Įveikiau nevaisingumą

Sveiki visi,

Seniai skaitineju si skyreli ir pamaniau, kad taip pat galiu parasyti savo istorija.
Taigi, kai istekejau, dar su vyru studijavom ir apie jokius vaikus nenorejom net pagalvot. Bet mokslai baigesi, ir mes cia taip tvarkingai pasitarem, kad gal jau ir butu nieko turet maza leliuka. Tada viskas ir prasidejo ;( Pirmas menuo - nulis, antras irgi nieko ir taip toliau. Po 4 menesiu as jau mindziau gydytoju kabinetus, bet jie visi sake sveika, viskas normalu, ateik po metu jei nepastosi. Po metu jie ir toliau sake ta pati. Bet tada man jau paciai apsisviete protelis, kad gal ne i tuos specialistus kreipiuosi. Taigi kreipemes i viena is vaisingumo kliniku. Po visu tyrimu buvom, svelniai pasakius, "apsale":

1. Nepakankams sp judrumas, agliutinacijos
2. Sunkiai praeinamas vienas kiausintakis, kitas isvis nepraeinamas
3. Per didelis prolaktino kiekis
4. Nevykstanti ovuliacija
5. Imuninis nesuderinamumas
6. Ir dar kazi kokios balterijos
Cia tai, ka atsimenu, gal buvo ir dar kas nors........

Nu sarasiukas ilgokas, ar ne ?..... Pasijautem, kaip paskutiniai zmones sioj zemej. Dar tada nezinojau sio internetinio puslapio ir atrode, kad taip atsitiko tik mums, o kitu zmoniu gyvenimai eina graziai, ir pas nieka daugiau tokiu problemu nera.
As labai pergyvenau, nes visada labai norejau tureti seima ir vaiku. Vyras mane ramino, sakydamas, kad gal ir gerai, kad tokie abu susiejom, nes siuo atveju, negaletumem vienas kito kaltinti. Tai va, kazkiek paverkus susiemiau, ir pradejom gydyma... Seke kelios IUI, bet aisku, del kiausintakiu jos praktiskai ir negalejo padeti, todel pasitere isbandem IVF'a. Tuos proceduru menesius gyvenom grikiu kose ir lietuviskom "sasyskom", nes labai reikejo taupyt pinigelius, bet viskas isejo i gera - "IVARTIS" is pirmo karto. Darbar lovelej zirzia du vyrukai azuoliukai.

Nors jau viskas praejo, bet dar daznokai narsau po si skyreli, ir labai dziaugiuosi uz kiekviena, kam pasiseka prisisaukt gandriukus Jus visos esat labai stiprios moterys. Linkiu visom ryzto, stiprybes ir sekmes.

O mano istorija kaip kokia likimo ironija. Stazas 1,5 metu:
1. Po KT nutraukimo puse metu hormonu kiekis zemesnis nei moterims menopauzeje. Pasekme - dingo menesines.
2. Susinormalizavus hormonams puse metu vel nieko.
3. Gimdos nuotrauka - kiausintakiai praeinami.
4. Pastebetas per aukstas PRL, BR gerimo stazas 4 menesiai.
5. Paskutinis akcentas - imuninio nesuderinamumo tyrimas. Tyrimas blogas - per maza koncentracija spermiuku.
6. Ta pati menesi nesulaukiau mmm....
Isvada - vienas spermiukas vis delto prasprudo pro gydytojos akis.. Nesuderinamumo testai tikrai nelabai informatyvus.

Na čia dabar
Na, dėl imbiero arbatos man ir vyrui bei tikėjimo tai teisybė, bet tai jau pats finalas Kažkur po 4 metų priežasčių ieškojimo ir bandymo kažką daryti, t.y. gydytojams pasiūlius išeitį - tik IVF. Dar buvo laparoskopija, Serophen'o džiaugsmai, bandymas "tirpdyti" sąaugas 3 metus kasdien matuojama BT, dažni hormonų tyrimai..gydymas hormonine kontracepcija. Diagnozei tinka dar ir sąaugos mažajame dubenyje, mažesnė nei norma gimda, o dar hormonų apykaitos sutrikimai (nebepamenu gerai kaip tiksliai, bet prolaktinas ir testosteronas labai kvailiodavo). Labai daug visokių smulkmenų..man net prisiminti nebesinori Vėliau mano pasirinkta taika, ramybė, susitaikymas su viskuo ir po 5 metų laukimo netikėtai pasibeldusi pasaulin duktė

pagaliau kai mano saulytė miega šalia galiu ramiai pasakyti: gydimas baigėsi sėkme!

