Įveikiau nevaisingumą

nors man jau gimdymas ant nosies, bet vis tiek labai norejau parasyti i si skyreli. Ir mes su vyru jau buvom viskuo nusivyle, nezinojom ka daryti, kad susilauktume leliuko. bandem 1,5 m be gydytoju, veliau pradejom lankytis vaisingumo klinikoje, bet jie nieko nerado, gerai, kad dar neisleidom labai daug pinigu, nes atsitiko stebuklas - as pastojau! nepraraskite ir jus vilties, nes as jau buvau ja praradusi ir skaitydama tokias zinutes visada apsivergdavau... o jus neverkite, tikekite kad viskas bus gerai ir tas stebuklas ateis pas jus, kai jam bus laikas. Sekmes jums!

Papasakosiu ir aš savo istoriją:

1,5 metų aktyviai planavome, bet š... Su vyru kartu jau beveik 9 metai, niekada rimtai nesisaugojau, t.y. nevatojau jokių kontraceptikų. Tai va, kreipiausi į VK, padarė hormonų tyrimus, vyrui liepė pasidaryt spermogramą, toliau man darė gimdos nuotrauką, vėliau sekė laparaskopija ir histeroskopija. Problemų nerado jokių, tik laparaskopijos metu pridegino kelis I laipsnio endometriozės židinius (nemanau, kad čia problema). Po laparaskopijos praėjo 4 mėn., bet rezultato jokio. Nuėjau į VK, nes jau buvau praradus viltį pastoti natūraliai, ir pati praktiškai pasiprašiau, kad išrašytų Clostilbegyt'o ir kitą mėnesį atliktų IUI. Turėjau sulaukti mmm ir nuo 5 CD pradėti gerti vaistus, bet mmm nebesulaukiau
Nežinau kas padėjo, bet šį ciklą itin aktyviai planavom. Pirmą kartą išbandžiau ovuliacijos testus, pakeitėm pozą. : ne kas antrą dieną, o 12-15 CD kasdien. Tomis dienomis : tik šuniuko poza, jos anksčiau nelabai mėgau, ir po to 30 min. pagulėdavau ne ant nugaros, o ant pilvo (pas mane labai užlinkęs gimdos kaklelis, histeroskopijos metu sunkiai galėjo patekti į gimdą, gal pusvalandį gyd. vargo ). O įvyko 15 CD ir jau po kelių dienų po O pradėjo mausti krūtinę, turėjusių būti mmm dieną pasidariau testą ir ką - išvydau II Dar dabar nesitiki, triedalioju dėl kiekvieno pilvo diegliuko

Noriu ir as pasidalinti savo patirtimi. Kol bandeme su vyru pastoti, net nenorejau dometis sitais puslapiais, nes per daug to norejau ir butu buve per skaudu skaityti, kokios kitos laimingos, nescios arbva jau su vaikuciais bet po desimt menesiu bandymo, nusprendziau eiti pas gydytojus ir bandyti gal kazkaip paskatinti vaisinguma, ar kaip kitaip, nes nuolatos kamuoja grybelis, ir daktare sake, kad tai gali skatinti nevaisinguma. Taigi, pries tris dienas nuejau pas gydytoja darytis visu tyrimu, ir tikejausi, kad vel pasakys, kad grybelis grizo, ir duos gydyma, bet gydytojas pasake, kad laukiuosi. Negalejau patiketi, ir apsiverkiau kabinete, paskambinau savo vyrui ir abu negalejom patiketi, kad tai ko taip ilgai laukem, paeme ir atejo taip netiketai... Kiek mano mazyliui laiko, dar nzn, gal apie keturios savaites, aisku dar visko gali atsitikti, tpfu tpfu tpfu... bet pradzia jau yra ir laukiu nesulaukiu kada isvysiu savo mazutelio grazias akytes, besisypsancia burnyte ir isgirsti tariamus zodzius: "mama"... ech...
Linkiu ir visoms kitoms sio puslapio busimoms mamytems, patirti tai ir susilaukti savo mazu stebukleliu

