Įveikiau nevaisingumą

Gal ir aš parašysiu,kam nors vilties suteiksiu ištekėjau dvidešimt trijų metų.Pirmus metus saugojomės,nes atseit dar anksti turėti vaikiuką,aš turėjau baigti mokslus,o po metų ‚kibom į darbą“.po pusės metų,kai nieko nesigavo,pasidarė neramu,o po metų – baisu,kad niekada vaikų neturėsim.Kaip tik tuo metu užkliuvo straipsnis kažkokiame žurnale,kad Antakalnio klinikų poliklinikoj atsidarė Šeimos planavimo kabinetas ir jei yra problemų su pastojimu,galima ten kreiptis.Priiminėjo dar labai jauna gydytoja Ramašauskaitė.Aš ten ir nukulniavau.Man davė knygutę,kurioje turėjau žymėti temperatūrą ir liepė pasidaryti dar kažkokius tyrimus.Po poros metų stebėjimo,mano prolaktino pareguliavimo (buvo per didelis), , sekė siūlymas pasidaryti laparoskopiją.Atsiguliau i klinikas,bet mane apžiūrėjęs kažkoks senučiukas profesorius liepė pasigydyt : parafino aplikacijos,vitaminas E,dilgelių arbata, vonios su jūros druska ir vitaminus leistis.
Aš vis „gydžiausi“,o laikas ėjo..Kadangi toks gydymas nebetenkino,pradėjau lankytis šeimos planavimo centre,ten man padarė gimdos nuotrauką – nelabai aiški gavosi,todėl pasiūlė atlikti laparoskopiją.Sutikau.Po operacijos išvada – viskas gerai. Tarpais apimdavo neviltis,ir kokius metus nedarydavau nieko,kažkaip atrodė,kad dar spėsiu,kad laiko yra.Po to vėl prisiversdavau eiti,tirtis,gerti vaistus Po poros metų mums išrašė siuntimą i Vaisingumo kliniką,nes jie niekuo padėt nebegalėjo.
Klinikoj gydytoja po apžiūros ir išrašo perskaitymo iš karto pasiūlė IVF.Ilgai verkiau,nes matyt slapta vyliausi,kad užteks apsilankyti šioje klinikoje,jie duos vaistukų ir aš pastosiu.Dar kartą pakartojom gimdos nuotrauką – viskas normoj.Po poros metų pavyko sukaupti pinigų pirmajam IVF. Man buvo hiperstimuliacija ir gydytoja buvo beveik įsitikinus,kad aš pastojau.Deja. Dar turėjau snaigučių.Jų užteko dviem kartam,bet abu kartus nepasisekė.Mes nuleidom rankas,nes gauti pinigų kitam bandymui atrodė nerealu.
Bet čia į pagalbą atėjo draugai.Vienas iš jų pasakė,kad padės tol,kol pasiseks (dabar jis – mūsų vaiko krikšto tėtis). Po poros metų nuo pirmo bandymo subrendau antram.Vėl – hiperstimuliacija,bet jau prieš įsodinimą.Ir vėl nieko.Turėjau dar snaigučių,bet jas atšildžius pasirodė,kad jos nesidalina...Po pusės metų vėl bandžiau ir vėl nesekmė.Vyras jau nebeteko vilties,aš irgi negalėjau apsispręsti,ar tęsti maratoną,ar ne.Pagaliau apsisprendžiau dar pabandyti.Bet „grybavau“ šį kartą nuo pat pradžių: vaistus pradėjau leistis viena diena anksčiau,negu reikėjo,po to susimaišius susileidau dvigubai mažesnę dozę ir tai supratau tik po paros,bet visa tai nesukliudė geram rezultatui...Šį kartą nebuvo daug kiaušialąsčių,net pergyvenau dėl to.Bet apsivaisino visos trys,jas ir įsodino.Ir aš pastojau!Po penkiolikos metų nuo pirmo bandymo!
Po HCG teigiamo atsakymo užsinorėjau pamatyti tas mistines dvi juosteles.Koks buvo siaubas,kai testas nieko neparodė...Panikoj nubėgau vėl pasidaryti HCG.Ačiū dievui,jis buvo jau didesnis.Ir štai aš jau mama...Pasimiršo beveik visi vargai,ir gal šitie ilgi laukimo metai pasireiškia tik tuo,kad kartais,net ir žiūrėdama į savo vaiką,aš vis dar negaliu patikėti,kad tai ne sapnas....
Tik pagimdžiusi,gulėdama pooperacinėj palatoj,galvojau apie tai,kad aš labai noriu antro vaiko...Na ką gi –aš turiu dar snaigučių po trečio IVF,o gal dar gausis ir naturaliai....

