Labai ilgai svarsčiau, rašyti ar ne, pasakoti savo istoriją ar pamiršti, kaip sapną. Visgi apsisprendžiu parašyti. Gal tai kam nors padės ir įkvėps taip reikalingo optimizmo.
Su vyru esam vedę daugiau nei dešimt metų. Visuomet norėjom susilaukti vaikų, tačiau neskubėjome. Ir ne dėl kokių nors konkrečių priežasčių, o tiesiog taip išėjo. Niekuomet nemanėm, kad susilaukti kūdikio gali būti sudėtinga. Juk visi aplink gimdė, tad kodėl turėjom galvoti, kad mums bus kitaip.
Bet buvo kitaip. Mūsų kelias buvo toks pats, kaip ir kitų porų susidūrusių su nevaisingumu. Pradžioje nustojome saugotis, vėliau pradėjom lankytis pas gydytojus. Tyrimai, vaistai. Laukimas. Ir vėl gydytojai. Pažangesni tyrimai, tobulesni vaistai, modernesni gydymo metodai. Ir vėl laukimas. Gyvenimas padalintas į 28 dienų ciklus.
Diena, kai prasidėdavo eilinės mėnesinės buvo liūdesio ir prarasto optimizmo diena. Kitą dieną atsibusdavai ir pradėdavai kovą iš pradžių. Tai siaubingai vargino. Pasiryžimo ir noro kovoti tai daugėjo, tai mažėjo. O aplink, kaip tyčia, vis nauja draugų pora džiaugėsi naujagimiu.
Nenoriu kalbėti apie mūsų šeimos nevaisingumo priežastis. Aš labai daug galvojau, kas kaltas dėl mano skausmo. Aišku, kaltinau save, bet nevilties akimirkom labiausiai kaltinau savo vyrą. Nesvarbu, kad mylėjau, nesvarbu, kad mums buvo gera drauge, tuo metu svarbu buvo tik tai, kad aš kenčiu. Reikėjo daug jėgų, kad nustočiau kaltinti jį. Iš tiesų tai niekas nekaltas. Tiesiog taip jau nutiko mūsų porai.
Mes gydėmės, laukėm, tris kartus buvo atsiradus viltis, kuri kaskart baigdavosi ligoninės operacinėje. Buvo labai daug ašarų, nevilties, liūdesio. Tačiau sunkiausia buvo tai, kad apie šias savo problemas ir išgyvenimus niekam negalėjau papasakoti. Kažkodėl apie sunkumus, susijusius su sunkumais susilaukti kūdikio, vis dar labai retai kalbama. Bet jau pradedama. Ir dėkui toms drąsuolėms.
Galų gale, po kokių 8 kovos metų aš pasidaviau. Ne todėl, kad nebenorėjau girdėti kūdikio juoką, o todėl, kad gyvenimas orientuotas į vieną tikslą labai išvargino. Nusprendžiau, kad ir neturėdama vaikų aš galiu džiaugtis gyvenimu, būti graži, pasiekti savo tikslų. Ir iš tiesų, gyvenimas pradėjo gerėti ir gražėti. Aš pradėjau darytis egoiste, mėgautis laisve, džiaugtis galimybe nuo nieko nepriklausyti. Gyvenimas man pradėjo patikti. Tikriausiai, šio jausmo man ir tereikėjo. Reikėjo atsipalaiduoti, pradėti gyventi ir džiaugtis, o ne graužtis ir kentėti.
Taip jau nutiko, kad prasidėjus eilinėms atostogoms aš nesulaukiau mėnesinių. Nesureikšminau to, kadangi buvo labai karšta, mes daug keliavom, keitėsi klimatinės sąlygos. Vėliau mėnesinės lyg ir prasidėjo, bet kažkokios keistos. Pradėjo kirbėti nerimas, nes aš jau buvau patyrusi tris persileidimus. Pasibaigus atostogoms bėgte nubėgau pas gydytoją. Man akyse net nušvito, kai echoskopo ekrane pamačiau mažytę gyvybę plakančia širdele. Nėštumas mane džiugino, viskas buvo puiku, jaučiausi pakylėtai. Sveikata buvo puiki, šeima džiaugėsi, kolegos rūpinosi. Vaikelis augo, spurdėjo, vartėsi. Aš vis sakiau, kad šis puikiai besiklostantis nėštumas tai tarsi atpildas už visas kančias. Bet tai buvo tyla prieš audrą. Tą pačią dieną, kai prasidėjo mano gimdymo atostogos aš apsilankiau pas gydytoją. Ir čia prasidėjo. Paaiškėjo, kad gimdos kaklelis atsivėręs 1,5 2 cm ir reikia skubiai gultis į ligoninę. Lovos režimas, jokio streso ir rūpestis savo ir vaikelio sveikata. Toks buvo gydytojų priesakas.
Man labai pasisekė, kad likimas suvedė su nuostabia gydytoja Diana Ramašauskaite. Visi dėkingumo žodžiai negalėtų išreikšti mano pagarbos ir padėkos šiai gydytojai nuo Dievo.
