Įveikiau nevaisingumą

Noriu papasakoti dar viena istorija.Mano tikra sesuo istekejo 18metu ir gyvena uzseny,po bendru 7metu niekaip nepastojo.Isvaiksciojo visus daktarus kaip tenai taip ir cia,ir niekas nepadejo.Suradom per pazistamus gerus specialistus is Rusijos,isvaziavo jinai i Krasnojarska i profilaktoriuma tyrtis.Po ilgu tyrimu septyni specai greztai ir nenuginciajamai rieze:NEVAISINGUMAS,IR NESITYKEK.Vargse is paskutiniu jegu nuvare pas bobulyte bureja,kuri ir pasake:nepraeis ir dvieju metu,kai turesi leliuka ir poto dar viena. Taip tokiom viltim ir gyveno dar 1metus,ir ka ir pastojo ir turi mergaite ir berniuka.Vaikai jau eina i mokykla:sveiki ir grazus. Mielos,noriu pasakyti:-tykekit,stebuklu buna!!!As pati ir mano sesuo tai isgyvenom.

Mano istorija su laiminga pabaiga tokia:
2 metai nevaisingumas. Ovuliacija vyko. Bet buvo saaugos. Is pradziu pradeta nuo to, kad buvo paskirti vaistai (Lydaza ir pan.), tirpdantys saaugas, dar sildymai ivairiausi. Bet nepadejo Dar sirgau chlamidioze, bet isgydzius ir tai, vistiek pastojimo nebuvo Tada dare laparoskopija, kurios metu nustate 3-io laipsnio endometrioze. Laparoskopijos metu buvo pasalinta endometriozine cista ir uzdeginti tie zidinukai. Po operacijos paskirtas gydymas ZOLADEX'u (3 men.). Po siu vaistu dar viena karta sulaukiau menesiniu, o sekanciu ir nebebuvo. Dabar turiu metuku dukryte. Stiprybes ir kantrybems visoms laukiancioms stebukliuko

Niekada negalvojau, kad man gali tekti rašyti į šį skyrelį, nes jau ateinantį rugpjūtį planavome IVF.

Man 34. Gydymosi stažas – 5 metai.

Pabandysiu suminėti pagrindinius taškus mano kelyje:

Lyg ir anovuliaciniai ciklai – stimuliuota 3 kartus clostilbegitu.

Gimdos kaklelio erozija – atlikta biopsija, kurios metu blogybių nerasta.

Histerosalpingografija – dešinysis kiaušintakis nepraeinamas.

Laparaskopija – sąaugos atidalintos, I laipsnio endometriozė (gydymas tik 3 mėn. kontraceptikų), kiaušintakiai abu pratekantys.

Padidėjęs prolaktino kiekis – skiriamas bromkriptinas, kurį jau geriu 2 metus.

Nustatomas imuninis nesuderinamumas.

Per praėjusius metus sekė 4 inseminacijos pas G.Bogdanskienę. Nei vieno užkibimo.

Jogos kursai.

Bartolinio liaukos operacija (čia nieko bendro su vaisingumu, tik nuolatinio mūsų darbavimosi pasekmė – “mozolis”).

Jogos kursai (būtina dirbti ir su siela).

Įtariama endometriozinė cista kiaušidėje iki 30 mm (ar stimuliacijų pasekmė, ar tiesiog atsinaujunusi endometriozė) – operacija pas doc. J.Ališauską. Diagnozuota II-III laipsnio endometriozė. Medikamentai neskiriami. Su šia cista būtų galima ir ramiai gyventi, bet mes jau ruošėmės IVF, todėl reikėjo “išravėti ir išpurenti žemę”.

Sanatorija. Jaučiau begalinį dvasinį atsipalaidavimą – tiesiog leidžiau sau džiaugtis gyvenimu. Bebūnant sanatorijoje teko grįžti palaidoti močiutę (prieš pat jos laidotuves pasimylėjome) – mano nuomone, tai didžiausia tūkstantinės “dėlionės” detalė, nors ir būtų mažiausiai apčiuopiama, racionaliai paaiškinama.

