Advento kalendorius

Beskaitydama, taip užsimaniau irgi kažką panašaus atlikti ech... bet mano dar mažuliukas nelabai supras kažkokias užduoteles.

Mano sunelis irgi dar mazas (vieni metukai), tai sugalvojau daryti visai seimai.
Nusipirkau megztu kojniu ir i jas pridesiu: tai i viena saldainiu, tai i kita riesutu ar mandarinu.
Idesiu ir uzduoteliu, tik jos bus seimyniskos: paskaityti pasaka, eiti gaudyti snaigiu, nulipdyti besmegeni, aplankyti senelius, eiti lesinti pauksciu ir t.t.
Surasysiu ka tikrai galesim ispildyti ir tai nebus per prievarta.
Labai laukiu vyro reakcijos

Leita, kokiu graziu cia ideju pridejai

As si karta 5metei dukrai nupirkau paprastas raudono veltinio kojinaites su skaiciukais.
Tik man jos rodos nuobodzios, tai reikes kazkaip padekoruoti.
Dar tos kojinaites mazutes, pora pirstu tik telpa, tai nieko kito kaip saldainis neidesi.


Papildyta:


Wow, mielos uzduoteles. Pasiskolinsime sita ideja, nes vien tik saldainiai tai man nepatinka
Teks reorganizuoti 5metes kojines i seimynines kojines

sveikos mamos, dauguma paminit kad uzduoteles darot, bet tik paminit gal kuri galit pasidalinti uzduoteles savo seimai? sugalvojau jau 16, bet sunkiai mintys belenda i galva
parodydama pavyzdi pasidalinsiu savom jau sugalvotom


*PAPUOŠTIS EGLUTĘ IR NAMUS
*VISIEMS PAŽIŪRĖTI „KAIP GRINČAS KALĖDAS VOGĖ“
*IŠEITI PASIVAIKŠČIOTI PO KALĖDOMS PAPUOŠTĄ MIESTĄ
*IŠKEPTI KALĖDINIUS MEDUOLIUS IR JUOS PAPUOŠTI
*SU KARŠTO VYNO TAURĖM PAŽIŪRĖTI FILMĄ „THE HOLIDAY“
*VAKARIENEI IŠSIKEPTI KALĖDOMIS KVEPIANTĮ PYRAGĄ
*NEPAMIRŠTI PAŽIŪRĖTI KALĖDINIO FILMO SU SAUSAINIAIS IR PIENU
*JEI YRA SNIEGO - NULIPDYTI SENĮ BESMEGENĮ!
*PASKAITYTI PASAKĄ „GRIGO RATAI“
*NUEITI Į KALĖDINĮ LĖLIŲ TEATRO SPEKTAKLĮ!
*SUPAKUOTI KALĖDINES DOVANĖLES
*PADARYTI KALĖDINIUS ATVIRUKUS
*JEI YRA SNIEGO – PADARYTI SNIEGO ANGELUS
*PADARYTI KALĖDINĮ VAINIKĄ ANT DURŲ
*PASIVAIKŠČIOJIMŲ NEBUS PERDAUG – MARŠ PO KALĖDINĮ KAUNĄ )P
*NORS TRUMPAM NUEITI Į BAŽNYČIĄ – VIS DĖL TO KALĖDOS...

Gal labiau vaikams - nupiesti Kaledas arba iskirpti is popieriaus snaiges, nueiti i zoo soda arba pamaitinti gulbes

Tiesa del senio besmegenio lipdymo, jeigu nera sniego - nulipdyti is plastilino

vaikams kalendoriuje gali buti tokios uzduoteles:
* idetas mielas lapukas, kuriame vaikiukas per tą dieną turi surinkti, pvz, 10 "ačiū" (gali būti šypsenėlės, širdelės ar kas tik šauna į galvą) iš visų šeimos narių. "Ačiū" gaunamas už gerą darbą, gražų žodį ir t.t. Tas lapukas gali būti kaip Kalėdų senelio laiškas ar jo nykštuko laiškas mažajam.

* kartu su tėveliais sukurti Kalėdų pasaką ir tą pasaką užrašyti knygelėje, apipavidalinti

* kartu su tėveliais ir draugais paruošti mini vaidinimą

Ačiū visoms mamytėms, kurių mintis panaudojau rašydama Advento kalendorių savo princesėm Įkeliu pirmojo dešimtadienio laiškelius, kai sutvarkysiu likusius - įkelsiu irgi



Mielos Emile ir Evelina,

Jums rašo pirmasis nykštukas - tris kartus didesnis, nei jūsų trintukas. Aš gyvenu už devynių kalnynų, už upių, už marių, už vandenynų, bet viską žinau, ką daro vaikučiai, todėl jau būki visada gerutės. Rytais pasiklokit loveles, valykit dantukus ir prauskit burneles. Visada klausykit mamytės ir tėvelio, mylėkit močiutę ir savo senelį. Jūsų namuose aš jau buvau ir skruzdėlytę slaptą palikau. Ji seka kiekvieną jūsų žingsnelį ir aš sužinau kiekvieną darbelį, todėl aš matau ir viską žinau. Jei būsit mergytės rimtos ir geros, dovanų bus ne viena, o netgi kelios. Jūs turite Advento kalendorių, kuriame yra 24 nykštukų laiškučiai. Kiekvieną dieną iki Šv. Kalėdų Jūs turėsite atplėšti po vieną laiškutį. Ten rasite įvairių užduotėlių, pasakėlių ir skanių dovanėlių.

Myliu Jus,
Pirmasis nykštukas

Mielos Emile ir Evelina,

Aš esu antrasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiuo metu mes ruošiamės didžiausiai šventei - kūdikėlio Jėzaus gimimui - Kalėdoms. O kas būna per gimtadienį? Taip taip, žinau, kad jūs Emile ir Evelina labai laukiat savo gimtadienio ir dovanėlių, kurias dovanoja jus mylintys žmonės. Taigi per Kalėdas, per Dievulio gimtadienį, reikia dovanoti gerus darbelius savo artimiesiems ir tokiomis dovanėlėmis džiuginti Dievulį. O kadangi Dievulis nori, kad visi švęstų jo atėjimą į pasaulį, jis pats siunčia visiems dovanėles per Kalėdų senelį. Na, o iki Kalėdų likus keturiems sekmadieniams prasideda prieškalėdinis susikaupimo laikotarpis vadinamas Adventu. Advento laikotarpiu pinamas vainikas, kuris simbolizuoja, kad artėja Šv. Kalėdos ir reikia pasiruošti joms, padėkoti Dievuliui už viską, ką jis mums duoda. Ant vainiko turi būti 4 žvakės, kurios reiškia keturias Advento savaites. Vienos po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie kūdikėlio jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Juk kalėdinė naktis yra pati ilgiausia per visus metus. Šią naktį vyksta stebuklai… Kiekvienais metais Kalėdas švenčia daugiau nei 400 milijonai žmonių. Yra sakoma, kad Kalėdos – stebuklų metas, todėl šiandien aš jums dovanosiu eilėraštį apie sapnų ir stebuklų šalį.
Tikėk ir pasaka ateis
Tuščias kiemais, namų stogais.
Pro langus, kaminą, duris
Staiga priskris...
Stebuklų pilnas kambarys.
Tada spalvotas lis lietus,
Ir nudažys namų stogus,
O danguje aukštai, aukštai, tikrai!
Ne debesys - skraidys drambliai!
Upely žuvys uždainuos,
Ir į šiltus kraštus išjos,
Į ryto rūką pakinkyti nuostabiai,
Geltoni saulės spinduliai.
Varvekliai vasarą kabos,
Ir nebijos vaikai tamsos,
Nes visos žvaigždės iš juodos, juodos nakties
Į žemę leisis jiems ir švies.
Tikėk ir pasaka ateis
Tuščiais kiemais, namų stogais,
Pro langus, kaminą, duris, staiga priskris
Stebuklų pilnas kambarys...
Stebuklų pilnas kambarys...
Stebuklų pilnas kambarys...