Sveikos mielosios,
labai smagu kai pasiseka ir liudna kai nori lauki vaikelio, o jo kaip ner taip ner.
As trumpai noriu pasidalinti savo istorija. Mes su vyru tris metus naturaliai negalejom susilaukti vaikelio, kreipemes i VK, ir ka jus manot po pirmos IUI pavyko, bet idomiausia ir dziugiausia dar ir tai, kad kai musu pirmagimei suejo metai ir trys men, as pasijutau nescia Planavom, kad kai sueis mazylei pora metuku(nes man cezari dare), kulniuosime vel i VK ir tesime pradetus darbus O cia (kaip as juokaunu) uzteko lapkricio men savaitele pasiilseti Egipte ir va prasau rezultatas. Net ir mano ginekologe sake, kad matomai su pirmu paskubejom ta IUI daryti, reikejo kur i siltus krastus dumti, bet kad mes jau buvom isseke nuo to laukimo ir itampa matomai tik dar labiau tolino nestuma. Visgi nevisada turbut uztenka i siltus krastus nuvykti, bet labai tikiuosi, kad daugumai belaukianciu isaus ta dziugi diena

parasysiu ir as gal kazkam suteiks vilties ir musu istorija

Draugavom su vyru ilgus metus, isvazinejom uzsienius, nusipirkom buta ir nutarem kad jau "reik vaiku" . Tuomet ir susituokem, nes as visada sakydavau kad netekesiu "is reikalo", kad vaikai turi gimti santuokoje. Gerus puse metu nesinervinau ir laukiau dvieju juosteliu. O ju vis nebuvo ir nebuvo. Aplinkui visos nestejo o man vis nesiseke tuomet pradejau ieskoti informacijos. Kazkaip netycia uzklydau i SM, i nesulaukianciu skyreli. Kai pradejau skaityti atrode kaip rebusas - IVF, IUI. Po truputi viska issiaiskinau, issiklausinejau, susizinojau kur kreiptis, kokie gyd Kaune uzsiima tokiom problemom.
Ir tada prasidejo linksmoji dalis. Nuejau i KMUK. Gyd paziurejus i mane iskart pasake kad viskas man gerai ir kad ieskau slieku del viso pikto padarem tyrimus. Vyro tyrimai idealus. Mano hormonai tvarkoj. Tada seke gimdos nuotrauka, kuri parode kad vienas kiausintakis nepratekamas, kitas abejotinas irgi Gyd vis tikino kad gimdos nuotrauka nera tikslus tyrimas, laporoskopija parodys kas ir kaip (turbut taip kalbejo kad isejus po tyrimo susmukau koridoriuj ir verkiau balsu) laporoskopija parode ta pati, vienas nepraeinamas, kitas sunkiai ir abu susirange kaip gyvatukas vonioj bande ten juos pataisyt, bet nieko nepavyko, zodziu gyd daug vilciu nedave nei naturaliam pastojimui, nei IUI, o beveik iskart pasake kad visada lieka IVF
po laporoskopijos grizau namo gruodzio 31 diena naujieji metai buvo asaru klane. Kai tik atsigavau iskart nukulniavau pas gyd vel. Pasiule pusmeti bandyt naturaliai. Tada paaiskejo kad vienoj kiausidej beveik visiskai neauga folikulai (butent toj kur truputi praeinamas kiausintakis) Stimuliacijos ir laukimas...po penkiu menesiu truko man kantrybe ir nusprendziau nieko nelaukus daryt IVF. Gydytoja ikalbejo dar paskutini menesiuka pabandyt naturaliai. Buvo rugpjucio pradzia, silta vasara, keliones. Kazkaip nusiteikiau rudeni pradet IVF, kaupem pinigelius. Ir antruju vestuviu metiniu proga ruosemes i kelione po baltijos salis. Isvaziuodama is namu pasidariau testuka ir pamaciau savo issvajotas dvi juosteles
kiek buvo dziaugsmo nemoku apsakyt, kaip ir nemoku apsakyt kaip saugojau savo pilveli ir jo gyventoja, buvau kaip stikline visa nestuma. O kai per melagiu diena gime musu stebukliuke, kai ja pakele ir dave man pabuciuot tai taip uzraudojau balsu kad visas ligonines personalas pasoko pagalvoje kad gal ka skauda kad staugiu taip
ir dabar, nors jau daug laiko praejo nuo visu siu ivykiu - kartais apsikabinu savo maze ir atrodo sedeciau per dienas apsikabinus kad tik sis sapnas nesibaigtu

