Na štai, grįžom iš santariškių po lazerio. Kaip ir gerai sakė viskas, bus matyt po mėnesio. Dabar vaizdelis tai žiaurus - tokie pajuode kleckai toj vietoje kur su lazeriu prideginta.
Gydytojas Pošiūnas kažkaip užsiminė, kad po naujų metų jo santriškėse gali ir nebebūti "visokios reorganizacijos" kaip jis išsireiškė.
O tvarkelė toj ligoninėj... ką aš žinau. tikrai nemažai teko kur pagulėti, bet kad šitaip... Tarakonai spiečiais eina, tarp palatų - stikliniai langai (labai smagu vaiką maitnti, kai spokso krūva vaikų), rozetės tik koridoriuje, valgyt - eit į virtuvėlę... O kažin ką vaikas vienas turi pagulėti kol mama valgo? Nenorėčiau ten sugrįžt, feeeeeeee, viskas kad tik nepatogiau būtų sugavota.
O, beje, taip bijojau, kad bus neįmanoma mažių nevalgiusį išlaikyti, visai neblogai sekėsi. Truputį paverkęs užmigo man ant peties, tai apsikabinusi ir pramigdžiau likusį laiką.
Ir po operacijso sugriešinau - parnešė taip rėkiantį, kad nemoku nusakyti ir liepė dar pusvalandį nemaitinti. Po dešimt minučių spjoviau į paliepimus ir daviau papą pasiraminti. Ir nieko - neišvėmė.