štai kaip dar būna:)

saunuolyte mamyte labai graziai aprasei, jau imu tiketi, kad is tiesu -gimdyti nuostabu

ir issisiepus sedejau, ir susigraudinau pabaigoje...  taip grazu... 

susigraudinau...nerealu..

Ilgai mąsčiusi ir galvojusi,nusprendžiau papasakot ir savąją gimdymo istoriją.
taigi viskas iš pradžių....
Vieną dieną pastebėjau neaiškius kraujavimus ir tepliojimus kelnaitėse, nulėkiau pas daktarę sužinot, kas vyksta. Ji, mane apžiūrėjusi, pasakė, kad man žaizdelė gimdos kaklelį,ir pasakė, kad ją reikia gydyt kažkokiu tirpalu. Viena procedūra – 50 Lt , o reikia tokių 10, kitaip, jei dar palauksiu, negalėsiu turėt vaikų (vėliau sužinojau, kad ji taip visoms sakė ,nors žaizdelę aš tikrai turėjau).   Taigi po paskutinių jos žodžių neprisimenu, kaip grižau namo... Mes su vyru jau norėjom vaikiuko, o čia tokia žinia. Vyras nuramino ir pasakė: „Ką gi...Vadinasi, reikia kuo greičiau pradėt gamybą..." Tai sutapo su persikraustymu į kitą gyvenamąją vietą, daiktų dėliojimas ir išdėliojimas, reikalingų daiktų pirkimas ir t. t. Niekaip negalejau suprast, kodėl taip greit pavargstu... Kol vieną rytą atsikėlus pradėjau daryt pusryčius ir mane taip supykino... Nesupratau, kas darosi, kodėl man taip negera. Grižus vyrui paprašiau, kad nupirktų testą. Kitą rytą vyras nuvažiavo į pardutuvę, nupirko televizorių ir atvežė testą. Nuėjau į tualetą, padariau viską kaip priklauso ir jau po kelių sekundžių pamačiau II. Uždariau unitazo dangtį, atsisėdau, pradėjau visa drebėt, noriu pašaukt vyrą, bet negaliu... Vyras matyt suprato, kad kažkas vyksta, pasibeldė ir paklausė, ar viskas gerai. Atidariau duris ir rodau, vis dar netekusi amo. Vyras klausia, ką tai reiškia. Sakau: „Teigiamas..." Jis pakėlė mane nuo to unitazo, stipriai stipriai apkabino ir sako: „Kad tu tik žinotum, kaip aš tave myliu". Taip apsikabinę stovėjom gal kokias 5 minutes...
Kai pagaliau atsiklijavom vienas nuo kito, mb nuvarė nupirko šompano, išgėrė ta proga(aš negerianti, tai tik sulčių įkaliau)ir prasidėjo didysis laukimas.
Po poros savaičių nuėjau pas genekologę. Ji pasakė, kad mano nėštumas jau 11 savaičių, vadinasi, sužinojau tik 2 mėnesių...
Nėštumas buvo be galo lengvas, laksčiau kaip nenėščia, energija liejosi per kraštus, svoris beveik neaugo: 6 neštumo mėnesį sveriau tik 51 kg,kol vieną gražią dieną nenualpau parduotuvėj, nes nelabai ką valgiau ar gėriau. Nulėkiau pas daktarę, prisakė valgyt, kad ir priverstinai, kitaip bus blogai ir man, ir vaikui. O kad ji žinotų, ką padarė... Pradėjau valgyt kaip dramblys po 5 kartus per dieną didelėmis porcijomis, plius užkandėlės, vaisiai, jogurčiukai ir t. t.,vyras labai lepino, stengėsi įtikt... To pasekmė - per likusius mėnesius priaugau apie 25 kg. Taip prabėgo likusi dalis pilvoto gyvenimo... Kiekvieną vakarą atsiguldavau ant šono ir kaifuodavau, kaip mažiukas man spardo į kepenis,o jeigu dar tėtukas paglostydavo, pakalbindavo, tai atrodė, kad pilvas perplyš, bet tas jausmas tai kažkas nepaprasto... Labai jo pasiilgstu.... 