Ilgai svarsčiau ar man čia rašyti, juk mano diagniozė nebuvo labai sunki. Bet juk per tuos du metus kol laukėm buvo ir ašarų ir bemiegių naktų galvojant "na negi jau niekada..." todėl tikiuosi kad kam nors ir mūsų istorija praskaidrins nuotaiką..

Diagnozė antrinis nevaisingumas. Stažas du metai.
Hormonų tyrimai parodė, kad nevyksta ovuliacija. Skatinimas Clotylbegit'y+Ovidrele. Po 3 kartų - nieko. Tuomet laporoskopija, vyro tyrimai ir vėl stimuliacija. Ir vėl nieko. Jau ruošėmės IUI. Bet prasidėjo vasara, atostogų metas ir nutarėm palaukti rugsėjo. Ir tuomet rugpjūtį nebesulaukiau mm Net patikėti buvo sunku, dar po to tris mėnesius artėjant mm terminui supanikuodavau, o kas jei...
Mergina pasibeldė į pasaulį 35-ą savaitę, bet dabar jau grįžom namo ir auginam svorį

Ačiū toms kurių dėka yra šis skyrelis , nes prieš metus jo dėka "pagavau važiuojantį stogą"
Dideliausios sėkmės visom laukiančioms savo gandro

Na ir žinoma sveikinimai Daivai, atrodo kol buvom ligoninėj, pražiopsojom geras naujienas

sveikos, mreginos ir moterys.
mano istorija buvo tokia: kažkada seniai trūko perpūliavęs apendicitas, kuris labai pažeidė kiaušides...po metų trūko cista - vėl operacija. dar po metų - diagnozė policistozė...ir pasakymas abejingas, kad gal visiškai nebus vaikiukų...jokio gydymo nepaskirta, tik mercilona gert, nes kolkas nenorėjau pastot...
gėriau jį tris mėnesius...paskuj savarankiškai gėriau folinę ir 4m bandžiau pastot...
ištekėjau, nuėjau pas gydytoją, liepė duphastoną gert, kas mėnesi darė ultragarsą - nieko...priaugau 18 kg tik ir viskas...po 3mėn mečiau visus duphastonus ir nutariau be vaistų stengtis...verkdavau susirgus...
ir štai, vasario 28 dieną, antrą ciklo dieną, nutariau laikytis dietų (jau mėnuo buvo kai nerūkau) ir ruoštis vasarai, nes jei nelemta pastot - kam sukt galvą...tiesiog jau pavargus nuo visko buvau...
numečiau 8 kg... kovo 25d atidarius saldytuva daržovių pasimt, griebiau blynelius (as blynu nemėgstu)...paskuj dar kažką - jau net nepamenu...sekmadienį - taspats...žinojau, kad nesu išalkus, kad ne tai čia veikia...ir kągi...pasidarau testą ||

vadinas, pasakymas, kad reik nustot kas mėnesį nelaukt mmm, kad nereik savęs užgožti vien mintimis apie pastojimą...man tai daug kas sakė - netikėjau

dabar dar tik kelios savaitėlės, tačiau jau 3 testus šią savaitę dariaus ir visi rodo tą patį ||

Sveikos merginos, moterys, ir as noriu pasidalinti savo patirtimi su Jumis. Pradejom su vyru keliones i VK pries pusantro menesio, pasidarem visus reikiamus tyrimus ir rezultate paaiskejo, kad vyro spermiukai per letai juda, todel nusprendem daryti IUI. Pasidarem is karto dvi, sestadieni ir sekmadieni, ir nepatikesite, pavyko, jau mums keturios savaites . Noriu pasakyit, kad iki tol beveik keturis metus bandem pastoti, ir tik dabar pavayko. Nenusiminkit ir pasitikekit gydytojais, jie tikrai gali padeti. Visoms didelio pasisekimo ir daug maziuku...

