QUOTE(liepsnela @ 2007 11 14, 15:41)
Sveikos, brangiosios mamos,
Įlindau į forumą, perskaičiau krūvą patarimų ir apėmė neviltis.
Visos įmanomos klaidos, aprašytos forume jau padarytos.
Būdama labai norėjau maitinti, priešpienis pats skyrėsi dar net negimdžius. Mano mažoji gimė 32 savaičių, tad po gimdymo tespėjau pamatyt jos galvutę, priglaustą prie akušerės krūtinės, ir, kaip supratote, neteko man pasidžiaugti pirmuoju priglaudimu prie savęs, o apie žindymą iš vis kalbos net nebuvo. Mažoji buvo patalpinta į inkubatorių, pradėjau nusitraukinėti pieną. 7 paras ji buvo zonduojama, po to gavo buteliuką. Kai pasiūlydavau krūtį ji tiesiog nusisukdavo. Pieno buvo nemažai, tačiau "gera gydytoja" apšaukė mane, kam aš jo tiek nusitraukinėju ir pradėjau traukti mažiau, o jis pradėjo dinginėti. Supratau, kokia aš
Nuo to prasidėjo pogimdyvinė depresija. Matyti dukrytę inkubatoriuj, kovoti su jos problemomis ir klausyti kandžių skyriaus vedėjos replikų man pasidarė per sunku. Su pientraukiu vos bepritraukdavau reikiamą valgymo dozę. Sunku buvo ir atlaikyti aplinkinių spaudimą - neverk, dings pienas, būk stipri... O kas mane supras???
Dabar ji valgo jau iš manęs, po mėnesio intensyvių bandymų šiaip ne taip pradėjo čiulpti, tačiau ir vėl yra baimė - ar užtenka??? O dar peršalau. Užsidėjau kaukę, miegu su ja, mažąją imu tik steriliai nuplautom rankom. Maitinu ją ir toliau, bet padažnėjo valgymo periodai, tapo labai nerami ir irzli, bijau, kad jos neužkrėsčiau.
Patarkit, kaip perlipt per save? Kaip negalvot apie tai, ar ji soti? Ar gana pieno?
Suprantu, kad galvodama tik bloginu padėtį. O maitinti noriu labai ilgai...
Įlindau į forumą, perskaičiau krūvą patarimų ir apėmė neviltis.
Visos įmanomos klaidos, aprašytos forume jau padarytos.
Būdama labai norėjau maitinti, priešpienis pats skyrėsi dar net negimdžius. Mano mažoji gimė 32 savaičių, tad po gimdymo tespėjau pamatyt jos galvutę, priglaustą prie akušerės krūtinės, ir, kaip supratote, neteko man pasidžiaugti pirmuoju priglaudimu prie savęs, o apie žindymą iš vis kalbos net nebuvo. Mažoji buvo patalpinta į inkubatorių, pradėjau nusitraukinėti pieną. 7 paras ji buvo zonduojama, po to gavo buteliuką. Kai pasiūlydavau krūtį ji tiesiog nusisukdavo. Pieno buvo nemažai, tačiau "gera gydytoja" apšaukė mane, kam aš jo tiek nusitraukinėju ir pradėjau traukti mažiau, o jis pradėjo dinginėti. Supratau, kokia aš
Nuo to prasidėjo pogimdyvinė depresija. Matyti dukrytę inkubatoriuj, kovoti su jos problemomis ir klausyti kandžių skyriaus vedėjos replikų man pasidarė per sunku. Su pientraukiu vos bepritraukdavau reikiamą valgymo dozę. Sunku buvo ir atlaikyti aplinkinių spaudimą - neverk, dings pienas, būk stipri... O kas mane supras???
Dabar ji valgo jau iš manęs, po mėnesio intensyvių bandymų šiaip ne taip pradėjo čiulpti, tačiau ir vėl yra baimė - ar užtenka??? O dar peršalau. Užsidėjau kaukę, miegu su ja, mažąją imu tik steriliai nuplautom rankom. Maitinu ją ir toliau, bet padažnėjo valgymo periodai, tapo labai nerami ir irzli, bijau, kad jos neužkrėsčiau.
Patarkit, kaip perlipt per save? Kaip negalvot apie tai, ar ji soti? Ar gana pieno?
Suprantu, kad galvodama tik bloginu padėtį. O maitinti noriu labai ilgai...
Kai auginau pirmą sūnų, man irgi dažnai atrodydavo, kad jam trūksta mano pienuko. Neapsikentus nupirkau mišinuko, taip ir pradėjo mažėti pieno. Tuo metu atrodė, kad tai teisingiausias kelias. (maitinau daugiau nei pusę metų, pabaigoje primaitindama mišinuku). Didelę klaidą padariau, kai pradėjau pieną nusitraukinėti ir duoti iš buteliuko-norėjau pasižiūrėti kiek pas mane yra pienuko ir ar užtenka. Taip pradėjau daryti 2,5 mėn. aišku didelę įtaką turėjo ir tai, kad draugė taip darė.
Gimus antram sūnui, patirties jau turėjau daugiau, buvau ramesnė. Antrą maitinau 2 mėn ilgiau nei pirmą .
O gimus trečiam, viskas labai paprasta.... Maitinu ir nuo to jaučiu tik malonumą...
Jokio streso, jokių abejonių ar užtenka pienuko. Paprasčiausiai maitinu , kai tik matau, kad nori . Niekada nepergyvenau, kad gal jam jau neužtenka. Dabar trečiam sūnui jau 9 mėn ir geria tik mano pienuką. Aišku jau valgom ir įvairias košes, vaisius. Ragaujam kitokio maisto, bet pienukas tik mamos.
Visada sakiau ir sakysiu: O kad ta patirtis , kuria dabar turiu, būtų buvusi kai auginau pirmagimį . Bet taip jau yra, kad tik viską pati patyrus, gali tuo pasinaudoti...