Buteliukas, čiulptukas ir žindymas

SWAT, viskas nuostabu ir puiku, turint TIK VIENĄ VAIKĄ. Tada gali gulėt valandų valandas kartu, maitint kiek ir kada nori, stebėt ramiai besimerkiančias sotaus vaikiuko akeles ir kita romantika. Bet ne visada tam yra galimybių gyvenime, pažiūrėkite truputį plačiau

turiu tris vaikus, kai gime treciasis, vyriausias buvo 5 m., antrasis - 3 m. zindziau pagal poreiki iki pusantru metu, ciulptuku ir buteliuku neturejau. cia apie placias paziuras

Ačiū už išsakytas mintis, bandysim augt ir mokytis Mažylis turi ir pasaitėlį, galvoju gal mums sunkiau čiulpti. Suprantu, kad mažylį reikia maitinti MP kada nori ir keik nori. Bet mūsų problema dienos miegas, kai pavalgęs jis vis tiek nori papulio ir nevalgo o tik žaidžia. Jei užsnūdęs prabunda papulio neranda, vėl ašaros. Turėčiau ne tik maitinti, bet ir visą laiką su juo miegot. Suprantu ,kad reikia mamos, bet nemanau kad visą laiką laikyti papulį burnoje geras sprendimas.

Mano situacija tokia, kad 2 men dukrai irgi kruties reikia ir valgymui, ir miegui. O kadangi jautriai miega, nuo garsu prabunda, tai tenka dirbti soske. Bet kai yra dar vaikas kuris reikalauja rupescio ir demesio, tai vargina. Bandau pratinti prie ciulptuko, bet nesiseka, nemoka ciulpti, pradeda pykti, o rikdyti nesinori. Is buteliuko taip pat nemoka gerti. Kadangi rezimo neturime, daznai valgome, net nezinau kaip i kirpykla istrukti reiks. Ir ka daryt?

Markezai, gal sita info uzves ant kelio:
Liežuvis yra raumeninis organas, kurio paviršius apgaubtas gleivine. Apačioje iš gleivinės susidaro pasaitėlis (frenulum linguae), rišantis liežuvį prie burnos dugno. Normaliai liežuvio pasaitėlis prasideda maždaug ties liežuvio viduriu ir yra pakankamai ilgas bei elastingas, kad leistų liežuviui ne tik laisvai judėti visoje burnos ertmėje, bet ir jo galeliui išlįsti gerokai į priekį už dantenų, o žindymo metu pasiekti po krūties areole esančius pieno ančius. Žindymo metu LIEŽUVIS YRA PAGRINDINIS DARBININKAS:
http://www.zindyk.lt/?p=321
Nedažnai, tačiau pasitaiko, jog pasaitėlis būna prikabintas per daug arti liežuvio galo, yra labai trumpas arba storas ir nepaslankus. Tai laiko liežuvį pritrauktą prie burnos dugno, kūdikis nepasiekia liežuvio galu pieno ančių ir jam nepavyksta efektyviai žįsti. Kadangi liežuvis nepriglunda prie krūties, pienas gali varvėti pro kūdikio burnos kraštą jam žindant. Krūtis dažnai išsprūsta kūdikiui iš burnos, gali būti girdimas čiulpimui būdingas čepsėjimas. Na, o čiulpimas, kaip jau žinome, yra dažniausia spenelių pakenkimo priežastis. Motinos skundžiasi spenelio skausmais ir atsiradusiais spenelio įskilimais. Tai yra pasekmės kūdikio nesugebėjimo pakišti liežuvį po motinos speneliu žindant. Labai ilgai (iki valandos ar daugiau) užsitęsęs žindymas irgi gali būti dėl neefektyvaus čiulpimo, kuris dėl nepakankamo pieno liaukų drenažo taip pat gali sąlygoti pieno sąstovį, krūtų tinimą, mastitą, o kūdikis gali kentėti dėl neprivalgymo. Apie tas visas KRŪTŲ BĖDAS ŽINDYMO METU detaliai suršiau knygoje „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“:
http://www.zindyk.lt/?page_id=34
Jeigu kūdikiui sunku žįsti, o priežastis yra trumpas liežuvio pasaitėlis, pamėginkite padėti jam paimti į burnytę daugiau krūties. Daugeliu atveju to užtenka. Tačiau, jei pasaitėlis yra labai trumpas ir problemų nemažėja, reikia konsultuotis su gydytoju dėl chirurginio pasaitėlio įpjovimo ir liežuvio išlaisvinamo. Tai yra nesudėtinga chirurginė procedūra, paprastai nesukelianti kūdikiui skausmo ir kraujavimo, arba jis būna nežymus. Kūdikis po to gali žįsti iš karto.

