Įveikiau nevaisingumą

Jaučiuosi skolinga visoms, kurios dalinosi savo žiniomis, patirtimi ir išgyvenimais nesulaukiant gandrų. Tada, kai pritrūkdavo informacijos, kai norėdavosi paguodos, kai vėl nepavykdavo – skaitydavau ir rašydavau čia, atkaklių moterų skyrelyje. Tiesa, daugiau skaitydavau, nei rašydavau, nes per daug žmonių žinojo mano prisiregistravimo vardą ir nenorėjau afišuotis. Todėl dabar specialiai prisiregistravau nauju vardu, kad nors dalinai grąžinčiau skolą gerai pasibaigusia istorija. Gal kam ji padės nenuleisti rankų...

Mano gandrų „medžiojimo“ laikas nebuvo toks ilgas, kaip daugelio čia rašančių. Iš tikrųjų dar prieš pradėdama planuoti vaikus žinojau, kad greičiausiai turėsiu problemų. Jau ketverius metus iki vestuvių įtariau, kad yra hormoninių sutrikimų. Pradėjo augti svoris (per vienerius metus – 10 kg). Ciklas buvo nereguliarus, buvo tarpų, kai tarpas tarp mėnesinių trukdavo ir pusę metų, ir net ilgiau. Viena žinoma sostinės ginekologė pareiškė, kad „šiuo metu esi nevaisinga, bet tai nesunku ištaisyti“. Ir paskyrė hormoninę kontracepciją, kuri atstatė ciklą.

Ištekėjau, praėjo vieneri metai, kol susitvarkėm buitį. Ir aš, ir vyras dar realiai nesitikėjom, kad vaikų planavimas bus sudėtingas procesas – na mėnesį, du, tris gal ir užtruks. Gal prireiks tos nedidelės medikų pagalbos, kokį ciklą pastimuliuoti ovuliaciją. Optimistai.

Taigi po metų nustojau saugotis. Devynis mėnesius gadinau neštumo testus, ciklas vėl pradėjo trikti, nervai irgi. Kadangi nesu linkusi slėptis krūmuose, nusprendžiau nieko nelaukdama kreiptis į medikus. Dabar manau, kad tai buvo vienas protingiausių mano gyvenimo sprendimų. Kaip ir tai, jog susiprotėjau negaišti laiko su paprastais ginekologais. Užsiregistravau į Vaisingumo kliniką. Būtent patarimai „Nesulaukiančiose gandro“ padėjo išsirinkti gydytoją, kuri lydėjo mūsų šeimą nuo pat pradžios iki sėkmingo finalo.

Ir tada prasidėjo... Iš pradžių tyrimai. Iš karto paaiškėjo, kaip ir įtariau, hormoniniai sutrikimai. Nustatytos policistinės kiaušidės, nors antrinių požymių, išskyrus nežymiai išaugusį svorį, nebuvo (ūsai tikrai nežėlė). Gimdos nuotrauka parodė, kad kiaušintakiai praeinami. Ryžtingai atlikęs tyrimus vyras sužinojo, kad jokių problemų neturi. Gydytojos prognozės optimistinės – galbūt užteks paprastos stimuliacijos.

Pirmoji stimuliacija, folikulai auga, na ne kuokštais, bet vistiek – po tris, keturis. Rezultatas nulis. Vėl tabletės, apžiūros, seksas pagal grafiką – rezultatas nulis. Stimuliavo dar tris kartus. Naudos – jokios.

Teko pripažinti, kad be šiuolaikinių technologijų mums nepavyks išsiversti. Aišku, buvo galima laukti, tikėtis stebuklo, apie kuriuos buvau prisiskaičius, raminti savo viltimis apie įtampą ar psichologinį nusiteikimą. Bet aš norėjau vaiko. Ir žinojau, kad paprastai jis pas mane neateis.

Todėl žengėm į antrą etapą. IUI. Prieš tai, kaip ir priklauso, patyriau pirmąją savo gyvenime laparoskopinę operaciją. Atsibudus po narkozės kelias valandas kaip ant žirnių laukiau rezultatų. Įlėkęs gydytojas buvo lakoniškas – „pas jus viskas gerai, pašalinau tik nedidelę sąaugą. Kiaušintakiai praeinami“.

Iš IUI darymų labiausiai įstrigo paniškos kelionės šeštadienio rytą (kažkodėl taip vis išeidavo) su spermos buteliuku į kliniką. Gal dar Gonalio švirkštai, dūriai į pilvą. Viskas būdavo įdealu – keli folikulai, nuostabi sperma, idealios sąlygos pastojimui. Tik likimas, matyt, buvo mums nepalankus. Vienas po kito sekė šeši IUI. Pastoti nepavyko.

Į mane klinikoje pradėjo žiūrėti kaip į veteranę. Savęs dar nebūdavo taip gaila tol, kol su užuojauta nepažvelgdavo kuri nors sesutė. Pati objektyviai supratau, kad pradeda važiuoti stogas. Naktimis verkdavau, rytais kaip lunatikė eidavau į darbą. Vyrui pradėjau tiesiu tekstu aiškinti, kad gal jis tegu su manim skiriasi, nes kam aš tokia jam reikalinga. Ir t.t., ir pan. Dar gerai, kad visą mano epopėją galėjau papasakoti savo mamai. Nes nuo vyro tėvų viską slėpėm, todėl jų užuominos apie anūkus tik blogino situaciją.