Nežinau, ar turiu moralinę teisę kalbėti apie būsimą kūdikį (mediciniškai tai dar nėra patvirtinta, o tik du buitiniai nėštumo testai subrūkšniavo po dvi juosteles), bet bent jau tai įvyko - o tai, mūsų nuomone, milžiniškas pasiekimas. Tai labai tylus džiaugsmas, kad ta laimė neišsigąstų.

...gal, kad buvo pavasaris, gal, kad buvo profesionali pagalba, gal, kad jūra metė gintarus, gal, kad šalia yra tvirtas ir mylintis žmogus, gal, kad mano katė murkė ant kelių, gal, kad sudeginta krūvos žvakių, gal, kad sukalbėta daug maldų, gal, kad išlieta gausybė ašarų, gal, kad labai norėta, gal, kad labai tikėta, gal, kad bandyta pakeisti požiūrį, gal, kad supratingi ir geranoriški kolegos, draugai, gal, kad perskaitytos kelios dvasinių pamokymų knygos, gal, kad mintyse bendrauta su protėviais, gal, kad tiesiog taip buvo lemta…

Stebuklo laukimas didesnis už patį stebuklą. Tikėkite

Mielos merginos,
anksčiau skaitydama laimingas istorijas, niekada negalvojau, kad ir mano istorija gali būti laiminga. Verkiau ir džiaugiausi už tas, kurios taip ilgai laukė, kovojo ir po didžiausių pastangų, gydytojų kabinetų durų varstymo nevienerius metus, pagaliau sulaukdavo savo stebukliukų...
Noriu parašyti savo trumpą istoriją, kuri tesėsi ne taip jau ir trumpai... keturis metus...Labai noriu įkvėpti tas, kuriom atrodo, kad prarado tikėjimą... Nes ir pati buvau palūžus ne vieną kartą, po to skaitydama mergaičių istorijas, atsitiesdavau ir tikėjau, kovojau ir laukiau...
su vyru jau kartu 8 metai, iš jų vedę gretai bus penkeri. Kaip ir dauguma, galvojom iš pradžių nuosavas būstas, mokslai, karjera... Po vestuvių pradėjom galvoti apie vaikiuką, bet labai dar ir nesistengėm, atrodė laiko yra ir tikrai spėsim, juk dar tokie jauni... Taip praėjo keleri metai... Po to prasidėjo ieškojimai.
Aš labai ilgai negalėjau išsigydyti pienligės, ta zaraza recidivuodavo pastoviai, keičiau gydytojus, nes nei vienas negalėjo manes išgydyti. gydžiausi ir žvakutėm ir tabletėm įvariausių rūšių išbandyta. Rezultatas nulinis. Kai vieną kartą tiesiog spjoviau ir pasakiau, kad daugiau nesigydysiu, vieną gražią dieną jos paėmė ir dingo. Po to sekė Bt matavimai, vitaminų gėrimai ir t. t ir pan. padarė gimdos nuotrauką, viskas gerai, tik įtarė PKS, gydymo neskyrė. Kadangi pas mane viskas buvo daug maž gerai, išskyrus, tai jog kartais dingdavo mmm ir ilgas ciklas iki 45 dienų (įtardavau, kad ovuliacijos nevykdavo), pradėjom tirti vyrą.
čia pasirodo ir buvo mūsų problema. Padarem kelis tyrimus, rezultatai blogi. Po pirmo karto dar pasiūlė IUI, kai mes tikėjomės, kad pagersim vitaminų ir pagerinsim tuos rezultatus, pasidraėm antrą tyrimą. rezultatas pribloškė. net IUI netinka su tokiais parodymais. Gydytoja griežtai konstatavo - IVF. nuo rudens morališkai ir finansiškai ruošiausi IVF. tik vyras visada buvo įsitikinęs, kad būtinai turėsim mažiuką be jokių pagalbų. tiesa, vyras ir toliau gėrė malpotane, bičių pikį, lykoprostą ir speman tabletes.
Sekmadienį pirmą kartą gyvenime (o testų daryta begalės) pamačiau du brūkšnelius...
Namuose gėlės pražydo visu gražumu ir visos vienu metu, nors ne visos ir ne visada žydėjo, dovanų gavau kvepalus Miracle... Juokinga ar ne? bet pradedi tikėti visais prietarais.
Noriu visom palinkėti, kad jūsų namuose pražystu visos gėlės, ir stebuklas pasibelstu į jūsų namus ir širdis...