noriu ir as prisijungti prie tu laiminguju mamu. musu istorija paprasta ir jau uzmirsta. papasakosiu labai trumpai. po vedybu geriau kontraceptines tabletes ir reguliariai lankiausi pas gyd. Kravcinkiene. kai pasakiau, kad jau noreciau pastoti, ji pasiule kazkokiu vaistu, kad butu greiciau. ir nieko. taip keleta menesiu. sunerimau, bet ji sake, kad viskas gerai, o sirdis - ka kita. su vyru kreipemes i vaisingumo klinika. atliko visus tyrimus. diagnoze - policistines kiausides. pusmeti gyvenau vaistais ir viltim. gyd. Visockiene pasiule laporaskopija. jos rezultatas - nestumas nepraejus net porai savaiciu. dabar dukrelei metukai ir menuo.
noreciau visom patarti - atsiduokit i nevaisingumo specialistu rankas, o ne i eiliniu ginekologiu, kurios uzsiima bendra praktika.

Labai džiaugiuosi už tas kurios jau sūpauoja savo angelėlius ir linkiu begalinės stiprybės toms, kurios leliukus sūpuoja dar tik svajose.
Mano paties istorija irgi nebuvo lengva, bet gal netiek ir dramatiška.pirmoji dukrytė gimė praėjus beveik metams po santuokos-netyčiukė
Ir buvau galima sakyti tvirtai apisprendus ,kad užtenka vieno vaikučio, bet po kiek metu intensyvaus saugojimosi pasidarė labai nereguliarios mėnesinės,po tyrimų diagnozė-policistinės kiaušidės.Prognoziės dėl pastojimo liūdnos, o kaip tyčia taip pradėjau norėti leliuko, kad nenustodama svajojau.Kadangi gyvenu mažame miestelyje-specialistai čia tik bendrosios praktikos.Ir ką gi atvykusi endokrinologė iš Vilniaus konstatavo, kad norint man pastoti reikiės nuo 7000 iki 14000 litų gydymui, kadangi kitų galimybių ji nematanti.Tai buvo 2004 kovo pabaiga.Tada ji man paskyrė senos kartos kontaceptinių tablečių sugerti 10 vnt, (pavadinimo neprisimenu)kad iškviesti ciklą, po to pagerti 2 mėn Diane 35, tada pailsėti du mėnesius be vaistų ir daryti lelių.Vaistus sugėriau , atsiradi mmm, pagėriau Diane 35 ir viskas 2004-06-26 paskutinės mmm ir kaip visada keli mėnesiai be mmm.Rugsėjo viduryje, kažkaip sakau, gal testą pasidaryti
Paisidarau, o ten....... .....2 juostelės.Verkiau iš laimės, kad aš dar galiu būti mama, kad aš
Vyras buvo pasimetęs daug labiau nei kai pastojau pirmą sykį.
Tai net nežinau, kaip čia įvyko,klausiau gydytojų, niekas taip ir nepaiškino, kaip galėjau pastoti be mmm.Na tiesa kalbėjausi tik su ginekologais, bet ne su vaisingumo specialistais. Gal kuri turinti daugiau patirties iš jūsų ir tai daugiau supras šioje istorijoje nei eilinis ginekologas.Dabar auginu savo dukrytę, kuriai neužkalnų jau metukai.
Aš labai laiminga, kad ją turiu