Myliu Jus,
Antrasis nykštukas


Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu trečiasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiandien aš jums papasakosiu apie Kalėdų senelį. Toli, labai toli Šiaurėje, begalinėse Laplandijos platybėse stūgso paslaptingas kalnas, kurio pavadinimas yra Korvatunturi. Prie pat kalno papėdės, pasislėpęs nuo visų žmonių, gyvena Kalėdų Senelis su savo žmona, padėjėjais elfais ir elniais. Kalėdų senelio būstas įsikūręs ant 500 metrų aukščio amžinai apsnigto kalno netoli Suomijos ir Rusijos valstybių sienos. Kalėdų Senelis ten gyvena jau taip seniai, kad net neatsimena, kada čia atsikraustė. Kalėdų Senelis nedaug pasakoja apie savo namus, bet užtat sako, kad kalnas, kurio pavadinimas išvertus reiškia Ausies Kalnas, padeda išgirsti ir sužinoti visas slapčiausias vaikų ir suaugusių svajones bei troškimus. Keliaudamas iš Rytų į Vakarus Kalėdų senelis pirmąją Kalėdų dieną turi net 31 valandą per parą. Septynias papildomas valandas laimėti jam padeda skirtingos laiko juostos, tačiau norėdamas aplankyti visus pasaulio vaikus jis turi paskubėti, tačiau norėdamas aplankyti visus pasaulio vaikus jis turi paskubėti – per vieną sekundę jis privalo pasisvečiuoti pas maždaug 800 vaikų.

Myliu Jus,
Trečiasis nykštukas

Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu ketvirtasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas.

Kalėdinės dovanos yra svarbi Kalėdų Senelio padėjėjų užduotis. Elfai praleidžia daugybę valandų skaitydami dovanų sąrašus, o pirmieji laiškai pradeda keliauti jau pirmaisiais metų mėnesiais. Kuo arčiau Kalėdos, tuo daugiau laiškų pradeda plaukti. O dovanų kalnas vis auga. Senelis randa beveik visus įmanomus daiktus dovanų sąrašuose. Bet Kalėdų Senelis bene laimingiausias, kai vaikai prašo ko nors ne tik sau, bet ir kitiems: broliams, sesėms, savo augintiniams, geriausiems draugams, neturtingiesiems ar tiems, kuriems reikia pagalbos. Taigi, šios dienos užduotis – parašyti arba nupiešti laišką Kalėdų seneliui.

Myliu Jus,
Ketvirtasis nykštukas

Mielos Emile ir Evelina,

Aš esu penktasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiandien aš jums noriu papasakoti apie Kalėdų senelį. Ar žinote kaip atskirti Kalėdų senelį? Jei pamatei mielą, storuliuką ilga balta barzda, raudonais drabužiais ir pilnu dovanų maišų – žinok tai jis. Kalėdų senelis lankosi pas viso pasaulio vaikučius, neša jiems dovanas, džiaugsmą ir gėrį. Sakoma, kad Kūčių vakarą jis atskrenda šiaurės elniais pakinkytomis rogėmis ir išdalina dovanas geriems vaikams. Įvairiose šalyse Kalėdų senelius vaikai vadina skirtingai. Pavyzdžiui daugelyje šalių Kalėdų senelį dar vadina Šv. Mikalojumi (Saint Nicholas), angliškai kalbančiose tautose, ypač JAV, Lotynų Amerikoje, Japonijoje - Santa Claus’u, Jungtinėje Karalystėje - Father Christmas – „Tėvas Kalėdas“, Airijoje - Daidí na Nollag („Kalėdų tėvelis“). Kalėdų Senelis vadinamas lietuvių, ispanų - Papá Noel, prancūzų - Père Noël tautose. Rusijoje vaikučiai laukia Senio Šalčio, o Norvegijoje dovanas vaikučiams neša Kalėdų nykštukas vadinamas – Julenissen. Suomijoje Kalėdų senelį pavaduoja Kalėdų ožys, kuris suomiškai vadinamas Joulupukki. Jis gyvena Laplandijoje, turi žmoną Joulumuori, važinėja elniais kinkytose rogėse. Danų tautose dovanas neša Kalėdų vyras vadinamas Julemanden. O vokiškai kalbantys vaikai Kalėdų senelį vadina Weinachtsmann.

Myliu Jus,
Penktasis nykštukas

Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu šeštasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Vakar mes tikrai daug dirbome rašydami ir gamindami atvirukus, tad šiandien mes tęsėme savo vakarykštį darbą: vėl čiupome žirkles, klijus, spalvotą popierių, įvairiausius dažus ir Kalėdų Senelio dirbtuvėje užvirė Kalėdinių atvirukų gamyklėlė. Kalėdų močiutė vaikščiojo susiėmusi galvą - kaip reikės tiek daug atvirukų vėl išsiųsti? Kalėdinis paštas tikrai turės darbo. Išduosiu paslaptį - šiandien mes gaminome atvirukus - avinėlius. Pabandykit ir Jūs, jie labai mieli. Tau, Emile, rimtesnė užduotėlė – padėk aviganiui surasti dingusį avinėlį. Sėkmės . (Čia yra paveiksliukai)

Myliu Jus,
Šeštasis nykštukas



Mielos Emile ir Evelina,

Aš esu septintasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiandien mes su Nykštukais skaitėme įdomią knygą, kurią radome senoje palėpėje. Ji buvo tokia sena, kad vos pavyko perversti jos lapus. Ten tiek daug visokių įdomybių parašyta. Noriu keletą dalykėlių papasakoti ir jums mano mielosios draugės. Ar žinote, kad Kalėdų Senelis turi devynis elnius, kurie tempia jo rogės. O Europoje, Austrijoje buvo pirmą kartą atspausdintas Kalėdinis pašto ženklas. Per Kalėdas populiariausios spalvos yra raudona, žalia, auksinė ir sidabrinė. O elektrines lempučių girliandas, kurias kabiname ant Kalėdinės eglutės, išrado amerikietis Edvardas Džonsonas. Tame žurnale buvo parašyta kaip seniau žmonės spėdavo orą. Buvo manoma, kad:
jei Kalėdų rytą šalta – tai pavasaris bus vėlyvas, snigs net per Šv. Velykas;
jei Kalėdų pirmoji diena graži, saulėta - visi metai bus geri;
jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, bet šiaip jau lauke nelabai šąla - vasara bus lietinga, galima tikėtis stiprių perkūnijų;
jei per Kalėdas stipriai pasnigę - per Velykas žolė bus sužaliavusi.
Dar daug įdomybių papasakos jums rytoj mano aštuntasis broliukas, o šiandien aš jums įdėjau užduotėlę: suvedžiokite skaičiukus ir pamatysite gražius paveiksliukus.

(Čia yra paveiksliukai)


Myliu Jus,
Septintasis nykštukas

Mielos Emile ir Evelina,

Aš esu aštuntasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Vakar su broliukais nykštukais mes skaitėme seną knygą. Joje buvo labai daug parašyta apie tai, kaip senovėje, švęsdavo Šv. Kalėdas. Kaip jau pasakojo nykštukai anksčiau, Kalėdos - senoji Saulės grįžimo šventė. Tai žiemos tamsybių nugalejimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti.
Senais senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti. Niekas nevaikšciojo į svečius, net valgių negamino: buvo valgoma tai, kas pagaminta anksčiau. Kalėdų rytą, dar prieš pusryčius, šeima giedodavo šventas, Kalėdines giesmes, paskui vienas kita sveikindavo su Šventomis Kalėdomis, o po to jau valgydavo pusryčius. Švenčiant Kalėdas kaime, anksti rytą nuimdavo šieną nuo Kūčių stalo ir išnešdavo gyvuliams. Nuėmę šieną žiurėdavo, ar daug sėklelių - grūdų - iš šieno pribiro. Jeigu jų daug rasdavo, tai ateinančių metų derlius bus labai geras. Kūčių stalo šienas buvo padalinamas karvėms, jaučiams ir avelėms. Žmones taip pat stengdavosi prisiminti, ar nėra kam nors skolingi. Visas skolas reikėdavo grąžinti prieš Kalėdas, jeigu negrąžinsi - visus metus turėsi vis skolintis ir skolintis.
Kaledu laikotarpis trunka iki Trijų Karalių. Visi vakarai tame laikotarpyje vadinami šventvakariais. Tai gera proga pasisvečiuoti, pasivaišinti, pasilinksminti, nes nereikia dirbti sunkių darbų - per daug šventas laikas. Per Kalėdas puošiame eglutes. Ši tradicija kaip ir dauguma eglutės papuošalų, atėjo iš Vokietijos. Papuošalai buvo stikliniai - įvairios figūros: angelai, seneliukai, kareivėliai, varpeliai, burbulai. Taip pat seniau kabindavo saldainius su spalvotais, blizgančiais popierėliais, raudonus obuolius, gražius pyragaičius. Vaikai po Kalėdų galėdavo "nusiskinti" skanumynus, o žaisliukai buvo padedami kitiems metams.