Noriu ir aš įkvėpti vilties visoms besitikinčioms ir jau beprarandančioms viltį.

Būdama 24-ių pastojau lengvai ir netikėtai. Buvo lengvas šokas, bet greitai apsipratom ir ėmėme džiaugtis ir laukti. Deja 14-tą nėštumo savaitę įvyko persileidimas – priežasčių niekas taip ir nerado . Sunku buvo labai, bet laikui bėgant apsipratau – jauna dar, viskas prieš akis. Pasinėriau į darbą ir vaikelį atidėjom vėlesniam laikui.
Būdama 26-ių vėl netyčia ir neplanuotai pastojau. Pabaiga ta pati – persileidimas 7-ių savaičių. Šį kartą buvo rastas citomegalo virusas, kuris ir buvo apkaltintas. Gėriau antibiotikus, tyriausi infekcinėje ligoninėje lyg ir išsigydžiau virusą, bet ne skaudančią širdį. Vyliausi ir guodžiausi, kad dabar jau du angelėliai saugo ir stebi mane nuo debesėlio.
Praėjus pusei metų po netekties abu su vyru jau sąmoningai bandėme pastoti, deja, dabar jokių rezultatų. Po keliolikos nėštumo testų su viena juostele, nutarėme negaišti laiko ir kreiptis pas specialistus.
Buvo padaryti visų hormonų tyrimai – nustatytas padidėjęs prolaktino kiekis ir paskirtas bromokriptinas, gimdos nuotrauka - vienas kiaušintakis lyg ir nepraeinamas, stimuliuota serofenu, nors folikulai brendo ir be jo, skatinta ovuliacija (vaistų pavadinimo jau nepamenu). Dar gėriau dexametason‘ą progeterono kiekiui normalizuoti (jei gerai pamenu), ir folinę rūgštį. Ovuliacija kaip ir vyko, gleivinė buvo normos ribose, bet kaip nieko, taip nieko.
Verkdavau prasidėjus kiekvienom mėnesinėms ir jausdavausi tokia beviltiška nevykėle. Taip gal kokius 6 ciklus – be jokių rezultatų. Gydytoja pasiūlė IUI, kurią darėme po du kartus cikle. Pirmas kartas – 0. Antras kartas – 0. Su gydytoja sutarėme, jei ir trečią kartą nepavyksta, darom laporoskopiją. Praėjus dviem savaitėm po trečiosios IUI pasidarau testą ir vėl matau tik tą prakeiltą vieną juostelę, bet atėjus mėnesinių laikui jų nėra. Skambina gydytoja ir klausia, kokie rezultatai – sakau, rezultatai neigiami, bet mėnesinių vis dar nėra, ji pasiūlė pasidaryti testą dar kartą. Buvau tiek išsekusi nuo pastovaus laukimo ir, tiesa pasakius, net nenorėjau kartoti testo, bet dėl šventos gydytojos ramybės... Nuvažiavau, nusipirkau testą ir ... išvydau plonyyyyyyytę antrą juostelę !!! Iš pat pradžių net džiaugtis jėgų neturėjau, o viskas atrodė taip neįtikima, vėliau kokias tris dieneles pasidžiaugiau, o tada jau pradėjau jaudintis ar nėštumas vietoje ir ar pavyks išnešioti vaikelį. Visą laiką gėriau bromokriptiną, aspirną iki kokios 14 sav., folinę ir vitaminus. Pagimdžiau suėjus 37 savaitėm nuostabų berniuką .