Pabandysiu ir as parasyti savo istorija. Vaikiuka pradejom planuoti iskart po vestuviu. Nustoju gerti KT, kuriuos geriau jau 5 metus. Mano mm niekada nebuvo reguliarios, bet ta karta ju as nesulaukiau 4 menesius. Visi testukai - neigiami. Va tada ir sunerimau. Nuejau pas ginekologe ieskot mm. Na ir prsidejo: pagerk Duphastono, paskui 3 men. KT, tada bandykit. O kaip ima nervas, gerti KT, kai nori vaikucio. Viena menesi po KT asirado mm., bet po to ir vel nieko. Vel einu pas ginekolge, vel mane gydo Duphastonu, ziuri echo ir sako kad nevyksta ouliacija. Pasiulo pasigydyt sanatorijoje, pagerti vitaminu. Na nuvaziavau as i ta sanatorija su didziausiom viltim, bet ir vel nieko . Na ir beveik po metu tokio tampymosi pagaliau gaunu siuntima i KMUK pas nevaisingumo specialistus. Tada ir prasidejo. Patekau pas gyd. Stankeviciu. Hormonu tyrimai (norma), spermos tyrimai (siek tiek zemiau normos), gimdos nuotrauka (rodo viena nepraeinama kiausintaki), jau pirmos echoskopijos metu diagnoze: policistines kiausides. Dabar suvokiu kad gal but niekada neturesiu vaikucio.
Gyd. siulo laporaskopija. Po laporaskopijos paaiskeja, kad kiausintakiai geri, kiausides labai policistines. Pradedu aktyviai lankytis skyrelyje "Nesulakiancioms gandro", cia ir randu daug info ir palaikyma, kas labai padejo isgyventi visas nesekmes.
Toliau po pusantru metu "gydymo" prasideda stimuliacijos. Clostylbergitas neveikia jokiom dozem. Po to geriu Metformina su Clostylbergitu. Ziauriai pykina ir poveikio nera. Tada gaunu gonalio, ir mano vargseje kiausideja subresta vienas folikulas. Darom pirma IUI. Jauciuosi visa labai nescia . Jau 10d po ovuliacijos darausi testa, ir taip kasdien, kol ateina mm. Turbut buvo tragiskiausia diena mano gyvenime. Zliumbiau nuo ryto iki vakaro.
Tuomet sau pasakiau: normali vaisinga mano drauge pastojo tik is 3 men. Tai kodel as tureciau pastoti anksciau. Ir save itikinau, kad pastosiu po 4 IUI. Gal padejo tas isitikinmas, bet po antros IUI nustojau apie tai galvoti, tiesiog gyvenau, negeriau vitamiu, isgerdavau vyno. Zodziu iprasta laukiau. Ir ka gi 11d. Po IUI testukas - teigiamas. Labai neryskus bet kraujo tyrimas viska patvirtina.
Nestumas buvo lengvas, jokiu gresanciu persileidmu. Tik iki 16 sav. labai pykino. O po to tai buvo vienas laimingiausiu ir ramiausiu etapu gyvenime.
Pats gimdymas smarkokai komplikavosi kadangi nutekejo vandenu keli lasiukai, o as ju nepastebejau is karto. Pas mane rado Streptokoka B, kuriuo uzsikretes vaikutis galejo mirti. O ilgas bevandenis laikotarpis be antibiotiku, galejo ta uzsikretima sukelti. Po 18 val. skatinto gimdymo vaikutis pradejo dusti ir teko skubiai daryti Cezario pjuvio operacija. Po operacijos vaikuti maciau gal 15 sek. Vargsiukas visas su melynem, istines, priduses. Ir dar para man jo niekas nedave, pagude i inkubatoriu. Gerai kad vyras turejo kamera, ir prifilmaves man nese. Paskui sesele, pamacius kad labai stresuoju be vaiko, su invalido vezimeliu nuveze paziuret i inkubatoriu. Neapsakomas vaizdels ten buvo mano vaikutis. Jau maziau patines, ir su dideliu fanaru aplink akyte. Visai nesvarbu, man tai pats graziausias zmogutis.
Dabar jis ramiai miega savo lovyteje.
Beje, operaves daktaras paske, kad kiausidese nebepastebejo jokiu policitozes pozymiu, kiausintakiai - idealus. Zodziu visos galimybes antra vaikuti pasigimdyti naturaliai.