dabar jau zinau - stebuklu buna, tik reik ju sulaukti. Reik labai noreti ir labai tiketi ir jie butinai ateis

p.s. parasiau placiai ir skystai, bet tokia jau esu - gal pernelyg jautri, tik kaip zmogus nebusi jautrus kai kalba eina apie tokius svarbius dalykus, apie musu vaikus

Na as gal koki menesi iki IUI naudojau vaistus, stimuliuojancius ovuliacija ir dar kazkokiu, nebepamenu, o diena pries dar reikejo susileisti vienus vaistus, kita diena jau dare IUI. Pries tai dar tiesa padare visus tyrimus: progesteronai, kiausintakiu praeinamumas ir pan. O vyrui sperma istyre, ir pas ji buvo pasyvus judejimas, tai yra, atrodo B spermiju suletejes judrumas, ir tipo nesuspeje iki vietos nukeliauti, prarasdavo savo galias

Papasakosiu ir as savo istorija.
Mes su vyru labai mylime vaikus aplinkui tiek daug svetimu uzsimaneme savu bet deja nieko mums neisejo po puses metu pastangu as kreipiausi pas toke zolininke kaune ji man sustate gydyma zolelem ir liepe po dvieju menesiu pasirodyt, bet po dvieju menesiu kai jau turejom vaziuot as pasidarau testa ir kagi opa laukiuosi dziaugsmo buvo iki asaru abiem. Sekmes visoms norincioms pastoti tai nuostabu

Sveikutes,
Norejau padrasinti visas nesulaukiancia gandro...
Mus gandras jau aplanke,po beveik 3 metu rado kelia i musu namus. Labai dziaugiames su vyru!!!
Per tuos 3 metus buvo padaryti ivairus tyrimai,kurie parode,kad su vyru esame visiskai sveiki.Gydytojui niekaip negalejo paaiskinti priezasties,kodel mums niekaip nepavyksta.Geriau vaistus skatunancius ovuliacija,taciu tai nieko nedave... nors daugeliems duoda.Nustojau vartojusi.
Turejau mazdaug 3-4kg antsvorio,tad pries pora menesiu pardejau laikytis sveikos gyvensenos,daug vaisiu ir darzoviu.Kasdien bent po 5 skirtingus vaisius ir vis ivairios salotos,nemazai vartojau zuvies.Viska gamindavau sveikai,vengiau riebalu ir kito nesveiko maisto.
Panasu,kad organizmui tereikejo gauti didziule doze vitaminu
Dabar gailiuosi,kad anksciau nepradejau tokio sveiko gyvenimo budo, buciau buvusi jau seniai
Antra vertus,viskam savo laikas...
Tad jei esate sveikos,neturite dideliu sveikatos problemu,labai rekomenduoju savo praktiskai isbandyta buda.
Svarbiausia bandyti,bandyti ir dar karta bandyti - neprarandant vilties!Gyvenime buna dideliu stebuklu!!!!
SEKMES VISOMS!!!!!!!

Pritariu tikrai saunus gydytojas, kainuoja istikruju vaistukai...bet kiekvienai individuliai ko reikia..vienos gal isleidzia daugiau, kitos maziau....as dabar jau pradejau gydyma ir tikiuosi taip pat sulaukti greito rezultato