Linkiu visoms neprarasti vilties, nors puikiai suprantu, kad kartais stogas nuvažiuoja.

Beje, pastojau grįžusi iš atostogų Turkijoje, pailsėjusi ir atsipalaidavusi. Manau, kad ir tai turėjo nemažai įtakos.

Labutis, mergičkos

Gal dar kuri nors iš jūsų mane atsimins, nors pastaruoju metu forumuose lankausi labai retai.

Nesisekė man labai ilgai. Vaikelio paieškos mums su vyru užėmė daugiau nei keturis metus. Mano istorija yra to paties pavadinimo šio forumo skyrelyje. Priežasčių nevaisingumui nei pas vieną nei pas kitą visus tuos metus nerado. Praeitą žiemą jau turėjome darytis IUI, tačiau pirma nepavyko dėl mano peršalimo, o priartėjus prie antrosios - visu gražumu iškilo problemos skydliaukėje. Taigi, turėjome viską eilinį kartą sustabdyti. Ilsėjausi nuo visų vaistukų, bandymų, temperatūros matavimų ir t.t. beveik 4 mėnesius, apsipratau su mintimi, kad galima gyventi ir be vaikų, kad gyvenimas ties tuo nesibaigia ir pan.
Visiškai netikėtai nelauktai (iki šiol sunku patikėti ir suprasti) aš pastojau. Šiandien echoskopas patvirtino normalų 5 sav. nėštumą

Nežinau ar tai galima priskirti prie sėkmingų istorijų, nes vaikelio aš dar nepagimdžiau, jis kol kas tik mano pilvelio gyventojas. Bijau visko, tačiau viliuosi geriausio. Kaip ten bebūtų, šiandieniniai rezultatai man yra pats didžiausias stebuklas ir pati didžiausia sėkmė gyvenime.


P.S.: Atsimenu kaip aš pati anksčiau skaitydavau ar girdėdavau panašias istorijas, maždaug, kai su viskuo susitaikė - susilaukė vaikelio, man atrodydavo kad taip atsitinka tik kitoms, kad man taip niekada nebus. Todėl žinau, kad didelės paguodos iš mano istorijos nebus. Tačiau jeigu ji nors šiek tiek, truputėlį sustiprins viltį ir tikėjimą, tai jau bus gerai.

Man buvo nesivystantis neshtumas 12 savaite. Paskui persileidimas taip pat 12 savaite. Toliau 6 metai nevaisingumo. O dabar jau turiu savo stebukla

Visom linkiu tyketi ir jus aplankys laime as to jums labai linkiu

Sveikos merginos,

Pagaliau ir as galiu parasyti i si skyreli Mes planavom vaikeli jau beveik 3 metus, po Pleskaciausko sapaliojimu ir IUI, nusprendziau tirits rimtai. Visi tyrimu rezultatai buvo super, iskyrus nesuderinamuma. Taigi kovo pabaigoje pasidarem IUI, taciau nieko neivyko. Balandzio menesi nuvykau pas gydytoja patikrinti folikulu. Dideliam mano nustebimui si karta nebuvo dominuojancio folikulo, todel gydytojas israse vaistu folikulo augimui ir susitarem susitikti sekanti cikla. Jau masciau apie tai kaip uzauginsiu folikula ir geguzes pabaigoje ar birzelio pradzioje darysiu IUI, o birzelio 4 d isvyksiu i kelione, kur nebus streso ir itampos, o tai turbut man pades pastoti. Mano planus likimas sujauke (tik si karta i geraja puse). Uztruko menesines, tai idomumo delei pasidariau testa (ne ryte, o vakare -juk nieko nesitikejau). Ir mano nerealiai nuostabai pamaciau II juosteles. Buvau soke (geraja prasme) Negalejau patiketi, kad, nieko nedarant ir dar be dominuojancio folikulo, tai ivyko Man dabar penkta savaite ir laukiu sestosios tikedamasi echoskopu pamatyti to zirniuko sirdele
Beje, dziaugiuosi uz visas cia esancias (ir ne tik) bei SVEIKINU