As dar visai naujoke sioje svetaineje, bet su praskrendanciais gandrais teko susidurti.
Po 3 metu bandymu kreipiausi i VK pas U. Na daktare grieztoka, bet kai rezulatati geri, bala to nemate.
Atliko visus tyrimus viskas gerai. Tik imunini nesuderinamuma rado. Nusprendeme daryti IUI, nes metai pradeda spaust (31).
Kadangi nieko kito nerado ir paskyre vaistus ovuliacijai skatinti, tai man kazkaip ir minties nebuvo, kad gali but nesekminga. Tik del vieno buvo neramu - ar suspesiu subrandint tuos folikulus, nes mano vyras turi isvaziuot kaip tik IUI diena.
Taigi 3 dienas pries IUI atvykstu echoskopijai, folikulai maziukai, tai Gonalio doze padvigubinama. Na o pirmadieni atvykstu IUI. Gydytoja ultragarsu nustato, kad vienas folikulas ovuliaves, vyro spermos rezultatai be priekaistu. Tai irgi nuteike optimistiskai.
Po proceduros nuvezu vyra i orr uosta. Pati pasuku namo, prisiperku duoniuku - jei pradetu pykinti. Tik vakare issiaiskinu nestumo kalendoriuje, kad pykinimas butu kiek veliau. Pilvelyje kazkas burbuliuoja. As taip nusprendziau, kad turbut spermiukai del kiausinelio kovoja. :)Pradejau dazniau i wc begiot, krutys lyg ir jautresnes pasidare ir miegucio kiek daugiau vis noriu. Dar kokia 4 diena susapnavau, kad embrioniukas gimdos virsuje isivirtines (matyt nuo ilgo nesumo kalendoriaus skaitymo, pagalvojau). Taip viskas klojosi neblogai, kol sekancia diena nepaskaiciau V ir M tinklalapyje, kad imuninio nesuderinamumo atveju IUI duoda labai nekokius rezultatus, ir aplamai donoro sperma butu rekomenduotina. Na as kaip ir neisijautrinau tuomkart, bet kai pasidariau nestumo testa 8 diena po IUI ir jis buvo neigiamas, tai apsizliumbiau. And dezutes tai parasyta, kad teigiamas buna 7 diena ( is tiesu 7-10, bet kazkaip maciautik 7). Tada pradejau skaityt nevaisingumo su laimingom pabaigom foruma. Ir kazkaip nusiraminau. Na jei ne si syk, vis tiek kazkada bus. Matyt vaikiukas zino geriau kada jam pas mus pasibelst. Kita diena vel kabejau nestukiu ir nesekmingu bandymu forumuose. Dar paskaiciau Medeinos pasaka apie taip laukiama princa, aisku vel apsizliumbiau. Issiunciau pinigiuku ir nuejau miegoti. Siandien be dideliu vilciu nuzingsnaivau atlikti testuko. Uzlasinau 7 lasiukus vietoje 6, bet turbut, jei nestumo nera, pilk nors ir stikline, testukas vis vien bus neigiamas. Bet jerguteliau - po kokiu 5 minuciu lyg ir matau juostike. Galvoju - turbut kaip ir su krutu skausmais, bus psichologinis juosteliu iziurejimas... Net akys pradeda zvairuot nuo tokio intensyvaus ziurejimo. Taigi nusprendziau, kad reik luktelt. ilindau vel i supermamas. Kai uzmeciau aki i testuka - antroje linija jau buvo rykesne. Paskambino mama (kazkodel). Sakau, mam, pas mane dvi juosteles, nupirk man magnio, nes atrodo, kad pilva pradeda spaust kaip pries menesines. Mama kaip niekur nieko sako, gerai. Tada as sakau, mama, bet pas mane dvi juosteles!!! Mano mama sako - tai telefonas seda. As juokaius vos ne iki asarau. Sakau ne telefone, nestumo teste dvi juosteles. .
O po pokalbio su mama ir pasimeciau: Tai ka dabar daryti??? Jau lekt pas ginekologa ar vaziuot i VK, galima judet ar geriau pagulet. Na zodziu kaip is dangaus nukritusi. Kazkodel paskambinu i Vir M klinika, ten registratore sako, kad nestumas butu matomas tik 10 diena po prapuolusiu menesiniu, o as - oi tai man jau rytoj bus 12d., tik po to susizgribau, kad 12 diena po apvaisinimo. Na naujienos zodziu visa prota sujauke. Tai po to skambinu i VK ir man prirase duphaston, o apziura tik kita savaite.
Na gal ir anksti dziaugiuosi, bet teigiamas rezulatat tikrai labai gerai nuteikia.
Visoms bandancioms linkiu neprarasti vilties. Ir skaitant geras istorijas pasisemt dar truputeli jegu ir kantrybes.
Nuosirdziai visoms linkiu sekmes.