Sveikos mergaites,

Labai puikiai jus suprantu ką išgyvenate susidūrus su vaisingumo problemomis, nes neseniai pati visą tai patyriau…
Nusprendę su vyru, kad jau esame pasiruošę susilaukti atžalų nustojome saugotis. Jau patį pirmąjį mėnesį nesulaukiau mėnesinių, tačiau testas nėštumo nerodė…nuo tad ir prasidėjo mano problemos. Nesulaukus mėnesinių dar po mėnesio, kreipiausi į medikus ir nustatė, kad man policistinės kiaušidės. Prasidėjo gydymas hormoniniais vaistais, ir kol juos vartodavau tol mėnesinės buvo, o vos tik viską nutraukdavau dingdavo…Po nepilnų metų tokio gydymo man pasiūlė daryti laparoskopiją. Po operacijos ciklas lik ir atsistatė, bet labai nereguliarus (24-36 d.), o taip norimo pastojimo sulaukti vis nepavykdavo…Tada man psiūlė ovuliacijos stimuliavimą…rezultato jokio…Buvau labai išsekusi ir emociškai ir fiziškai, tad nusprendžiau viską nutraukti ir šiek tiek pailsėti. Sunku buvo negalvoti apie savo problemą, kai aplink matai gražias besilaukiančias moteris…bet esu labai dėkinga savo antrajai puselei, kad labai mane palaikė ir neleido pulti į depresiją. Gyvenimas virė toliau… aplinkybės susiklostė taip, kad teko pakeisti miestą, o po to vyro komandiruotė į užsienį pusei metų…Kai viskas nusistovėjo rimtai pradėjome galvoti apie dirbtinį apvaisinimą ir kreipėmės į Vaisingumo kliniką. Ten patvirtino, kad pas mane anovuliaciniai ciklai, t.y. nesubręsta kiaušidėje folikulas, ištyrė ir vyrą, jo rezultatai buvo geri. Pradėjau gydymą: ovuliacijos skatinimą clostybegyt’u, folikulu sprogdinimas puregon’u. Tačiau rezultato ir vėl nebuvo, o po vieno tokio ciklo išvis gavosi hiperstimuliacija…Va tada man jau visai nusvyro rankos…kada nustoji tikėti medicina, tada pradedi tikėti, bet kuo, kas tau tik galėtų padėti…Vieną dieną paskambino draugė ir pasakė, kad norinti mane nusivesti pas bioenergetiką…gana skeptiškai į tai sureagavau, bet vystyk ryžausi. Vizitas truko gana trumpai apie 30 min. ir man pasakė, kad mano kiaušidės pilnavertiškai nefunkcionuoja, todėl, kad man neteisingai suaugę ties uodegikauliu stuburo slankstelis (gimdymo traumos pasekmė, nors aš to nežinojau) ir ties šią vieta užsiblokuoja visa informacija…Suprantu, kad tai jums skamba kaip iš mistikos pasaulio, nes ir man pačiai taip atrodė…bet vis tik ryžausi praeiti jo gydymo seansus, t.y. reikėjo vieną kartą per mėnesį pas jį apsilankyti ...iš viso 3 kartai. Kaip vyko gydymas seanso metu nepasakosiu, nes manau, kad neturiu tokios teisės, bet galiu pasakyti, kad nevyksta nieko panašaus į tai ką matome televizijoje, žiniasklaidoje.
Kai po paskutinio ovuliacijos skatinimo gavosi hiperstimuliacija gydytoja jau rekomendavo gerti kontraceptines ir daryti laparoskopiją, nes labai blogai jaučiausi, net alpdavau nuo skausmo šonuose, o bioenergetikas neleido jokių vaistų vartoti. Taigi turėjau rinktis…ir pasirinkau nieko nevartoti…mėnesinės buvo kaip niekada labai gausios, net buvau išsigandusi…po to kaip supratau tai hiperstimuliacijos padariniai. Po šio ciklo pas gydytojus daugiau nebesilankiau, o pas bioenergetiką buvau dar du kartus. Ir po to buvo dviejų mėnesių pertrauka, nes prasidėjo vasara, atostogos, sunku buvo surasti laiko, nes gyvenau kitame mieste…
Ruduo vėl prasidėjo nuo gausybės įvykių: vyras išvyko komandiruotėn į kitą miestą, aš įstojau mokintis, susiradau kitą darbą ir jau buvome nusprendę su vyru, kad keliamės gyventi į sostinę…ir įvyko tikras stebuklas…šioje įvykių bangoje sužinojau džiugiausią naujieną gyvenime: AŠ LAUKIUOSI, po keturių metų bandymo pastoti.
Tokia mano istorija…ilgai galvojau ar man visą tai pasakoti…,bet gal tai suteiks vilties toms kurios jos labai reikia.