Myliu Jus,
Aštuntasis nykštukas

Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu devintasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiandien tokia linksma diena - pas mus atvažiavo pusbrolis Elfas, kuris musm užminė juokingų mįslių. Mes bėgome į kiemą, lipdėme senį besmegenį, mėtėmės sniego gniūžtėmis ir dūkome lauke. Kai visi pavargome, grįžome namo gerti šiltos arbatos. Keletą arbatos maišelių įdėjau ir jums. Ši arbatėlė labai skani ir sveika, galite paskanauti kartu su tėveliais. O skanaudami arbatėlę pabandykit įminti pusbrolio Elfo mįsles.

Ką besmegeniai valgo pusryčiams? (Snaiges)
Raudona, balta, raudona, balta. Kas tai? (Kalėdų Senelis ridenasi nuo kalno)
Ko elfai mokosi mokykloje? (Eflabeto)
Ką geria besmegenis kai suserga? (Piliulę nuo karščiavimo)
Kas yra panašaus dydžio kaip Kalėdų Senelis, bet sveria daug mažiau? (Kalėdų Senelio šešėlis)

Myliu Jus,
Devintasis nykštukas

Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu dešimtasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiandien pas mus Šiaurės ašigalyje labia šalta, todėl mes su visais nykštukais ir Kalėdų seneliu visi šildėmės prie įkurto židinio, valgėme meduolius ir gėrėme karštą arbatą. Ar žinote, kad kepant meduolius šeimininkės naudoja medų. O ar jūs žinote iš kur gaunamas medus? Taip, medų surenka bitutės iš įvairiausių gėlių žiedelių. Todėl aš noriu papasakoti istoriją apie bitutę, saulutę ir jomis besirūpinantį mėnulį.

Vieną kartą gyveno maža maža bitutė, kuri labai mylėjo saulę. Vieną rytą bitė klausia saulės:
- Saule saulute, ar užauginsi man gėlę?
- Žinoma, bitute, skrisk į pievą ir paieškok.
Ir bitė išskrido. Skrenda per vieną pievą – neranda, skrenda per antrą – neranda, skrenda per trečią – o ten jau iš tolo gelytė moja lapeliais ir kviečia:
- Skrisk pas mane bitute, aš turiu tau medaus!
Bitė priskrido ir ėmė gerti medų... gėrė gėrė, pilną pilvelį prigėrė. O kas liko – į kibirėlį surinko. Tada pasakė gėlytei „Ačiū“ ir nuskrido pas kitas gėlytes: antrą, trečią, ketvirtą... visą dieną taip skraidė kol pilną kibirėlį pririnko.
Vakare bitę pasikvietė saulė ir klausia:
- Ar matai, bitute, kad jau vakaras atėjo? Laikas tau į namučius ir saldaus miegelio...
- Iš tikrųjų, net nepastebėjau, kad jau vakaras, - atsakė bitutė ir išskrido.
Bitės namai yra avilys. Priskrido bitė prie avilio... bzzzz – cik - ir įskrido vidun. Avilyje bitė turi mažą lovelę ir pagalvėlę. Atsigulė bitė į lovelę, pasivertė ant šonelio, užmerkė akutes ir saldžiai saldžiai užsnūdo...
O saulė, matydama kaip gardžiai miega bitutė irgi panoro miego. Saulė miega debesėliuose: vieną pasikloja, kitu užsikloja ir taip pasislepia. Tada jau saulės niekas nebemato. Visur pasidaro tamsu, nes nebesimato saulutės... Tada ateina juoda naktis...O kad nebūtų baisu, saulės ir bitutės miegelį visą naktį saugo mėnulis, kuriam padeda žvaigždutės, dainuojančios lopšinę…

Myliu Jus,
Dešimtasis nykštukas

Kurioms mamytėms patiks į el. paštą galėsiu atsiųsti su paveiksliukais jei reikės rašykit dalistas@gmail.com

kaip fainai. labai noreciau visu nykstuku laiskeliu

Aš jau turiu visus jūsų laiškučius man tai nerealiai gražus darbas, kiek fantazijos ir laiko įdėjot, kiek širdies įdėjot Labai ačiū Visus laiškučius koreguojuosi ir pritaikau kiekvienai dienai užduotėlę Labai labai

Na va, merginos, aptvarkiau likusius laiškučius, įdedu Tik atsiprašau jei rasit klaidelių, vistiek dar redaguositės pagal save


Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu vienuoliktasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiandien mes su nykštukais tiek daug dirbome – reikėjo susitvarkyti visus Kalėdų senelio namučius. Visi plušėjom net prakaitas per kaktą bėgo: valėme dulkes, siurbėme kilimus, rinkome pasimetusius žaisliukus... Belaukiant Kalėdų ir jums reikėtų susitvarkyti savo lėlytes ir kitus žaisliukus, gal jau turite nereikalingų ar nenaudojamų – juos galite padovanoti tiems vaikučiams, kurie neturi žaisliukų ir labai liūdi. Juk kiekvieno širdelėje būna taip gera, kuomet padarai gerą darbą. O aš jums noriu padovanoti linksmą pasakėlę „Šauni kompanija“.