Sveikutės,papasakosiu ir aš kaip susilaukiau savo .Su vyru kartu gyvenome keturis metus.Po dviejų bendro gyvenimo metų pradėjo trūkti ko nors trečio.Visus tuos metus nesisaugojau ir nieko ,kažkaip įtartina darėsi.Niekur nesikreipėm,otik stengėmės stengėmės ir vis bandėm.Dar po dviejų metų kreipiausi pas savo gydytoją.Kaltinau save,nes rimtai sportavau jaunystėje,per dideli svoriai(gimda nuslinko,ar panašiai).Padarė visus įmanomus tyrimus,ištyrė vyro spermą.Rezultatas-abu visiškai sveiki .Po mėnesio pastojau, ,džiaugsmui nebuvo ribų.Ir prabėgus lygiai penkeriems metams nuo mūsų buvimo kartu laikiau savo kūdikį ant rankų.Tai buvo lyg mūsų pačių dovana sau penkerių metų sukakčiai .
O jums visoms linkiu tikėt,mylėt ir nenuleist rankų .

as tai pat noreciau papulti i jusu sarasiuka.mes jau su vyru bandom pastoti 7 menesius ir nieko nesigauna.as buvau nuejus privaciai pas ginekologe ji dare man vidaus ekoskopija sake kad viskas gerai,bet vis pastoti neiseina.

Sveika, Rassele,
7 mėnesiai yra labai labai mažai. Nevaisingumas pripažįstamas, kai nepastojama virš metų. Teoriškai jeigu nėra jokių problemų, per pirmą mėnesį pastoja tik 10 proc. moterų. Jei būtų problemų, tada kita kalba, kuo greičiau pradėsi jas spręsti, tuo geriau. Bet jeigu nėra-nepanikuok. Tiesa, ar tyrėte vyro spermą? Jei ne - būtinai išsitirkite.

Primenu, į sąrašą gali papulti tos, kurios JAU pastojo po gydymo. Nors faktiškai čia tema apie laimingas istorijas, sąrašo niekas nebepildo. Neterškime temos kitokiais pasisakymais

Labas, o mes bandem 9 menesius. Anksciau galvojau, kad 10, bet pasirodo rugsejo gale jau buvau , bet dar to nezinojau, ir visiems sakydavau - kaip noreciau susilaukti vaikucio...
Ir jau buvau praradus vilti, kad mums pasiseks, kai tuo tarpu mano kleckiukas jau tunojo mano pilvelyje Ir man gydytoja sake, kad nevaisingumas yra, kai negali pastoti daugiau nei 2 metus. Gal vis neuztaikot ant vaisingu dienu, o gal turi maksties grybeli, kuris mazina vaisinguma? (man taip gydytoja aiskino). Sekmes ir nesinervuok, dar viskas savo ribose . Zinau, kad tai atrodo pragariskai ilgas laiko tarpas, bet kai susilauksi, pamirsi ta laukimo sirdgela ir dziaugsies nauju stebukleliu

nežinau, gal drąsu čia jau rašyti savo istoriją, bet labai jaukiai jaučiuosi. testukas ir kraujo tyrimas parodė, kad tai gal jau ir tikėsiu
pradžia bėdų buvo daugiau kaip prieš metus, kai man nustatė policistines. pusmetį pagėriau kažkokių atominių hormonų, kurie nieko nepakeitė vietoj to priaugau 20kg ir jaučiausi klaikiai nelaiminga mano kiti tyrimai geri: hormonai ir gimdos nuotrauka parodė, kad viskas normaliai. gydytoja rekomendavo padaryti tyrimus vyrui ir... gerti duphaston. mano vyras plačia krūtine nunešė savo spermą ir sparnai nusileido, kai kiekis pasirodė besąs 4mln. kas tiesa visa kita gerai, bet šitas skaičius nesakė nieko gero... pradedant gydytoja ir baigiant visomis susidūrusiomis ir patyrusiomis - visi sakė, kad šansų net IUI nėra, tik IVF. taigi, supykau ir nutariau, kad neturint pinigų paskolų tikrai jokių neimsiu ir bus kaip bus. nors liūdesys apimdavo begalinis... vienintelis mano vyras kažkaip keistai kartodavo - viskas bus gerai. patikėkit, tokioj situacijoj tai siutindavo ypatingai. taigi taigi, aš valgiau duphastoną, o vyrui nuo rugpjūčio (tada ir buvo "puikūs" rezultatai) kas dieną maitinau vitaminą B, ženšenio tablečikes ir SPEMAN spėjau sukišti vos vieną buteliuką (beje, gal kam reikia, pas mane liko kelios bonkutes ). ir štai, rezultatas daugiau nei netikėtas. niekada nelaimiu jokiose loterijose, niekada man neatsitinka stebuklingi dalykai, visada sergu viskuom, kuom tik galiu susirgt. ir štai, dabar kas vyksta tai daugiau nei stebuklas... tyliai sakau, kol nenuėjau pas gydytoją - bijau nupūsti laimę