Sveikutės laukiančios savo stebuklėlio. Iš karto noriu jus visas padrąsinti, kad jo ir susilauksit.
Mūsų pastojimo istorija nėra tokia varginanti kaip kitų "Nesulaukiančių gandro" temoje, bet kantrybės, nervų kainavo. Tai tikriausiai nesvetima visoms, nesvarbu kiek laiko, mėn., pusę metų, metus ar.., jos bando pasigauti tą vienintelį reikiamą spermiuką.
Kai karjeros laiptais jau buvo užlipta pakankamai ir vis labiau ėmė pavydas žiūrint į giminaičius ir pažįstamus supančius savo leliukus, nusprendėme ir mes pakeisti savo gyvenimo ritmą. Ir ką, norai geri, bet rezultatų nebuvo beveik 1,5 metų. Iš pradžių nesukau labai galvos, nes maniau, kad po kelis metus kontraceptikų gėrimo organizmas turi atsigauti. O ir gydytoja nuramino, kad nepastoti metus - normalu. Bet kai metai prabėgo, laikas toliau ėjo, rezultato vis dar nebuvo, apėmė nerimas, vis dažniau ir lengviau apsižliumdavau tylomis... Tada ir nuėjau pas savo ginekologę su prašymu: darykit ką nors. Ir prasidėjo: hormonų tyrimai, chlamidiozės radimas (gėrėm antibiotikus, išsigydėm). Kadangi rado šią bacilą, sekantis žingsnis - gimdos nuotrauka. Mano gydytoja buvo tikra, kad ten pas mane ojojoi ką ras. Juk chlamidijas aptiko! Jos nuostabai, nuotrauka buvo kuo puikiausia, jokių pakitimų, jokių sąaugėlių, viskas švaru. Va čia aš ir suabejojau tyrimų skaidrumu, konkrečiai chlamidijų radimu. Žinant, kad aš santykius turėjau tik su vienu vieninteliu savo vyru (mes kartu nuo neatmenamų laikų ), o ir jo žodžiais ir veiksmais pasitikiu, kilo didelis ? iš kur pas mus ta zaraza. Kai nuotrauka parodė idealius rezultatus, pasigailėjau, kad gėrėm skirtą antibiotikų kursą . O mums dar didesnę dozę skyrė, tipo, liga įsisenėjus. Nepaisant to, kad pas mane nerado prie ko prisikabint, gydytoja primygtinai siūlė paskutinį užtikrinantį žingsnį - laparaskopiją. Aš atsisakiau motyvuodama, kad narkozei ne taip jau lengvai galima atsiduoti, o dar visokie pjaustymai. Tiek to, dar patikrinam vyrą. Jei ten viskas gerai, dar bandom, o kai visiškai viskas bus beviltiška, gal ir gulsiu po peiliu Spermos tyrimai buvo neblogi, gal buožgalviukų kiekis ant ribos, bet dar ne kritinė situacija. Kadangi neseniai buvo gerti antibiotikai, nekritom į paniką. Priešingai mano ginekologė mane nuteikė dirbtiniam apvaisinimui. Man tai buvo smūgis, vyrui taip pat. Bet ką toliau daryti Nuėjom pas gyd. Žilaitienę į VK. Ji svarstė, sverstė, bet gydymo neskyrė, pasiūlė dar pasikartot spermos tyrimą. Ir ką jūs manot, mums jo neprireikė Praeitų metų Kalėdų senelis mums atnešė pačia nuostabiausią dovaną - dvi juosteles neštumo teste Mes be galo laimingi laukiam užgimstančio savo mažyliuko.
Visoms kažkada buvusioms likimo draugėms noriu palinkėt nepulti į depresijas, nes bloga nuotaika savo įtaką daro ir mūsų organizmui. Aš spėju, kad rezultato mes pasiekėm būtent su gera nuotaika, kaip sakoma aš vyra "išprievartavau". Ir dar reikia dirbti dirbti dirbti , nors ir sakoma, kad vaikučiai turi ateiti ne per prievartinį O ir "žvakė" po sexo padeda. Bent jau aš taip manau.
Sekmės visoms ir aukščiau nosis! Labai nuoširdžiai linkiu kuo greičiau auginti tokius pilvukus

Nukrypau į netradicinę mediciną-žolelės,maisto papildai.Pastojau antrą mėnesį po persileidimo.Kas padėjo- nežinau?Labai daug meldžiausi.Prašiau Dievo kūdikėlio.


nepastoju jau 3 metai. Tyrimai, stimuliacijos (6), numatoma laparoskopija... Jau nebezinau kuo tiketi, ko laukti ir ka daryti... Stogas po truputi vaziuoja. Galvoju ir as apie neradicinius gydymo budus, bet negi savo tradicines gydytojos klausi apie netradicinius gydymo budus? Gal gal pasidalyti patirtim, kokias ten stebuklingas zoles vartojai. Man atrodo, dabar jau visai nebetikiu kada nors susiluakti vaiku arba tikiu tik stebuklais. O melstis man tikriausiai reiketu karsciau...
Papildyta:



kaip tikra naujoke neparasiau, kam adresuotas mano klausimas
Dabar jau bus aisku. Jeigu dar kas turit netradicines medicinos patirties, bukit geros, pasidalinkit.