As papasakosiu savo mamos istorija. Na as i pasauli atejau be jokiu problemu Tevai norejo kad tureciau broliuka ar sesyte, bet....Tik po 17 metu jiems tai pavyko. Ko tik nedare per tuos metus. Daug mama patyre persileidimu. Is vaikystes prisimenu kaip mama nesiojo pilvuke broli ar sese, bet viena vakara ja isveze ir gryzo ji be pilvuko. Tik suaugus supratau kur jis dingo Mamai niekaip nepavykdavo isnesioti vaikeliu, didziausias persileidimas jai buvo kokiu 6 men. Dare visokius tyrimus ir operavo, kad suzinotu priezasti. Jie nuleido rankas, beto nebuvo vieni, turejo mane. Mama turejo virsvori. Nusprende pradeti sveikai gyventi. Sveikai maitinosi, daug darzoviu, vaisiu, viska be druskos ir cukraus, vartojo daug skysciu, Visas maistas tik virtas, mankstinosi.Vale savo organizma. Na ir ka jus manot, ja pradejo pykinti, silpnai jautesi, visa isbalo. Nesupratusi kas jai darosi nuejo pas gydytojus, seimos gydytoja nusiunte pas ginekologa. O jis pasake, kad laukiasi . Mama nepatikejo, jai buvo 37 metai. Bet ivyko stebuklas , ji isnesiojo sveika sese (net negulejo ligonineje), gimdymas pavyko
Ir sako nebuna stebuklu, ju tikrai buna.....
Manau padejo sveikas gyvenimo budas
Na pasakojimas padrikas, bet su laiminga pabaiga

Sveikos, nors pati negaliu pasigirti, bet galiu pasidžiaugti ir papasakoti savo draugės nevaisingumo istoriją Užbėgsiu už akių ir pasakysiu- dabar ji daugiavaikė mama ir turi tris mielas neklaužadas mergytes Taigi, viskas prasidėjo dar tada, kai ji buvo jauna ir dar nebuvo susiradusi savo gyvenimo meilės. Nuėjo pas ginekologę profilaktiškai pasitikrinti. Gerai prisimenu, kaip ji paprašė eiti kartu- nesmagu pas gydytojus eiti, o pas ginekologus ... Išeina iš kabineto, o aš jos pažint negaliu Pasirodo, be žaizdelės kaklelyje (kas jai jau buvo ne naujiena) jai pripažino nevaisingumą Jinai tuo metu draugavo su vaikinuku ir jie visiškai nesisaugojo pora metų. Prirašė vaistų, kurių jinai nepirko ir negėrė. Per sekančius penkis metus draugavo su dar dviem vyrukais ir nesisaugodavo. Nulis. Tada jau tikrai supanikavo- verkdavo, galvojo, kad yra nepilnavertė. Jau ruošėsi eiti pas gydytoją rimtai gydytis. Kaip tik tada susipažino su savo dabartiniu vyru. Po dviejų mėnesių Pirmą vaiką pagimdė 27 metų. Po trijų metų antrą, o šių metų sausį ir trečią.
Galbūt jos istorija negali lygintis su tų moterų, kurios lėliuko sulaukia po ilgų gydymo ir kančių metų, bet vis dėlto, nors jinai ir nesigydė, negalėjo pastoti ne vienerius metus
Linkiu visoms nenuleisti rankų ir neprarasti vilties (sau taip pat )

Jei neklystu tai maniskio buvo tokia diagnoze, tai buvo pries 5 metus, kai gavom atsakymus as jau laukiausi, tik to nezinojau Sekmes planuojant

Sveikutes
as dziaugiuos, kad tokiu rimtu problemu pas mane nebuvo, nors po pirmo nesivystancio 2 men antibiotikus geriau ir po to organizm valiau, o dar 4 men bandziau pastot, atsimenu ta siauba kai laikas istysta iki begalybes, net neisivaizduoju ka igyvena kurios bando pastot minimum metus laiko. Dabar tikiuos viskas praeity ir siais metais sulauksiu mazylio. As tik norejau pasakyt kad musu grupelej yra mamyte turiti paaugusi vaikuti, dabar laukiasi vel, bet tai jai pavyko tik po 5 metu pastangu ir keliu nesivystanciu bei keliolikos persileidimu.
Kaip cia pasakojo Editele81, stebuklai tikrai vyksta, tik gal kiekvienai duota skirtingai pakelt isgyvenimu ir praradimu kad galetu finale dziaugtis
Kazkur girdejau fraze: Dievulis kiekvienam dave vargu gyvenime ne daugiau negu kad gali pakelti, tai linkiu daug stiprybes ir tikejimo