Šauni kompanija

Šauni kompanija – katė,
Šunelis mažas ir pelė
Susitarė - kai liausis lyti
Sau pramogų prasimanyti.
Katė kilminga, bet laisva,
Jos kilmę rodo uodega,
Nors ją vaikai dažnai kankino,
Tačiau ji savo vertę žino.
Šunelis – vieno kiemo sargas,
Jį visada lydėjo vargas,
Na, o pelė, kaip visos pelės-
Jai nesvarbu kur jos urvelis.
Šiaip jau, lig šiol gana dažnai
Daugiau gi priešai – nei draugai.
Tik nesiliaujantis lietus,
Juos suvedė tarsi draugus.
Pabodo alkana vaikystė
Tad laikas kartą ir išdrįsti
Surasti sau lovelį šiltą
Ir maisto dubenį pripiltą
Vos tik kailiukai jiems pradžiūs
Jie eis pas Ūlą į svečius
Ten vietos daug ir tėtis geras -
Labai retai ant Ūlos baras.
Naktelę vieną prakiurksos,
Gal gi neprisišauks bėdos.
O gal ir nebeišvarys.
Bestovinčių ties durimis.
Eis šuo pirmasis - jis čia vyras,
Garsiausiai loja, užsispyręs
Teeiną tiedvi iš paskos,
Jei kas kėsinsis, jis užstos.
Lietutis greitai liovės lyti,
-Jau metas,- ragina katytė.
Trijulė stoja į vorelę,
Ir prasibrauna pro tvorelę.
Kieme jau nieko nebėra
Visi viduj – o ten tvarka
Į kiemą durys uždarytos,
Bet tai negąsdina pelytės. Jai durų niekur nereikėjo
Ji eidavo kur tik norėjo
Blogiau šuniukui su kate
Sunkiau bus rasti kur landa
Didesnė nei pelytės urvas
O po lietaus visur toks purvas
Surask, kad geras tokią naktį,
Kai netgi žvaigždės liovės degti.
Bet nėr bėdos be išeities.
Šunelis kiek anksčiau katės
Susiprotėjo, kad spraga
Galėtų būti paprasta.
Kai Ūla eis kieman lėlių
Surinkti smėly pamirštų,
Pro atidaromas duris
Jie ims ir nejučia įlis.
Pasišnekėję su kate,
Šiek tiek palaukė – ir tvarka.
Kol lėlytes krepšin sudėjus
Sugrįžo Ūla, jie suspėjo
Ne tik vidun patekt slapta,
Bet ir pelytę rasti čia.
Todėl nelaukdami nakties
Susitarė kas kam padės.
Smagiai krosnelėj spraga malkos,
Mama prie savo puodų tvarkos,
Bet štai prie kojų pamaži
Priglunda šiluma jauki.
Ir tylutėliai odą glosto
Lyg ašara per vėsų skruostą.
Gi žvilgt žemyn- o ten mažytė,
Lyg pūko kamuolys, katytė.
Mama jautri ir nesutriko,
Pamanė, kad kažkas paliko
Šį padarėlį be namų.
Ir tuoj pasiūlė pagardų.
Į dubenėlį pieno šlaką -
Juk alkana, tegul sau laka,
Vėliau dar ir žuvies įdės,
O ant grindų palas paties. Kad pailsėtų, kad sušiltų,
Kad pasiliktų ir pamiltų.
Kad Ūla būtų ne viena
Gal ir gerai, kad ji jau čia.
Ramiai užbaigę ilgą dieną
Visi į patalą po vieną.
Tiktai katė, pelė ir šuo
Vėl susitiko, kai dubuo
Lig galo buvo išlaižytas,
O juk anie du - be kruopytės.
Ir prasidėjo velniava
Tikra katės nakties drama.
Šuo lyg pasiutęs ėmė loti,
Pelė krebždėti ir šėlioti,
Pakol pažadino visus,
Net tėvas suraukė ūsus.
Kas gi nutiko ramią naktį,
Kaip gi galėjo šuo patekti
Toks murzinas ir dar toks piktas
Iš kur, kieno, kodėl paliktas?
O šuo pamiršo, kad jis vyras
Ir vaiko katę užsispyręs,
Mat ji, užmiršusi bedalį,
Suėdė visą savo dalį.
Įpykę tėtis su mama
Išvijo šunį su kate
Į naktį alkaną ir šaltą,
Tad jeigu rasi kitą kartą
Šunelį besivaikant katę
Žinok jie ieško nepametę
Nei šeimininkų, nei namų
Tiesiog jie nedera kartu.
Kaip ir pelė, nors ir mažiukė
Bet jei urvelyje viečiukė
Kol nepagaus katė kokia.
Na, štai, ir pasaka baigta.

Myliu Jus,
Vienuoliktasis nykštukas

Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu dvyliktasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiandien mums Kalėdų senelis papasakojo istoriją apie dvi sesutes. Ji man labai patiko, todėl noriu ja pasidalinti kartu su jumis. Pagalvokite, ko moko ši istorija. Taigi…

Prabangioje parduotuvėje, prie rašomojo stalo sėdėjo juvelyras ir susimąstęs žvelgė pro langą. Prie parduotuvės atėjo maža mergaitė ir prispaudė nosį prie vitrines stiklo. Mažytės dangaus spalvos akys nušvito, kai ji pamatė parduodamas brangenybes. Drąsiai pravėrė parduotuvės duris ir dūrė pirštu į nuostabų žydrų akmenėlių vėrinį.
- Tai bus mano seseriai. Ar galėtumėte gražiai suvynioti?
Parduotuvės šeimininkas nepatikliai pažvelgė į mažąją klientę ir paklausė:
- O kiek tu turi pinigų?
Nesvyruodama mergaitė pasistiebė ant pirštų galiuku, padėjo ant prekystalio skardine dėželę, atidarė ja ir iškratė viską, kas joje buvo: mažavertį pinigų banknotėlį, saują monetų, kelias kriaukles ir kažkokį paveikslėlį.
- Ar pakaks?- išdidžiai paklausė ir ėmė aiškinti:
- Aš noriu nupirkti dovaną vyresniajai savo seseriai.
Nuo tada kai mirė mūsų mama, ji viskuo namie rūpinasi, jai visiškai nelieka laisvo laiko. Šiandien jos gimtadienis, todėl noriu ja pradžiuginti dovana. Šių brangakmenių spalva tokia kaip jos Akių!
Šeimininkas nuėjo į nuošalų kambarėlį ir atnešė puikaus žvilgančio rausvo popieriaus. Rūpestingai suvyniojo į jį brangakmenių dėželę.
- Štai, prašau,- ištiesė mergaitei.- Nešk namo, tik nepamesk.
Mažylė džiugiai išstriksėjo iš parduotuvės. Rankose ji spaudė brangų laimikį.
Po valandėlės į juvelyrinę parduotuvę įžengė daili šviesiaplaukė mergina dangaus mėlynumo spalvos akimis. Padėjusi ant prekystalio atidarytą dėželę, kurią juvelyras taip rūpestingai buvo suvyniojęs, paklausė:
-Ar šis vėrinys nupirktas čia?
-Taip, panele.
-Ir kiek jis kainavo?
-Mano parduotuvės kainos neskelbiamos: tai kliento ir mano paslaptis.
- Tačiau mano sesuo teturėjo grašius. Kaip ji galėjo sumokėti už tokį brangų vėrinį?
Juvelyras paėmė brangenybių dėžutę, uždarė ją, dar syki suvyniojo į žvilgantį popierių ir įteikė merginai.
- Jūsų sesutė sumokėjo. Ji sumokėjo pačią aukščiausią kainą, kokia tik gali būti: atidavė viską, ką turėjo.

Myliu Jus,
Dvyliktasis nykštukas

Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu tryliktasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiandien aš parašysiu jums laiškelį kaip keliaut į miego šalį -

Reik ženkliuką užklijuoti,
Laišką lygiai supakuoti,
Palaižyti kampučius,
Adresuoti į sapnus.
Jūs mergytės jau miegokit
Grožio šalį jūs sapnuokit.
Zuikių puikių ilgaausių.
Dar arklių ten įvairiausių.
Skraido paukščiai danguje.
Šviečia saulė visada.
Po žolytę stirnos laksto.
Tolumoj mojuoja meškos.
Vilkas pilkas nebaisus.
Ežys ten turi tris vaikus.
Ten avytės vilnas pinas.
Nebaisus ten joks kaimynas.
Vabaliukų įvairiausių.
Ir gėlyčių daug gražiausių.
Ten jūs turit daug draugų.
Ten nėra blogų žmonių.
Jūs mergytės jau miegokit
Rojų nuostabų sapnuokit.
Bus ten tėtis ir mama,
Dievas saugos visada.


Myliu Jus,
Tryliktasis nykštukas


Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu keturioliktasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Mes kartu su broliukais nykštukais dažnai pasvajojame apie vasarą. O žinote, kad pas mus irgi būna atostogos – tuomet mes visi važiuojame, kur yra šilta, kur šviečia saulutė, kur galima daug maudytis jūroje ir žaisti su smėliukų… bet dabar pas mus vyksta labai įtemptas darbas – mes ruošiamės Kalėdoms! Todėl šiandien aš jums noriu papsakoti vasarišką istoriją, kurią šią vasarą man į ausį pašnibždėjo Pūkėlis vardu Dominykas.