noreciau parasyti savo istorija.
mes vakeli planavome apie penkis metus.mums niekaip nesigaudavo.kreipemes i gydytojus.pas mane viskas buvo tvarkoj.problema rado pas vyra.bandeme gydytis,bet norimo rezultato vis tiek nepasiekeme.praeitais metais pradejome galvoti apie dirbtini apvaisinima.si pavasari gryzom i Lietuva siam procesui.(mes gyvename D.Britanijoj)viskas vyko labai sklandziai.tai uztruko apie tris savaites,su visais tyrimu atlikimais.
testus dariausi vos ne kiekviena diena,nors zinojau kad dar ne laikas.negalejau patiket savo akim kaip pamaciau dvi juosteles......
pries gryztant atgal i D.Britanija dare echoskopija-manyje rado dvi gyvybes.
noreciau kad atsilieptu panasios istorijos.noretusi pasikalbet,nes manyje vyksta tikrai idomus dalykai.

Sveikos ,
anksčiau dažnai paskaitydavau jūsų skyrelį ir pasisakymai šioje temoje daugiausia suteikdavo man vilties. Todėl nors anksčiau nieko nerašydavau, dabar nutariau papasakoti savo istoriją, galbūt ji irgi kažkam suteiks daugiau vilčių.

Po santuokos pradžioje vaikų neplanavome. Po kokių 2 metų saugojomės vis mažiau, tačiau rezultatų nebuvo. Dar kokius 2 metus taip gyvenome ir laukėme nesitirdami, bet vis dažniau sunerimdavau. Tada nutariau pasitikrinti. Gyvename provincijoje, todėl buvo padaryti keli tyrimai, kurie buvo geri, priežasčių jokių nerado ir gydytoja pareiškė, kad tyrimai ir gydymas labai brangiai kainuoja, trunka ilgai, reikia kur nors važiuoti ir net nepaskyrė kito vizito laiko, kad sužinočiau paskutinio tyrimo rezultatus. Po tokių konsultacijų vėl kurį laiką nieko nesinorėjo daryti, ėmė neviltis. Po kiek laiko vėl kreipėmės pas kitą gydytoją. Tada vėl buvo padaryti kai kurie tyrimai. Tyrimai geri, tačiau skirtas duphastonas, kontraceptikai vėl duphastonas, rezultatų jokių. Gydytoja rekomenduoja laparoskopiją. Laparoskopiją dariausi KMUK, santuokoje su vyru jau buvome pragyvenę beveik 8 metus. Laparoskopijos metu rasta 1 laipsnio endometriozė, gydymas neskirtas ir kaip gydytoja sakė tai vargu ar galėjo būti 6 metų nepastojimo priežastis. Daugiau nieko blogo nerado, kiaušintakiai abu pratekami, visa kita taip pat gerai. Tai varė į neviltį, nes kai nėra priežasčių tai ir gydyti nėra ką. Su ta neviltimi pragyvename dar pora metų. Per tą laiką radau jūsų skyrelį ir įdėmiai viską skaičiau. Nutariau praėjus visoms atostogoms, rudenį važiuoti į Vilnių ir kreiptis į jūsų išgirtus specialistus, išsiaiškinau kad kai kurie tyrimai man iš vis dar nebuvo daryti, pvz. hormonų. Tačiau atėjus rudeniui ir beje 10 mūsų vestuvių metinėms, nesulaukiau mm (ciklas visada buvo l. reguliarus). Aišku pradžioje negalėjome patikėti, tačiau visi testai rodė nėštumą, vėliau tai patvirtino ir gydytoja. Taigi pastojau tuo metu nesigydydama, negerdama jokių vaistų ir neturėdama jokių vilčių.
Tai buvo pati nuostabiausia dovana santuokos10-mečio proga. Dabar jau turime mažytę gražutę dukrytę
Tokia mūsų 10 metų istorija su labai laiminga pabaiga. Tokios pabaigos beje labai linkiu jums visoms .