40 nėštumo savaitės pabaigoj, rugsėjo 8, vyrą skubia iškviečia į komandiruotę į kitą miestą kelioms dienoms. Aš verkiu, maldauju, kad nevažiuotų, juk mes susitarėm, kad pasitiksim savo aukselį kartu... Jam ne ką lengviau, bet jis privalo... Palydžiu jį su skaudančia širdim, kad tik spėtų, juk terminas rugsėjo 10... 
Ateina rugsėjo 10, nieko nevyksta. Paskambina mb pusseserė, sako: „Varom į Trakus su manim, man ten reikalų yra, vėliau nuvarysim kur pavalgyt ir t. t.". Sutinku, vis tiek liūdna be brangiausiojo namie sėdėt. Nuvažiavom į Trakus ten, užtrukom labai ilgai. Sakau, kad jau aš nieko nenoriu, vežk mane namo. Pakeliui pasiėmėm jos vyrą,važiuojam, juokaujam iš to, kad tuoj mašinoj pagimdysiu, nes šiandien jau terminas sueina. Ji važiuoja labai atsargiai, apvažiuoja duobes, kad tik manęs nakratytų. Sakau: „Jau kratyk kratyk, juk man jau laikas". Privažiuojant Vilnių kažką pajutau strėnose. Ne, tai ne skausmas, labiau panašu į jeigu kelnės truputį spaudžia. Klausiu jų, kur skauda, kai būna sąrėmiai. „Oi", sako, „visur atrodo perplyšti". „Oi", galvoju, „tikrai ne tai, matyt man čia nuo ilgo sėdėjimo". Grižau namo, atsigėriau arbatos, priguliau pažiūrėt filmo, nes jau bovo po 22 h. atėjo mb brolis, rodo naują savo mobilųjį, šnekam. Skambina mb: „Grįžtu". Aš laiminga, kad suspės grįžt... Taigi šnekam mes su broliu, jis kažką pasakoja. Užsimaniau sisiuko, nuvariau ir tik atsisėdus išgirdau lyg kas iškristų. Nežinau kodėl, bet labai išsigandau, atlėkiau į kambarį, iškviečiau greitukę. Sako: „Ruoškitės, važiuosit į ligoninę". Ir tik padėjusi ragelį supratau, kad tai kamštis išėjo, ir nusiraminau... Bet pamačiusi kraują vėl supanikuoju. Buvau apsiskaičiusi, atrodė, žinau viską, bet tą akimirką žinios kažkur dingo. Greitukė atlekia per pora minučių, užeina, pamatuoja toniukus - geri, mano spaudimas geras... Anyta perbalus stovi tarpdury, išeina apsimegojęs uošvis, mane išveža, visi palinki sėkmės. Važiuoju ir žvalgausi pro greitukės langą, nes tuoj turėjo grįžt vyras,o daktarė vis mane gąsdina, kad pas mane matyt placentos pirmeiga, o gal vaikiukas ne taip guli... Sėdžiu rami, nes žinau, kad viskas gerai. Nuveža į Antakalnio klinikas, mane apžiūri, sako, kad jau 4 cm atsidarę. „Oho", galvoju, „ir kodėl man nieko neskauda???" Skambina vyras, pasakoja: „Grįžtu namo, visur uždegtos šviesos, iškart supratau, kad kažkas ne taip". Na, uošviai jau jam viską papasakojo. Sako: „Atvažiuoju". Sakau: „Nereikia, aš rytoj namo grįšiu" (šventai tikėjau, kad negimdau, nežinau, ką galvojau, bet atrodė, kad čia šiaip kažkas). Jis sutinka atvažiuot iš pat ryto, sutarėm. Padedu ragelį. Ateina daktarė, akušerė primygtinai siūlo suleist raminamųjų, kad pailsėčiau, nes neužmigsiu. Įtikinėju, kad kuo puikiausiai užmigsiu ir kad man nieko nereikia. Jos išeina, vėliau vėl ateina, uždeda diržą matuoti sąrėmius ir vaikiuko širdutę. Staiga gydytoja į mane kažkaip idomiai pažiūri. Klausiu, ar kas negerai??? kodėl taip žiūrit? Sako: „Tau neskauda???" Sakau: „Ne, o kas???" Sako, kad fiksuoja stiprų sąrėmį, o man nieko, tik kažkokia banga vėliau per nugarą perbėga, bet tai ne skausmas, kadangi vaikutis tvarko, aš irgi. Mane palieka ramybėj, daktarė