Dominyko Pūkelio kelionė
Toli toli, už aukštų kalnų ir nesibaigiančių klonių, už vingiuotų upelių ir skaidrių kaip ašara ežerų buvo pūkuotų pienių laukas. Kadaise pienės buvo geltonos, tačiau saulutei ilgiau pakaitinus ryškūs žiedlapiai pradėjo virsti minkštais, baltais pūkeliais. Vieną rytą pūkelis, vardu Dominykas, ilgai krapštėsi akytes, kol pagaliau nusprendė, kad ši diena yra pati geriausia keliauti. Kur keliauti jis nežinojo, tik jautė, kad jį vilioja nematyti toliai. Nusiprausęs rasos lašelyje, Dominykas Pūkelis išskleidė savo baltučius sparnelius ir pakilo. Jis nusprendė, kad nori aplankyti savo pusbrolius debesis. Apie juos jam buvo pasakojusi mama Pienė. Pūkelis skrido aukštai aukštai. Kai pavargdavo įsikabindavo į vėjo ūsą ir taip keliaudavo toliau. Kai pailsėdavo vėl ištiesdavo sparnelius ir skriedavo. Galiausiai Dominykas Pūkelis pasiekė Debesį Gabrielių. Dominykas papasakojo debesiui apie savo seseris ir brolius pūkelius, likusius žemėje. Gabrielius išvirė Dominykui šiltos arbatėlės. Kai Dominykas Pūkelis pavargo, Pusbrolis Gabrielius paguldė jį į savo minkštučius patalus. Užsnūdęs Dominykas Pūkelis nė nepajuto, kaip atėjo vakaras ir sutemo. Prabudęs jis padėkojo pusbroliui Debesiui Gabrieliui už priėmimą ir patraukė namo. Beskriedamas Dominykas sutiko žavią, didelėmis mėlynomis akimis Pūkelytę Auksę. Vos pamačius apsalo jam siela, širdis pradėjo smarkiau tuksėti. Susikabino jie abu už rankų ir nė patys nepajuto kaip pradėjo skrieti ratu. Vis greičiau ir greičiau kol abiems apsisuko galva, ir jie patyliukais nusileido į žemę. Suradę žalią ir minkštą pievelę jie pasistatė sau mažą namelį. Ten jie gyveno ilgai ir laimingai, o kitą pavasarį iš jų meilės išaugo grakšti Pienė.

Myliu Jus,
Keturioliktasis nykštukas


 
Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu penkioliktasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiandien noriu jums papsakoti linksmą istoriją, kuri nutiko vieną šaltą žiemos dieną viename gražiame miške, kuriame stovėjo didžiulės eglės padengtos storu blizgaus sniego sluoksniu. Tai apsikabinkite abi sesutės ir klausykite...

Ledinukas

Ledo rūmuose nuo seno Senis Šaltis sau gyveno.
Ir turėjo jis anūką - Šaltanosį Ledinuką.
Geras buvo tas anūkas -
Šaltanosis Ledinukas:
Nesurūgęs, nesustiręs,
Bet… kur eina, ten ir girias:
- Moku kalti ledo tiltus,
Moku malti sniego miltus…
Zuikį puikį - užpustyti,
Ežį kežį - užmigdyti.
Miega varlės pūstažandės
Ir barsukas kietasprandis.
Ką barsukas! Aš ir mešką
Kai paspaudžiu - šonai braška…
Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau!
Vienąkart per sniego pūgą
Šaltis vedasi anūką.
O anūkas Ledinukas
Rateliu su snaigėm sukas.
Žiūri - važy sėdi ponas,
Nuo arielkos net raudonas,
Ir į kailinius storiausius
Storas ponas įsirausęs,
Ir kelius, ir ilgas kojas
Zebrų kailiais apsiklojęs.
Šast anūkas Ledinukas
Ir po zebrų kailiais brukąs:
Šaltanosis,
Šaldo poną
Šąla
Bąla
Pono nosis…
Ir nuo rankų
Ligi kojų
Ponas kaulan suragojo.
- Na, matai, - anūkas girias,
Ar, seneli, aš ne vyras:
Moku kalti ledo tiltus,
Moku malti sniego miltus.
Zuikį puikį - užpustyti,
Ežį kežį - užmigdyti
Ir sušaldyt storą poną,
Nuo arielkos net raudoną.
Visą žemę, jei norėčiau,
Aš sušaldyti galėčiau…
- Na jau, na! - jam Šaltis sako.
Dar tau girtis neužteko.
Tau sušaldyt žemę knieti,
O sušaldyk tu valstietį.
Pažiūrėk - tenai už valkos
Pagiry jis kerta malkas.
- Chi! - nusijuokė anūkas. -
Aš nebūčiau Ledinukas,
Jei valstietį palei traką
Nesušaldyčiau į ragą.
Ką valstietis! Jeigu mešką
Kai paspaudžiu - šonai braška.
Pasigyrė, na ir dumia
Pas valstietį į pakrūmę.
O valstietis - malkas kerta.
Kirvis skamba. Darbas verda:
Užsimoja
Ir kad tvoja,
Tai net skiedros išlekioja.
Meta pirštines į šalį:
- U ta ta! Karšta dienelė! -
Vienas sau valstietis šneka,
O jo rankoj kirvis žvaga.
Ledinukas Galvą kraipo.
Pasižiūri. Pasišaipo.
Ir galvoja: „Tu sušalsi Ir kirvuko nepakelsi.
Va, ir bus tada, žmogeli,
- „0 ta ta! Karšta dienelė…”
Ir sutelkęs visą rūstį, Jis pradėjo šaltį pūsti.
Kaklą rankom apsivijo.
Tuoj skrebučiai apšerkšnijo,
Tuoj ir ūsai apšarmojo,
O Šaltutis pagalvojo:
„Na, dar vieną šaltą gūsį,
Ir, vargšeli, tu pražūsi,
Suragosi kaip tas ponas,
Nuo arielkos net raudonas…”
Ir nušokęs nuo pusnyno,
Vėl jis pūsti pamėgino:
Griebia ausį, griebia nosį,
O valstietis nusikosi I
r kiek gali Stuobrį engia,
Net sušalęs Kirvis spengia.
Baltas baltas tartum pūkas
Tūpsi šaltas Ledinukas
Čiupt už kojų, čiupt už rankų
Ir į antį įsirango,
Bet valstietis nesušąla,
Tik į kelmą pleištą kala.
Šaltas sniegas žaižaruoja.
Karštas prakaitas garuoja.
Pagaliau žmogus prašneko:
- Na ir karšta čia prie trako
Kur tas šaltis pasidėjo,
Duotų gūsį šalto vėjo.
Ledinukas net pašoko,
Vos iš apmaudo nesprogo
Ir, sutelkęs visą rūstį,
Vėl pradėjo šaltį pūsti.
O valstietis be skrebučių
Krauna malkas ant rogučių.
Baigęs darbą, ant kelmuko
Atsisėda, užsirūko…
Pailsėjo, pasėdėjo
Ir per girią nugirgždėjo.
Senis Šaltis atlingavo:
Kur valstietis?
Nuvažiavo!
- Na, matei dabar, sūneli,
Ką žmogus ir darbas gali.
Tau sušaldyt žemę knieti…
Ką ten žemę! Jei valstietį
Šaldei šaldei tu prie šilo
- Ne sušalo, o sušilo…
Nors valstietis apšerkšnijo,
Darbas šalčio nesibijo!
Baltas baltas tartum pūkas
Susimąstė Ledinukas.
Ir nusivedė per pūgą
Šaltis tylintį anūką.


Myliu Jus,
Penkioliktasis nykštukas


Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu šešioliktasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiandien pas mus visa dieną labai gražiai sninga. Snaigės krenta sau iš lėto, šoka susikibusios ratuku. Prisiminiau vieną labai gražią pamokančią istoriją, kurią papasakosiu ir jums. Pagalvokite, ko mokina ši istorija?

Ant šakos tupėjo zylutė ir balandis.
- Kiek sveria snaigė? - paklausė zylė balandžio.
- Mažiau už nieką, - atsakė pastarasis.
Tada zylė ėmė pasakoti:
- Man besiilsint ant pušies šakos, pradėjo snigti.
Tarsi sapne lengvutės snaigės tyliai ir švelniai gulė ant žemės. Neturėjau ką veikti, tad ėmiau skaičiuoti snaiges, besileidžiančias ant mano šakos. Suskaičiavau 3 751 952. Kai nukrito 3 751 953-oji snaigė, sverianti mažiau už nieką - kaip tu sakei – šaka nulūžo...
Tai tarusi, zylė purptelėjo ir nuskrido.
Balandis, kuris dar Nojaus laikais buvo pagarsėjęs kaip taikos nešėjas, giliai susimąstė, o po to pats sau tarė:
- Galbūt ir tam, kad visas pasaulis staiga pražystų gerumu, tetrūksta vieno žmogaus?
Galbūt trūksta tik tavęs..."