labutes, dziaukites kad esat neprovinciales. as gydziaus provincijoj, tai pries 3 metus buvo: klostilbegitas, duphastonas issaukti menesinems, kai testas neigiamas, baz. temperaturos matavimas ir echoskopijos ir taip 8 men. tada hormonu tyrimas ir galu gale laparaskopija. isvados- sveika, priezastys neaiskios. spermos tyrimas geras. va tada ir spjoviau i viska. nusiteikiau gyvent be vaiku. po 2,5 metu be niekur niekop ir pastojau. zinoma testai buvo neigiami, vel duphastonas ir 2 men. nestumas. kai suzinojau, klaidziojau po miesta, o vyras jau galvojo, kad uzdaryta gal ligoninej. visa nestuma vaiksciojom visa seima kaip su kiausiniais . dabar mano stebuklui 6men. tikekites. be to labai nutolti nuo tu minciu padejo siuvinejimas, nebuvo kada , reikejo vis langelius skaiciuot. kai baigiau siuvinet sv. marijos paveiksla, tomis butent dienomis ir pasirodo pastojau. pati tuo netikiu, bet giriuosi.

Sveikos esamos ir busimos mamos!
Ilgai svarsciau,ar prisijungti prie jusu,ar bus lengviau kiekviena ryta prieinant prie kompiuterio ieiti i jusu foruma,bet anksciau galvojau,kad visa tai tik musu problemos Dabar jau drasiai galiu sakyti: BE REIKALO !!!
Auginu 13m.sunu. Pries 6 m.planavom susilaukti antro vaikelio,bet.....pastoti nepavyko.Gydziausi SPC, Vaisingumo klinikoje-priezastis viena: kiausintakiu nepraeinamumas,saaugos. Vaisingumo klinikoje buvo atliktos 2 inseminacijos,G.Bogdanskienes klinikoje taip pat 2. Deja. Puoliau i nevilti ir nusprendziau jei nepades IVF-as daugiau niekada nebusiu mama!
Viska dariau valandu tikslumu,jei reikedavo,keldavausi vaistus susileisti ir 3, 4 val.nakties.Gyd.G.Bogdanskiene pasake: ,,Visoms kurioms dariau sia procedura per Kaledas,pavyko pastoti,,. Dziaugiausi,kad ir man bus atlikta per Kaledas. Naujuju metu nakti,mane isveze i ligonine su neapsakomais skausmais. Prasidejo smarkus kraujavimas.Sausio 5d.man padare valyma.Atrode visos svajones isleke i ora. Vasario men isejau is ligonines ir pasineriau i darba,kad nematyciau nei mazu vaiku,nei nesciu mamu.Nedidelis kraujavimas buvo visa vasari,o kovo men. nusprendziau pasidaryti tyrimus,ar nera baisios ligos-vezio. (kitu minciu neturejau)
Gydytojai papasakojus savo istorija mane nuvede echoskopijai. Geresnes naujienos nebuvau girdejusi 31 m. Jos zodziai buvo:
SAULE,JUS NESCIA 13 SAV.DVYNIAIS!!!!!!!!!
Daugiau as nieko negirdejau.Su vyru verkem kaip vaikai! Tai buvo pati linksmiausia rauda,geriausia naujiena sunui ir visai giminei!
Siuo metu mums 29 nestumo savaite ir rugpjucio viduryje laukiam dar dvieju ,taip mus norinciu pamatyti suneliu!

