OK, pakalbėkim
QUOTE
Kodel vyras? Ogi todel, kad visi kisa, kad NORMALI NEISKRYPUSI turi su vyru gyventi.
Niekas nieko neturi ir neprivalo.
QUOTE
Taigi jei moteris nenori jausti vienisa, nori tiesiog tureti kazka apsikabinti, tai kas belieka - tik vyras...
Gali apsikabinti vaikus, drauges, šunį. Ir apskritai, čia iš dyko buvimo galima jaustis vienišu. Arba ir su vyru gali tokiu jaustis, tai nelabai susiję.
QUOTE
O ji dar lyg du mazus vaikus turi.Vienam zmogui tiesiog bus sunku save palaidoti arba derinti interesus.
Niekada nesupratau požiūrio šio, kai vaikų auginimas prilyginamas kažkokiai aukai, pasilaidojimui. Absurdas.
QUOTE
Tie normaliai rekomenduojami vyrai kreivai ziures i svetimus vaikus. Net jei ne kreivai, tai moteris jausis visiems skolinga uz save uz vaikus.
Seriously? Su kokiais vyrais Jūs bendraujate? Nesutikau nė vieno man patinkačio vyro, kuris nemėgtų mano vaikų. Keletas buvo vyrų ir jie ne tai, kad sutarė, jie dievino juos. Kitaip net nesuprantu. O kodėl aš turiu jaustis skolinga, kad mane mylintis vyras myli mano vaikus?

Man kažkaip džiaugsmas dėl to apima, o ne nepatogumas, ar kaip čia suprast, net neįkertu
QUOTE
Prie ko cia meile? Ogi prie to, kad jos meile tiesiog buvo sunaikinta. Ir net jei pasiseks tai reikes daug pastangu ir laiko kazka sukurti.
Ji sako - man skauda, nes myliu. Aš sakau - kai myli, neturi būti tokio skausmo. Jei ji sunaikinta tuo labiau. Aš kažko nesuprantu, jei kankiniesi dėl to, ko nemyli ir ką nori primušti, tai vadinasi savęs pirmiausia nemyli, jei sau tokius briedus užkrauni. Kodėl taip reikia daryti? Jei viskas moteriai gerai su saviverte, ji tokių nesąmonių nedarys. Jei blogai, tai kaip ji gali kalbėti apie meilę, jei ji pati savyje nesusivokia? Jei nori mylėti, tai turi pirmiausia turėti ką duodi, o kaip tu gali kažką duoti, jei manai, kad esi nevertingas ir blogas. Kodėl save, kažkokį šūdą kiši žmogui, kuri myli?
QUOTE
Galima ir sugriauto miesto gyventojams pasakyti, nu atsistatysit po truputi. Gal, bet viena karta normalaus gyvenimo jau nematys.
Ką rūkot?
QUOTE
Taigi normalus jausmas ir variantas pagalvoti o gal sunaikinti priesa. Tam, kad matant jo agonija atsirastu jegu gyventi. ARba matant agonija ismokti abejingumo.
Tai jei priešas, prie ko čia meilė? Man visiškai nerūpi žmonės, kurie man nerūpi. Tai jei aš jo nemyliu, kam man reikia vargintis, save kankinti kažkokiu negatyvu? O jei atseit myliu, tai gal ne apie kerštą reikėtų kalbėti, o apie harmoniją pirmiausia su savimi, o tada su kitu.