Myliu Jus,
Šešioliktasis nykštukas


Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu septynioliktasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiandien aš noriu jums papsakoti apie angeliukus. Jūs žinote, kad kiekvieną vaikutį ir mamytę ir tėvelį, ir močiutę ir senelį, visus visus visus saugo mūsų Angelas sargas. Jis globoja, kad mums nenutiktų nelaimės, kad išvengtume baisių nutikimų. Visi angeliukai gyvena rojuje ir yra labai laimingi. Jei džiaugiasi gražiomis gėlėmis, krykštauja, supasi dailiose supynėse ir sergsti mus. Bet kartais nutinka visokių dalykų ir rojuje, todėl aš jums papsakosiu istoriją, kuri nutiko kartą dviems angeliukams, o juos išgelbėjo meilė…

Seniai, seniai… Kažkur aukštai danguje, rojuje gyveno balti angeliukai. Visi maži angeliukai rojuje buvo labai labai laimingi. Rojuje angeliukai gyveno apsupti meilės, kūrė pasaką, viltį, svajonę… Bet štai vienam mažam nenuoramai angeliukui, pabodo šis žavus pasaulis. Angeliukas panoro pamatyti kitą pasaulį. Pasaulį, kurio jis nepažįsta. Pasaulį, kurio jis niekada nematė. Nenuorama angeliukas manė, kad ten dar žaviau… Ir nenuorama nusrendė pabėgti iš rojaus…
Nenuorama angeliukas nežinojo, kad kažkas jo ilgėsis, kad kažkam jis labai brangus. Taip ir nutiko. Dingus angeliukui iš rojaus, daug kas jo pasigedo. Daug kas ilgėjosi. Tačiau labiausiai pasiilgo angeliuko jo draugas. Šis angeliukas labai ilgėjosi žiedlapių juoko, skaidrių mėnulio akių… Ir nusprendė keliauti ir surasti savo mažąjį draugą…
Bet kaip dažnai nutinka, abu angeliukai pasiklydo plačiame pasaulyje. Jiems tokiame nepažįstamame. Jie labai troško sugrįžti į rojų, tačiau išėję iš rojaus, jie jau nebegalejo sugrįžti. Todėl jie buvo labai vieniši, pasiklydę ir vienas bekito…
Laikas buvo negailestingas, bėgo ir bėgo… Jie ieškojo vienas kito, tačiau laikui bėgant, jie pamiršo vienas kitą ir gyvenimą rojuje. Pamiršo baltus angeliukus. Pamiršo, kad kažkur šiame pasaulyje yra ne vienas o du maži angeliukai… Jie gyveno neprisimindami ir nepažinodami vienas kito, nes laikas nenumaldomai juos pakeitė. Negalėjo įsivaizduoti, kad kažkur šioje pasakoje yra labai panašus ir kartu labai skirtingas angeliukas.
Laikui bėgant balti angeliukai, dar vis tebegyvenantys rojuje ir stebėję savo mažuosius draugus, nusprendė jų pasigaileti ir padėti jiems atrasti vienas kitą iš naujo…
Laikas bėgo… Žiemą keitė pavasaris, pavasarį - vasara… Ir štai vieną gražų saulėtą rytą, kai pirmieji saulės spinduliai nušvietė žemę, du maži angeliukai atsitiktinai sutinka vienas kita. Prasideda nauja pažintis. Jie jaučia, kad kažkas juos traukia vieną prie kito, kad visa tai jau pažįstama, bet jie nežino iš kur tas jausmas. Angeliukai pamilsta vienas kita iš naujo. Šių dviejų angeliukų meilė - kaip saulės ašara tyra, kaip rasos akys ankstų rytą, kaip balta rožė, kuri negali virsti juoda rože… Ši meilė niekada napavirs širdies skausmu, nes šie angeliukai atradę vienas kitą iš naujo, daugiau nebenorejo prarasti švelnių meilės sparnų… Jie nori girdėti skambų žiedlapių juoką, būti apglėbti baltų rožių žiedlapiais ir būti amžinai kartu… apglėbti meilės sparnų….

Myliu Jus,
Septynioliktasis nykštukas


Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu aštuonioliktasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiandien su vienu mano broliuku nykštuku karpėme snaiges. Tai labai smagus užsiėmimas, pabandykit ir judvi su sesute. Bekarpant snaiges, mano mažasis broliukas pradėjo deklamuoti labai gražų eilėraštuką apie žiemą – paklausykit ir jūs:

Per pusnis pūškavo
trys maži nykštukai
kas krepšely tavo?
ten balti pieštukai
ką nešies kuprinėj?
daug baltų dažų
o dėžėj ledinėj
deimantų mažų
turi mums užtekti
visko į valias
piešim visą naktį
ant langų gėles

Emile, tų jį galėtum išmokti ir padeklamuoti Kalėdų seneliui, kai jis ateis pas tave 
Myliu Jus,
Aštuonioliktasis nykštukas


Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu devynioliktasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Vakar vakare Kalėdų senis mums papasakojo labai gražią istoriją „GRIGO RATAI“, kurią noriu padovanoti ir jums.
Buvo Kūčių diena. Snigo. Vėjas suko sniegą kaip gerus miltus, iš kurių vaikų mamos Kūčioms pyragus kepė.
Saulės nebuvo matyti. Turėjo būti jau nebetoli vakaras, nes lauke ėjo tamsyn. Visi keliai buvo tušti. Kūčių vakarą Lietuvoj šeimos kartu sėda prie stalo, kartu Pono Dievo pyragu dalinasi. Jau visi buvo susirinkę į namus, ir visose apylinkės keliuose tik vienut vienas keleivis tebuvo matyti. Ėjo jis sunkiai. Susikūprinęs brido per sniegą. O to sniego ant kelio darėsi vis daugiau ir daugiau. Ir vėjas darėsi vis piktesnis. Ir sniegas į veidą vis labiau ir labiau krito. Ant pečių keleivis turėjo nedidelį ryšulėlį, bet ir tas darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Kartu jis pajuto lyg užuojautą ir sustojo. Sustojęs pakėlė akis. Priešais buvo bažnyčia. Šalia bažnyčios didelis apsnigtas sodas. Sode gražus namas, su dideliais, smagiai apšviestais langais. Keleivis pasuko per sodą priedurų ir pasibeldė. Išėjo moteris. Išėjusi greitai permetė akimis keleivį nuo galvos iki kojų.
- Ko čia dabar pro tas duris. Eik aplinkui,- pasakė, užtrenkė duris ir nubėgo.Keleivis apsuko namą. Namo gale rado kitas duris, o prie durų stovėjo ta pati moteris, rankoje atkiusi duonos riekę ir sūrio g, visus abalą.
- Še, pasimelsk už sielas skaistykloje kenčiančias. Keleivis nusišypsojo.
- Kad aš ne elgeta,- pasakė. - Aš norėjau pamatyti patį kleboną.
Moteris dar sykį peržiūrėjo nuo galvos iki kojų ir įleido.Klebonas buvo aukštas, truputėlį žilstelėjęs.
- Tai ką, mano mielasis, pasakysi?, - paklausė
- Norėjau didelės malonės prašyti,- pasakė nusilenkdamas.
- Tai sakyk, sakyk. Aš visada padedu jei tik galiu padėti
- Pavargau klebone. Kojų nebepanešu, o namai dar toli.
- Tai nakvynės nori?
- Ne, ne nakvynės. Septynerius metus namie nebuvau. Du mažiukus namie palikau. Paaugę jie jau turėtų būti. Norėčiau Kūčias kartu su savais pavalgyti. Norėjau paprašyti gal klebonas galėtum tą gabaliuką pavėžinti. Ir keleivis pasakė kaimo dar gerokai už didelio miško vardą.
- Ne, aš tai ne,- greitai atsakė klebonas. - O berniukas irgi pavargęs. Juk žinai, kaip yra didesnėj vietoj Prieš Kalėdas. O rytoj reikės anksti keltis į bažnyčią. Pažiūrėk, žmogel, kur nors pas ūkininką.
Keleivis pažiūrėjo klebonui į akis ir išėjo, o klebonas pasiliko ir galvoja, kad to žmogaus akys kažkur matytos. Žmogus būtų jau pagyvenęs, o akys kaip vaiko.Ir taip matytos....Jis šeimininkės paklausė ar ta nemačiusi jo kada.
- Ne. Tik iš akių lyg būtų matytas,-pasakė. O keleivis vėl išėjo į vėją.Buvo šalta ir tebesnigo. Keleivis paėjo, paėjo ir pasuko į gražaus didelio ūkio kiemą. Pro duris ėjo kvapas barščių su baravykais, keptos žuvies, šutintų kopūstų, obuolių ir ką tik iš krosnies ištraukto pyrago. Keleivis net seilę nurijo ir užėjo paprašyti kad pavėžintų.
- O žmogau, kur dabar? Pačiose Kūčiose ir dar tokią naktį. Jeigu nori sėsk, kartu pavalgysim, o rytoj gal kas į bažnyčią iš jūsų kaimo atvažiuos. O jei ne, tai pailsėjęs, pavalgęs ir pats pareisi,- ėmė visi vienas per kitą aiškinti.Bet keleivis nenorėjo nei nakvoti, nei valgyti. Jis taip norėjo, taip norėjo pavalgyti kūčias su savaisiais, kad išėjo į gatvę. Taip ir perėjo visą kaimą. Visi buvo smagūs, visi laukė Kūčių, visi dėjo ant stalo kalėdaičius ir laukė Kūdikėlio Kristaus užgimstant, ir niekas nenorėjo pajudėti tokį vakarą iš namų dėl kokio nepažįstamo žmogaus. Tik vienas dalykas buvo keistas: kai tik keleivis išeidavo, tuoj visi vienas į kitą pasižiūrėdavo, ir kiekvienas sakydavo, kad lyg kur jį būtų matęs. Ypač akys visiems buvo tokios matytos.
Po kojomis nebebuvo nei kelio, nei tako. Viskas vienodai užsnigta. Keleivis pastovėjo, dar lyg panorėjo grįžti atgal, pasiklausti kelio, bet pagalvojęs nusisuko ir nuėjo tiesiai per laukus į tą pusę, kur galvojo esant namus. Ėjo ėjo, klupo klupo per sniegus, kol priešais pamatė žiburėlį. Mažytį tokį, vos spingsintį.Pasuko į žiburėlio pusę ir priėjo mažą trobelę. Pasibeldė. Iš vidaus atsiliepė balsas
- Prašom.
Durys buvo net neužsklęstos.Trobelėj tebuvo vienas žmogelis. Ne toks dar senas kaip suvargęs sunykęs, drabužiai susinešioję. Tik stalas buvo apklotas šienu, užtiestas balta staltiese, ir vidurį padėtas kalėdaitis.To žmogelio vardas buvo Grigas.
Jis buvo ir darbštus, ir greitas kitiems padėti, tik nežinia kodėl nelaimė praeidama vis ties jo kiemu sustodavo. Ledai išmušė pasėlius, ligos išpjovė gyvulius, perkūnas sudegino trobas, maras išmarino vaikus, žmona iš širdies skausmo pradėjo nykti nykti ir nunyko; turėjo truputį susitaupęs pinigų, paskolino kaimynui, o kai norėjo atgauti, kaimynas tik pasijuokė. Sakė:
- Kam tau dabar? Palauk, kai atliekamų turėsiu.
Taip ir pasiliko vienas ir be nieko, bet vėlyvą keleivį vistiek paprašė sėsti.
- Pavaišint kuo geru neturiu, tai nors kalėdaitį persilaušim. Šiandien juk Kūčios,- pasakė, bet keleivis nesisėdo. Jis tik paprašė, kad pavėžintų per mišką pas žmoną ir vaikus. Grigas pasikrapštė pakaušį, pažiūrėjo pro langą į kiemą.
- Kad daug sniego. Kažin kumelikė ratus ar bepatrauks.
- Kodėl ratus? Galima juk su rogėmis,- pasakė keleivis.
Grigas dar labiau pasikrapštė pakaušį.
- Kad sarmata ir prisipažinti,- pagaliau prašneko.- Matai, praeitą žiemą kaimynas pasiskolino miško pabaigti vežti, sulaužė ir išmetė.
- Kodėl nieko nesakei?
- Sakiau, bet kad jam nei šilta nei šalta.Sako:gal nori kad už seną laužą tau naujas roges įtaisyčiau? Pagalvojau, pagalvojau ir nutilau.Ką čia žmogus dėl rogių su kaimynu pyksies. O antra vertus, mano rogės tikrai jau senos buvo. Rodos, dar senelio darytos, jau gerokai patrešusios.
Keleivis gerom akim pažiūrėjo į Grigą. o tas paėmė nuo stalo kalėdaitį, perlaužė per pusę. Pusę pats pasiėmė, o kitą padavė keleiviui.Keleivis irgi įsidėjo gabaliuką į burną, paskui pasižiūrėjo pro langą.
- Reikės eiti pėsčiam. Kur tokiu keliu su ratais,- pasakė.
- Ne, taip eiti tai negali,- visiškai rimtai prašneko Grigas,- aš manau, kad per mišką kelias turėtų būti neužpustytas. Tik nežinau, ar per pelkes pašalas laikys. Ruduo buvo šlapias, tai įmirko, O šalti praeitą naktį kiek ir tešalo.Ir Grigas keleiviui daugiau nė kalbėti neleido. Susieškojo kailinius, kad sėdėti nebūtų šalta, anklodę, kad kojas būtų kuo šiltai susisukti, pasikinkė ir išvažiavo.Pavažiavo, pavažiavo, Grigas iš ratukų persisvėrė, pasižiūrėjo, kaip tekiniai rieda, ir sako:
- Bet tu žiūrėk, kaip čia yra. Sniego tiek, o ratai bėga kaip vasarą. Nė kiek neklimsta ir nesivelia.
Keleivis nusišypsojo.Jis net per drangą nepersisvėrė.
- Jaučiu, kad lengvai bėga. Gal todėl, kad kūčios,- pasakė.
- Gal ir todėl. Jei taip bus visą kelią, gal rasi juos dar nebaigusius Kūčių.
- Aš tikiu, kad rasim.
- Bet jeigu per kemsynę būtų neužšalę,- rūpinosi Grigas.
- Galėsi atgal grįžti, o aš jau būsiu pasilsėjęs. Pėsčia pabaigsiu,- ramino keleivis.
- Išvažiuosiu. Manau kad turi išvažiuoti.Ta mūsų pelkė ne tokia jau baisi.Ir paragino kumelikę, kad greičiau bėgtų. Nustojo snigti. Vėjas paėmė didelę šluotą, nušlavė nuo dangaus debesis ir nuėjo Kūčių valgyti.Angeliukai uždegliojo žvaigždutes.Naktis pasidarė rami, tyli, tik ratų barškėjimas lėkė per mišką.
- Laukia,- pasakė Grigas. - Kai arklys prunkščia reiškia laukia. Keleivis šypsojosi. Bet kumelikė bėgo, bėgo ir pradėjo klimpti.
- Kemsynė,- pasakė susirūpinęs Grigas.- Dar neužšalusi. Taip ir maniau,- pridėjo,- bet išsikapstysim. Kiek čia jos tėra.
- Grįžk atgal. Pailsėjau, kelią pabaigsiu pėsčias,- rimtai prašneko keleivis
- Išvažiuosim. Kiek čia tos pelkutės, o paskui vėl dardėsim. Kur čia pėsčias tokį kelią. Bet kumelikė tik šmurkšt, šmurkšt gilyn. Ir vežimėlis tik smukt ligi ašių.Kumelikė traukia, traukia, o vežimėlis nė iš vietos.
- Tamsta sėdėk, o aš kumeliai padėsiu.Iššoko Grigas ir pradėjo su kumele traukti vežimėlį. Patraukė, paridino kelis žingsnius, vežimėlis vėl smukt ligi pusės šonų, kumelė smukt iki pilvo, o pats Grigas smukt iki kelių.
- Tamsta palauk čia,- sako Grigas keleiviui,- o aš pabėgsiu į kaimą ir paprašysiu talkos .
- Kad aš jau kaime buvau,- atsakė keleivis,- visi Kūčias valgo.
- Tai nieko, bet aš nebuvau, - greitai atsakė Grigas, išsikapstė iš pelkės ir pasileido į kaimą.
Visose trobelėse buvo šviesu. Visi sėdėjo apie stalus, valgė Kūčias ir giedojo šventas giesmes. Grigas visas trobas perbėgo, bet niekas nepajudėjo. Visi sakė:
- Kaip dabar mes eisim. Dabar Kūčios. Tokia didelė šventė. Ne, ne, tuoj reikės eiti į Bernelų mišias, o tu nori , kad eitumėm purvintis į pelkę. Ir kas tave tokią naktį jon kišo. Nebent jau pats nelabasis. Niekas nėjo. Niekas iš namų nepajudėjo.Grigas sugrįžo vienas ir nusiminęs. Prabėgdamas pro namus dar pasiėmė ilgą kartį. Pagalvojo, kad galės vežimėlį kaip nors iškelti, o kumelė ir pati išlips.Bet vežimėlis buvo dar giliau nugrimzdęs, kumelė mynė, mynė kojomis, bet vis labiau grimzdo, o keleivis ramiai snaudė smakrą ant krūtinės pasidėjęs. Ir veidas jo buvo baltas ir šviesus, lyg mėnulis tekėtų.
- Klausyk, tamsta, klausyk,- pažadino jį Grigas.-Niekas nenori padėti. Visi valgo Kūčias, Bernelių mišių laukia.Sėsk raitas. Kumelė per pelkę kaip nors išklampos, o toliau jau galėsi risčia pajoti. Vežimaitį aš jau pats išsistumsiu, kad per naktį neįšaltų. Keleivis pakėlė galvą, pasižiūrėjo šviesiom akim į Grigą , paskum atsisuko atgal.
- Kodėl sakai, kad niekas nenori padėti. Tik pažiūrėk, net du atjoja.Atsisuko Grigas ir pamatė du raitelius atšarpuojant.
- Ar kas atsitiko?,-paklausė vienas
- Įklimpom,- paaiškino Grigas.
Vyrai nušoko nuo arklių, apžiūrėjo vežimėlį, paskui arklius nuvedė priekin ir abu prie kumelaitės prikinkė visus į eilę vienas paskui kitą, pratėgiu.
- Sėsk ant vidurinio raitas ir paragink, o mudu pastumsim,- paliepė Grigui.
Grigas užsėdo arklį, paragino, arkliai vienu sykiu vežimaitį pajudino iš vietos, tuoj pradėjo bėgti ristele, paskui pagavo risčia, paskui pašoko šuoliu, kad tik vėjas sušvilpė pro ausis. Ir vienu akimirksniu Grigas žiūri, kad arkiai kojomis nebesiekia žemės, žiūri kad ir vežimėlis nebesiekia, kad visi jie jau plaukia auštai, o apačioj visas kaimas ir visas miestelis. Žmonės kepures nusiėmę žiūri aukštyn, kiti rankas susiėmę klūpo, bažnyčia pilna šviesos, o klebonijos sode pats klebonas suklupęs žiūri į viršų . Ir tik tada Grigas pasižiūrėjo į keleivį ir nepajuto kaip rankas maldai sudėjo:vežimėlį sėdėjo ne senas keleivis, bet Kūdikėlis Jėzus.Šypsojosi kaip saulė ir laimino ir kaimą, ir miestelį, ir visus žmones,kurių buvo pilni keliai ir pilni kiemai. Žmonės pažino ir Grigą, ir Kūdikėlį Jėzų, ir negalėjo atsistebėti, kam jis tokiai dideliai garbei pasirinko menką ir neturtingą, visų nupešiotą pamiškės Grigą. Ir žiūrėjo, kol arklai ir vežimo ratukai pavirto į šviesius taškučius kaip žvaigždelės.Tada pasuko bažnyčion, lingavo galvom ir sakė:
- Tai mat kodėl jo akys buvo tokios matytos. O Grigas su visais arkliais ir su vežimu taip ir pasiliko padangių aukštybėse.Iš ten jis ir šiandien kiekvieną žvaigždėtą naktį tebešviečia ir pasiklydusiam keleiviui kelią rodo.