Po šeštos IUI gydytoja pasiūlė padaryti pertrauką. Buvo vasara, ji ėjo atostogų, mes taip pat ruošemės išvažiuoti. Be to, peržengėm ribą – po tiek nepavykusių IUI siūlomas IVF. O jam reikia pasiruošti – ir fiziškai, ir morališkai, ir finansiškai. Dėl religinių įsitikinimų bėdų neturėjom – man ir dabar nesąmonė atrodo aiškinimai apie etinius IVF aspektus. Ypač, kai nenaudojama donoro sperma ar donorinė kiaušialąstė, o tėvas ir motina yra biologiniai vaiko tėvai.

Pailsėjom gerai. Atėjo laikas „pirkti“ vaiką. Planavom spėti rugsėjo mėnesį, bet nespėjom grįžti iki ciklo pradžios. Gydytoja nuramino – reiškia, taip lemta. Kitą mėnesį viskas ėjo kaip iš pypkės. Prasidėjo stimuliacija, išaugo daug folikulų. Pavyko gauti dešimt kiaušinėlių. Pilvas buvo išsiputęs nuo nedidelės hiperstimuliacijos. Atsimenu, tik kaip svirduliuodama ėjau po narkozės ir dar gavau barti nuo sesutės, kad pamiršom atnešti kažkokius pasirašytus lapus.

Iš dešimties šeši apsivaisino. Dalinosi labai gerai – vienas įsodinimo momentu buvo net aštuonių ląstelių, likę – šešių. Tris nereikalingus nusprendėm užšaldyti. Prasidėjo laukimas. Tai buvo bene sunkiausia IVF dalis. Kol vyksta stimuliacija, išėmimas, įsodinimas, kažką darai. O čia jau nieko nebegali pakeisti, tik skaityti apie ananasų naudą ir juos valgyti. Aš nusprendžiau nesidaryti testų, nes jų bijojau. Bijojau n-tąjį kartą pamatyti vieną brūkšnelį.

Gydytoja liepė pasidaryti kraujo tyrimą 13 dieną po įsodinimo. Pilvą skaudėjo kaip prieš mėnesines, nuojautos nebuvo jokios. Buvau šventai įsitikinusi, kad nepavyko. Dar kartą susidūriau su piktąją sesute, kuri apibarė, kad 13 dieną nei vienas gydytojas dar negali liepti daryti HCG, tik 14. Bet kraują vis tik paėmė. Nervai buvo taip įtempti, kad vietoj to, kad paskambinčiau, vakare nudrožiau į kliniką. Matyt, gerai atrodžiau, nes mane pamačiusi gydytoja išsigando – „Ar kas negerai?“. Greičiausiai galvojo, kad jau susirgau ir žinau, kad IVF nepavyko. O aš tik laukiau rezultatų. Gydytoja nusiuntė sesutę pažiūrėti, ar jie yra. Rezultatai buvo. Sesutė manęs paklausė „Jus turbūt jau darėtes HCG? Žinot? VISKAS GERAI, REZULTATAS TEIGIAMAS“. Iki šiol mane griaužia sąžinė, kad jai nepadekojau už tokią žinią. Man pritrūko žodžių.

Gydytoja pasveikino – 13 dieną HCG buvo 630. „Tikrai bus ne vienas, bet tikiuosi, kad ne trys...“ – rimtu tonu aiškino daktare. O man tada atrodė, kad trys pats tas.

Iš tikrųjų – ne vienas ir ne trys. Turiu dvynukus. Puikius mergaitę ir berniuką. Dabar jiems pusė metų. Neštumas buvo lengvas, be komplikacijų. Ir tada, kai vos panešiau savo pilvą, o naktį jį reikėdavo perkelinėti iš vienos pusės į kitą rankomis, ir dabar, kai n-tąjį kartą reikia keisti sauskelnes arba naktį keltis įkišti čiulptuką, atsimenu kaip gerai, kad aš juos turiu. Gal dėl to parašiau ir šią ilgą istoriją. Kad nepamirščiau, koks stebuklas mus ištiko, kaip pasisekė, kad pavyko pirmas IVF, ir kokie esam laimingi, augindami sveikus, gražius vaikus.

Visoms, kurioms tenka ilgai ieškoti savo vaikučių, linkiu kuo greičiau juos rasti, nebijoti ir neatidelioti visų priemonių tam tikslui pasiekti. Po visų išbandymų laimė tik didesnė.

Agne, iš tiesų labai graži istorija. Ir tiesą sakant labai malonu išgirsti padėką (nesvarbu kam ji adresuota), kad įdėtos pastangos forume ne be reikalo.

Uf.Apsižliumbiau.Tikrai,laiminga istorija,kaip gerai
Daiva,jungiuosi prie padėkų Nesvarbu,kaip man pasiseks,bet šitas forumas ir Tavo istorija mane paskatino pabandyti vėl.Kartais stebuklų vis tik būna.

Agne, labai uz tave dziaugiuosi.juk turi kazkada kazkam pasisekti.o man ir kitoms laukiancioms stebuklo tik dideles kantrybes eiti tik pirmyn ir pirmyn,nesustoti,neabejoti ir tiketi...

Agne555, dziaugiuosi labai uz tave
Tai suteikia vilties, bet kartu ir neramina, kad net ir neesant rimtu bedu galima nukeliauti netgi iki IVF

reikia tik tiketi jais o su tikejimu visko buna

As ir sio forumo deka isvaziavau i Vilniu ir turiu
Papildyta:

Sveikinu

Agne555, sveikinu visą gražią jūsų šeimyną

Kaip svajoju ir aš apie tokią

labai grazi istorija ir teikianti daug vilties

Labutis, visoms merginoms.
Perskaicius Agnes555 istorija, net apiverkiau.
Stebuklu dar vis buna

Jauciu, kad greit ateis ta svente. Aciu uz stiprybe, jos labai reikia.