QUOTE(markezas @ 2011 03 05, 12:13)

Ačiū už išsakytas mintis, bandysim augt ir mokytis  Mažylis turi ir pasaitėlį, galvoju gal mums sunkiau čiulpti. Suprantu, kad mažylį reikia maitinti MP kada nori ir keik nori. Bet mūsų problema dienos miegas, kai pavalgęs jis vis tiek nori papulio ir nevalgo o tik žaidžia. Jei užsnūdęs prabunda papulio neranda, vėl ašaros. Turėčiau ne tik maitinti, bet ir visą laiką su juo miegot. Suprantu ,kad reikia mamos, bet nemanau kad visą laiką laikyti papulį burnoje geras sprendimas.

<{POST_SNAPBACK}>

Na mes vokiskas naudojame.

jūs ne apie plačias pažiūras., jūs apie savo patirtį tik. O tų patirčių būna visokių,kaip ir vaikų.

Laukianti29, panasu, kad Jums, net jau turint trechia vaikuti, zindymas pagal poreiki, maziuko pirmu menesiu ''kabejimas", ciulptuko nedavimas (tikesit, ar ne..bet tai gali itakoti ir kiek ilgai bus traumuoti jusu speneliai..), vis dar kaip "netiketas atradimas''..
Ir manychiau Ragnez patirtis leidzia viltis, kad turint ir daugiau vaiku, o ne viena ar du:) ltikrai imanoma paziureti i tai "plachiau", pasisemti "kitokios" patirties ir patiketi, kad vaikai pradzioje savo pirmu menesiu, ne skirtingi, o su tuo pachiu vienu poreikiu- isgyventi:)
Man labai patiko Košės-Malošės mintis, is temos 'Ilgo ir sekmingo zindymo paslaptys" , manychiau tai gali ikvepti...
[quote=Košė-Malošė,2011 03 09, 23:42]
Viskam savas laikas. Suprantu, kad norisi nuveikti daugiau, o vaikutis "pririša"
Bet tokių "kabojimų" pliusas- užtikrinta stimuliacija pienuko gamybos.
Gal yra, kas iš namiškių arbatos ar sumuštinį gali atnešt į lovą- taip ir tave palepintų dar patogumas mamai- vaikjuostė, slingas ar mei-taj- įsidedi vaikutį (apsiprast ir įprast ir jam ir tau reikės, bet įdirbis duoda puikių rezultatų)- ir pamaitinti, ir judėti gali, ir vaikutis prie mamos.
Nėštumo metu kartu buvot NUOLAT, dabar jam tavęs lygiai taip pat riekia- NUOLAT.
Laikas atstumą didins, bet pamažu. Žiūrint iš laiko perspektyvos- niekada nebūsit tokie artimi ir reikalingi vienas kitam. Įžvelk dabartinėj situacijoj kuo daugiau pozityvių dalykų.
Dar bus šuoliukų ~6sav, ir ~2mėn. pabaigoje.
Kiekvienas- individualybė, su kiekvienu mėnesiu valgymai pamažu trumpės Greit vaikai auga
Kantrybės

[quote=laukianti29,2011 03 09, 19:01]
jūs ne apie plačias pažiūras., jūs apie savo patirtį tik. O tų patirčių būna visokių,kaip ir vaikų.
[/quote]

o jūs taip ir nesupratot, apie ką aš. Mano visi vaikai labai skirtingi nuo pirmų dienų - būdravimo, valgymo, miegojimo, verkimo prasme. Kaip teisingai košė-malošė ir rašo - kiekvienas yra individualybė. tad kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam - čia tiktų kad ir pavyzdys apie čiulptuką.
Ir prašau nedaryti apie mane kažkokių plačių išvadų iš dviejų komentarų SM savo vidurinėlį būtent taip ir auginau (indymas pagal poreiki, maziuko pirmu menesiu ''kabejimas", ciulptuko nedavimas), tad ne jums spręsti, kokie yra mano atradimai. Žodžiu, pasimokykit tolerancijos, ir kaip dainavo Depeche Mode - if you try walking in my shoes... nes gyvenimas (čia gal jums bus atradimas, nežinau) yra sudėtingas reikalas, būna, kad vyras lekia į darbą arba prižiūri kitus vaikus, būna kad vyro ar mamos nėra, visko būna...