Viskas prasidėjo nuo gydytojų gąsdinimo ir niūrių prognozių. Pradžioje buvo lyg ir pikta, bet vėliau supratau, kad tai padėjo suvokti savo atsakomybę prieš mano vaikelį ir visą padėties rimtumą. Aš suaugusi ir atsakinga, todėl vykdžiau visus gydytojų nurodymus ir viltis pagimdyti sveiką vaikelį su kiekviena diena vis stiprėjo. Nepasakosiu, kad gulėti nebuvo lengva, kad skaudėjo ir nugarą ir šonus, kad net ir kojos pradėjo skaudėti. Gulėti teko penkias savaites. Per tą laiką gydytojai spėjo subrandinti vaikelio plaučius, jis pats gerokai paaugo, subrendo ir beveik pasiruošė kelionei į šį pasaulį.
Vieną ramų vakarą, žiūrint kažkokį kvailą serialą ir gulint lovoje pradėjo tekėti vandenys. Aišku, kai jau prieš penkias savaites gimdos kaklelis buvo pasirengęs gimdymui, nereikėtų nustebti bėgančiais vandenimis, tačiau aš išsigandau ir nustebau. Puoliau skambinti gydytojai ir krautis daiktus. Ligoninėje pasakė, kad kaklelis atsidaręs jau 4 cm, tačiau vandenys dar ne visi nubėgę, todėl pasiūlė laukti. Su bėgančiais vandenimis aš dar pragulėjau keturias dienas. Nerimas stiprėjo, atrodė, kad ir vaikelis jau mažiau juda ir aš kuo toliau tuo blogiau jaučiuosi. Bet personalas ramino, kad jei gydytoja Diana pasakė, reiškia reikia laukti. Ji turi nuojautą. Ir aš laukiau.
Kai mažyliui suėjo lygiai 35 savaitės, aš pagimdžiau. Tik tos moterys, kurios laukė gimdymo daug metų supras, kad net ir gimdymo skausmas gali teikti malonumą. Aišku, man skaudėjo, bet tas skausmas teikė tokį laimės ir pilnatvės jausmą, kad net sunku apsakyti. Pagimdžiau greitai. Buvau labai laiminga. Jaučiau, kad paskubėjęs į šį pasaulį vaikelis bus sveikas ir džiugins savo tėvus linksmu juoku.
Bet kai pirmą kartą pamačiau savo vaikelį labai išsigandau. Aš buvau pasiruošusi pamatyti mažytį naujagimį, bet mano sūnelis nebuvo toks jau mažas. Kiti pilnai išnešioti mažyliai būna mažesni. Bet mane išgąsdino visi laidai, kurie buvo apraizgę mano mažylį. Jis nemokėjo pats kvėpuoti ir valgyti, gydytojai nuolat stebėjo jo širdies ir plaučių veiklą. Pirma diena buvo siaubinga, antra jau lengvesnė, o trečią dieną nuėmė jau visus laidus ir paliko tik širdies veiklos monitorių. Ketvirtą jau ir jo nereikėjo. Jis sparčiai stiprėjo ir augo. Šiandien mano vaikeliui jau beveik dešimt mėnesių. Jis sveikas, vystosi pagal visas normas. Mes jį labai labai mylim.
As isgulejau lovoje nepasikelus 11 savaiciu, pagimdziau 33 sav. ir vis dar dabar braukiu asara is laimes, kad turiu savaji stebukla. Kvieciu apsilankyti i neisnesiotuku foruma
Tikiuosi musu istorija suteiks vilties daugeliui besilaukianciu savo mazyliu.Kad stebuklai isties buna tikejau visada bet niekada negalvojau kad taip atsitiks mums.10metu laukem mazylio, pradejom tirtis, nustatytas vyro nevaisingumas del labai prastos spermos, nuusprendis buvo vienas tik dirbtinis apvaisinimas, labai laukem maziuko, paemem paskola banke, padarem dirbtini apvaisinima ir stai mums pavyko is pirmo karto, auginame nuostabu suneli, kuriam 11menesiu.esame be galo laimingi tevai, gyvenome, dziaugemes mazyliu, ir stai uzsilaike mano dienos, silpna, bet minciu apie tai kad nescia.ne-ne-ne-, jog tai neimanoma, kai pamaciau teigiama testa, niekaip netikejau, beja ir vyras negalejo patiketi, kol nenuejau echoskopijos ir pamaciau savo stebukleli.Susidorojom su nevaisingumu, patys to nesitikejom.Iki siol atrodo jog tai sapnas, bet dabar tikrai zinau kai negalvoji, pamirsti dziaugesi gyvenimu, stai tau ir siurprizas.nors pagalvoju kad nepadarytumem mes IVF nebutu nei vieno maziuko.Tai gi linkiu visoms sekmes , ir jus tikrai uzpuls gandrai!!!! 
