buvau pirma savaite po gimdymo... Ji ansciau pasake vyrui, kad pasakys man, apie tuos lakstymus, jei jis nesiliaus. Kai grysdavo pas tevus, jo telefonas netildavo, taip kalbejo jo mama...
Aisku, vienas dalykas yra itarti, o kitas suzinoti, kad taip yra
Man buvo sokas, dukrytei, gal savaite buvo, jo nebuvo namie... Bet vis dar maniau, gal ji klysta, na tokia ziauria tiesa nesinorejo patiketi
Vyrui apie tai, kad zinau nesakiau, nebent jo mama pasake, kad prasitare, nezinau, bet po kokios savaites pasake ir jis, na tada jau visiskas suzlugdymas ir sutrypimas i mesla....
Nuo to laiko praejo, gal 3 menesiai, atsigavau truputeli ir po gimdymo, juk nelengvas buvo, ir siaip pradedu labiau pasitiketi savimi, zinau, koks nuostabus zmogus esu!!! Aisku, tokiu kritiniu situaciju pasitaiko, kai negaliu neverkti, bet reciau... Stengiuosi del savo angeliuko, turiu ir specialybe kineziterapijos, ir gera sirdi, manau paaugs dukryte, viska sustatysiu savo gyvenime i vietas!!!
Kas jis per zmogus, kad turi teise sitaip su manim elgtis??? As net nezinau, kur mano akys buvo???

Bet jis to ir nerode... As nezinau