kažkur dingsta, akušerė prieina ir rodo, kur miegos, jei ko prireiks, ir nueina miegot. Lieku viena. Sugalvojau pamiegot, pabundu - jau šviesu, triukšmas (keičiasi pamaina). Prieina daktarytė ir juokauja. „Na, jūs duodat, visą naktį sau išmiegojot kuo ramiausiai, mes buvom atėję širdutės paklausyt". O aš miegojau kaip užmušta su tokiais stipriais sąrėmiais. Palinki lengvo gimdymo ir išeina. Ateina kita daktarytė, nuleidžia vandenis ir prasideda visas smagumas. Skauda, skambinu vyrui, kad jau atvažiuotų, bet labai neskubėtų, tik dabar vandenis nuleido, tai negreit dar viskas (nuo tada tik, galvojau, viskas prasidėjo). Jis pavalgė, atsisėdo į autiką, užsidėjo ausines ir važiuoja (ausinės su muzika, kad mažiau jaudintųsi). O tuo metu aš jau lakstau aplink gimdymo stalą susiėmusi už pilvo apačios, kažkodėl valytojai tai atrodo juokinga. Ir eilinio kroso aplink stalą metu pajunt, kad man užgniaužiau kvėpavimą, suprantu, kad jau tai, jau išeinu į koridorių, jame nieko nėra, tik valytoja grindis plauna. Sakau, kad jau man vaikas lenda. Per akimirką sulekia pilna palata daktarų, seselių, praktikantų ir t.t., kažkas nuima man chalatą, kažkas padeda užlipt ant stalo, kažkas sako „Gimdom", kažkas sako „Stumk". Sakau, „Palaukit, dar negaliu". Kažkas sako „Kodėl". Sakau: „Palaukit, vyras važiuoja, mes susitarėm kartu, dar palaukim" (kur protas). Daktarė surėkia kažkokiai sesutei: „Raskit ir atveskit jos vyrą", ta išlekia iš palatos, aš susikaupiu ir kartelį stumteliu, jaučiu kažkieno pažįstamus drėgnus prisilietimus, tai jis...vyras šalia. Ji rado jį čia, mes tuoj visi būsim kartu, stumiu dar kartelį, visą laiką būnu užsimerkusi, gydytoja rėkia atsimerkti, sakau, kad negaliu, aš negaliu, man reikia susikaupt... Gydytoja rėkia į ausį: „Stumk kaip mėnesį nekakojus". Pradedu juoktis iš jos frazės, sakau, kad man taip niekada nebuvo - mėnesį nekakot, tai nežinau, kaip tai daroma. Visi pasijuokia, bet ne iki juokų dabar, dirbt reikia. Vėl sako stumt, kai pajausiu sąrėmį, bet kad aš jų nejaučiu, man nieko neskauda!!!! Labai erzina bet koks prisilietimas, prašau, kad niekas manes neliestų. Sako, kad neliečia, tai vaikiukas jau lenda - stumk!!! Stumiu dar stipriai stipriai, pasirodo galvytė... Staiga sutraukia mėšlungis, sakau, kad traukia mešlungis, visi puola masažuot blauzdas (tradicinę vietą), o man visai ne ten, bet man nesvarbu jau... Gydytojai vėl sako stumti, kiek galiu iš visų jėgų, susikaupti... Susikaupiu ir stumiu iš visų jėgų, ir tik toks palengvėjimas pasidaro, taip gera... Išgirstu ilgai lauktą EEEE,   vyro klausia, ar kirps virkštelę. Jis sako: „Tai aišku!!" Padeda vaikiuką man ant pilvo, vyras mane bučiuoja, glosto mažiuko nugarytę, sako, kad yra labai laimingas... O aš negaliu liautis verkusi... Man taip gera, taip ramu, štai ta laimė, štai tos laimės ašaros... Štai tu, mano Sūnau...mano gyvenimo laimė ir prasmė...     
Sūnelis gimė 4 kg 100g ir 52 cm ūgio, gimė per 15 min (skausmingi sąrėmiai tęsėsi tik 2 valandas)  žodžiu gimdyt yra nuostabu...
Dabar šitam gumulėliui jau 5 metai, auga gražus ir geras vaikas...   O mes vis dažniau pasvajojam apie sesytę...  
Ačiū, kas išklausėt, tikiuosi nepabodo skaityt..