Dabar, kai savo leliuka laikau ant ranku jau beveik 3 savaites, galiu pasidalyti ir savo istorija. Mano mėnesinės nuo pat jų pradžios buvo labai nereguliarios, kartais jų nebūdavo po kelis mėnesius. Todėl širdyje visada jaučiau baimę, kad galiu nesusilaukti vaikučių. Artėdama prie 30 metų slenksčio pradėjau (tiksliau, abu su savo gyvenimo draugu pradėjome) galvoti apie leliuką, man tai kėlė didžiulę įtampą ir baimę. Mėnesinės buvo ypač retos (kas 3 ar 4 mėnesius), todėl per pusė metų intensyvių santykių nieko neišėjo, nuėjau pas gydytoja, ji iš pradžių pasiūlė kontraceptines tabletes, jas vartojau tris mėnesius, tuo metu sirgau reguliariai, po tų trijų mėnesių, nustojus vartoti kontraceptikus, "natūralios" mėnesinės pasirodė tik po 3 mėnesių ir po to nutrūko pusei metų (!!!!!!), tada vėl nuėjau pas ginekologę, ji sakė, kad reikės imtis rimčiau, bet iš pradžių liepė pavartoti vitamino E ir pradėti matuoti bazinę temperatūrą. Kaip minėjau, mėnesinių nebuvau sulaukusi jau pusė metų, ir ką jūs manote, pradėjus matuoti tą temeperatūra pamačiau, kad po dviejų savaičių ji pakilo ir pradėjo laikytis, laikėsi netoli 37 savaitę, dvi, tris, kai ji nekrito 6 savaites, nuėjau pas gydytoją ir ji, pati negalėdama patikėti, konstatavo 8 - 9 savaičių nėštumą. Tokia realybė, o dabar apie mistiką. Prieš dvi savaites iki pastojimo teko lankytis Ariogaloje ir išgirsti apie stebuklingą šaltinį, kurio vanduo neva yra šventas ir gydąs žmones: kas neturi vaikų, turės, kas neišteka, ištekės ir t. t. To vandenėlio tada nuvažiavau sočiai paragauti... Ir šiaip meldžiausi Marijai. Manau, kad tikėjimas irgi labai svarbus dalykas gyvenime. Patikėkite, jis daro stebuklus. Mano stebuklėlis jau su manimi, ramiai sau miega (tiesa, prasideda pilvelio diegliai, todėl dabar jau ir nelabai ramiai ). Visoms linkiu tikėjimo, meilės ir vilties.

Paskaičiau jūsų istorijas ir atsiminiau cielas dvi iš pažįstamų rato
Pirmoji istorija panaši į Paranormalios istoriją Tėčio pusbrolis su žmona gyveno gal 5 metus ir vaikiukų niekaip nebuvo. Ėjo per gydytojus, darėsi tyrimus ir galiausiai moteriškė sužinojo, kad vaikų turėti negali. Nežinau, kokia ten problema buvo, nes ir klausinėti nepatogu kažkaip, ir visvien nesupranti, kol su tuo nesusidūrei. Tai va, nusprendė jie įsivaikinti vaikiuką. Net metai nepraėjo po įvaikinimo, o ji laukėsi. Dabar turi 2 fainuolius berniūkščius
O antra istorija apie tėvų draugę Pagimdė sūnelį, bet jis vos kelias dienas išgyveno. Stengėsi kuo greičiau pastoti, o patojimas pasitaikė nevietoj. Po operacijos pasakė, kad laaaaaaaaaabai mažai galimybių vaikų susilaukti. Atseit, jei pastotų, tai tikras stebuklas būtų. Tai gyveno nesisaugodami, kol po 9 metų mergaitė gimė, o dar po poros metų ir berniukas Kai vaikai jau paaugliukai buvo, gimė dar vienas sūnus. Praėjus maždaug 1,5 metų po mažiuko gimimo jai kaip ir menopauzė prasidėjo, nes metelių jau apie 40 buvo. mmm tai būdavo, tai nebūdavo, jie tikėjosi, kad fabrikėlis užsidarė, kol judesių nepajuto Va dabar turi 4 šaunius vaikučius