QUOTE(KRŪTA @ 2011 02 06, 00:27)
Kokios jūs šaunuolės, aš tai nieko nebespėju...neturiu net jėgų magistinį pabaigti rašyti...stovi jau du metai..kad man taip jūsų energiją..
oi suprantu tave.. as nesuspeju irgi.. sunku ir labai sunku, tik ir laukiu pagalbos is salies.. pavydziu mamom, kurios suspeja, gal ju vaikai ramus. mano abu yra hiperaktyvus.. negaliu vienu net sekundes palikti, nes vyresnelis uzduoda broliukui
as nespeju kada valgyt padaryt o apie magistrini tai patyliu
.. beje as pati viena bunu, vyras uzsieni dirba. isleidzia mane tik iki parduotuves iseiti. o kad nakti nemiegojus ir jegu nebera tai jau cia mano reikalas
Papildyta:
QUOTE(Sigita30 @ 2011 02 23, 23:24)
Auginu 2 berniukus: 4,5 m ir beveik metinuką. SU pirmagimiu nespėdavau nieko, nes širdis neleido mažylio virkdyti, o verkdavo jis labai dažnai ir nuolat norėdavo būti ant rankų ar šiaip dėmesio centre. GImus antrajam suspėju tikrai daugiau nei su vienu, nes mažasis pats savaime daugiau užsiima arba stebi šėlstantį brolį. SUnkiausia būna, kai didysis apserga ir sėdi namie (nuo lapkričio prasėdėjo namie kone 2 mėnesius su kelių savaičių darželio palankymu). va tada tai gyvenimas tikrai ne pyragai, nes dičkio amžius nebe tas, kad paskui mamą sekiotų ar puodus barškintų, kol ji kažką daro valgyti. Jam norisi žaisti judrius ar siužetinius žaidimus, antraip ištisą dieną žiūrėtų teliką. Ir bent jau mums labai aktualus pavydas: kadangi pirmagimį nenoromis išlepinau, dabar jis vis nesusitaiko su prarastu dėmesiu. bus matyt, kaip čia jiedu augs toliau...
kaip ir mano vyresnelis islepinta yra.. ir dabar vaikui sunku kai reikia demesi su broliu dalintis.. gime maziukas ir nuverte karaliu nuo sosto. tragedija. as irgi galvoju kaip bus, kai paaugs
Papildyta:
QUOTE(Reginiukas @ 2011 02 24, 15:01)
manau, čia visai ne dėl to, kad nespėjate
, o dėl to, kad pritingite ir neprisiruošiate.
Auginu du kleckiukus, vost tik gimus dukrytei nusprendžiau dar mokytis ir toulėti, kad neatsilikčiau darbe kol būsiu VPA, taigi magistro neakivaizdinės studijos, du vaikai, vyras dažnai komandiruotėse vilniuje, ir nieko, esu be galo laiminga, viską spėjau ir dabar spėju, išlaikydavau visus egzus, magistrinį rašiau gulėdama su dukryte ligoninėj, kuomet i miegodavo, pasijungdavau ir rašydavau, ir pabaigiau mokslus. Dabar jau vaikai ūgtelėje, aš grįžau į darbą, tačiau po širdele pasibeldė trečias leliukas, jo labai labai laukiam, nes parsivežėm iš atostogų kelionės
. Mamytės, juk viskas priklauso nuo požiūrio, daugiau kantrybės, tiesiog jei vieną dieną ar dvi nesutvarkysite žaislų krūvos, ar neišlyginsite rūbų, juk nieko nenutiks, geriau priglauskit ir pasūpuokit leliukus, nes jie taip greit auga
oi sveikinu labai su leliuku
taip paskaiciau, tai net nuotaika pagerejo, kad taip viska susideliojusi esate i vieta ir viska pasidarote. turbut cia bus tas , kad pergyvenam del to jog nespejam, nervine itampa, nervai pakrike turbut yra pas mane, nes sunkus mano vaikiukai, naktim nemiega, dienom musasi, verkia, vaika ant ranku laikau, verdu kose, maitinu dicki (nes jis apsimeta leliuku, reikia kaip ir broli-streika) o paciai kaip iseina, taip pavalgau.... dar kad viena esu, tai net vakare negaliu galvos ramiai issiplauti... kad man nors truputi jusu optimistiskumo ir geros nuotaikkos
Papildyta:
o apie trecia dar seniau galvojau, kol ramus buvo maziukas, ir rubelius rinkau, bet dabar tai viska uzbraukiau ir sakau JOKIU VAIKU daugiau nebebus, viska parduosiu kai laiko bus .... pirma taip lengvai auginau, toks geras buvo leliukas, o antras tai tiesiog priesingybe