O man atrodo, kad čia daug kas priklauso nuo vaiko. Ir, be abejo, jei dažnai duodamas čiulptukas, buteliukas, tai ko gero vaikas žįs blogiau ar visai nenorės, ypač, jei jis turi silpną žindymo refleksą.

Galbūt... nes maniškiai abu puikiai valgo MP, ir naudoju čiulptuką, ir kartais duodam MP ar arbatėlės iš buteliuko - kai manęs nėra šalia.

Sveikos,

mano atsakymas neskirtas niekam, tiesiog gal atsiras mamos kurios paskaičiusios nusiramins, kad yra ir blogesnių mamų nei jos apie save galvoja . Jau augindama pirma vaiką nusprendžiau, kad svarbiausia vis dėl to yra laiminga mama ir laiminga šeima, tada ir vaikai bus patenkinti ir laimingi. Tai maždaug nuo 3 mėn. sunkiai sunkiai persiorientavau nuo visiško susikoncentravimo į vaiką, o susirūpinau savimi ir vyrų. Savo pirmai panelei nedaviau čiulptuko, iki 3,5 men. ji klyke beveik nuolat ir dėl diegliukų ir dėl drakoniukiško charakterio , bet už tai nuo nuolatinio nešiojimo ir laikymo prie savęs po truputį įprato būti su savimi, dabar ji yra šauni savarankiška panelė, ir dabar kai turiu antra 1 savaitės panelytę, man atrodo kad iš tiesų yra labai svarbu skirti prasmingą dėmesį abiem panelėm, ir apie nuolatinį antrosios kabėjimą ant papo negali būti nė kalbos, žinoma bus dienų kai to neišvengsi dėl augimo šuolių, bet ne dėl papo naudojimo vietoj soskės. Man labai pasiteisino požiūris, kad vaikas prisitaiko prie tokių sąlygų kokias mes jam sukuriame, dėl to reikia mokyti vaiką nuo pirmų dienų būti šeimos nariu, o ne dievukų apie kurį sukasi visas pasaulis. Ir jeigu kam nors atrodo kad aš savo vaikus virkdžiau ir kankinau, tikrai ne, viskas yra derybų objektas: kartais papas, kartais soskė, kartais užtenka galvytę paglostyti.
Antroji panele kai jai pilvuko nesopa, ramiausiai miega savo lovytėje. Antrajai duodu čiulptuką, nors moksliniai tyrimai ir skelbia, kad jeigu vaikui duodi čiulptuką pirmaisiais mėnesiais, tikimybė kad nustosi žindyti iki 6 mėn. gerokai padidėja. Bet mano panelė gimė sveika ir drūtą, jai užtenka jėgu ir čiulptuką čiulpti ir krūtį. Jeigu būtų silpnesnė ir pastebėčiau kad jai priktrūsta jėgų žįsti krūti, tai čiulptuko neduočiau, o šiuo atveju ypač pirmą savaitę man čiulptukas labai padėjo pasaugoti sopančias krūtis ir nejaučiu kaltės kad duodu vaikui čiulptuką. Bet už tai ir krūtis pailsi, ir antrai panelei yra laiko, ir sau ir vyrui laiko lieka.
Aš manau kad prieraišios tėvystės principai tikria padeda silpnesniems naujagimiams, juos visą laika laikant prie kūno ir svoris geriau auga, ir jie geriau stiprėja. Bet stipriais lialiukais, kurie tiesiog akyse auga ir toliau stiprėja reikia tik džiaugtis, ir kiek įmanoma anksčiau pratinti kuo anksčiau prie rutinos, kuri yra priimtina kiekvienai šeimai.
Tiek mano filosofinių pamastymų sėkmės