Myliu Jus,
Devynioliktasis nykštukas

Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu dvidešimtasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiandien aš jums papasakosiu apie kalėdine eglutes. Kaip jau žinote, Kalėdinės eglutės puošimo tradicija atėjo iš Vokietijos. Istorija prasidėjo XVI amžiuje, kai karštai tikintys krikščionys į savo namus parsinešdavo išpuoštus medelius. O jei eglučių apylinkėse nebūdavo, kai kurie žmonės iš medžio statydavo kalėdines piramides ir puošdavo jas spygliuočių šakomis bei žvakutėmis. Kalėdų eglutės puošimo paprotys pamažu išpopuliarėjo ir kitose Europos dalyse. Anglijoje karalienės Viktorijos vyras Princas Albertas Kalėdų eglutes išpopuliarino Vindzoro pilyje 1841 metais papuošdamas pirmąją anglišką Kalėdinę eglutę žvakutėmis, įvairiais saldumynais, vaisiais ir imbieriniais sausainiais. Be abejo, netrukus jo pavyzdžiu pasekė ir kitos turtingos Anglijos šeimos, papuošalams naudojusios įvairiausius dalykus. Buvo toks rašytojas - Charlesas Dickensas – kuris 1850 metais aprašė Kalėdų eglutes, papuoštas lėlėmis, miniatiūriniais baldais, mažais muzikiniais instrumentais, juvelyriniais dirbiniais, žaisliniais šautuvais ir kardais, vaisiais ir saldainiais. Įvairiose šalyse žmonės eglutes puošia skirtingai. Pirmosios Kalėdų eglutės buvo puošiamos ne angelų, o fėjų – gerųjų dvasių – figūrėlėmis, nors kadaise blogosioms dvasioms nubaidyti buvo naudojami rageliai ir varpeliai. Lenkijoje kalėdinės eglutės būdavo puošiamos angelais, povais ir kitais paukščiais, taip pat daugybe žvaigždžių. Švedijoje eglutės puošiamos ryškiai nudažytais mediniais ornamentais ir šiaudinėmis gyvūnų bei vaikų figūrėlėmis. Danijoje ant eglučių kabinamos mažutės Danijos vėliavos, varpeliai, žvaigždutės, snaigės ir širdutės. Japonijos krikščionys pirmenybę teikia mažoms vėduoklėms ir popieriniams žibintams. Tradicijas išlaikantys lietuviai savo egles puošia šiaudiniais paukščių narveliais, žvaigždėmis ir geometrinėmis figūromis. Šiaudai yra vilties kitais metais sulaukti gero derliaus ženklas. Čekų ir slovakų eglutės puošiamos ornamentais, pagamintais iš dažytų kiaušinio lukštų, o ukrainiečių eglutes puošia sėkmę nešantis voras su voratinkliu. Legendos byloja, kad neturtinga moteris, neturėjusi kuo papuošti savo eglutės, prabudusi Kalėdų rytą pamatė, kad voratinklis, dengęs eglės šakeles, kylančios saulės buvo paverstas sidabru

Myliu Jus,
Dvidešimtasis nykštukas

Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu dvidešimtpirmasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šaindien aš jums noriu padovanoti vieną pamokančią istoriją apie debesėlio ir kopos draugystę. Kai perskaitysite, pagalvokite, ko moko šį istorija?
Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip žinome judrus ir trumpas, pirmą sykį skrido dangumi didelių ir pritvinkusių debesų būryje. Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
- Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi.
Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų būrį, atrodžiusi kaip piestu stovinčių bizonų banda, ir nuskrido sau vienas.
- Ką darai? Pražūsi! – pavymui sušuko vėjas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvilgsnį buvo patraukęs stulbinantis vaizdas – auksinio smėlio kopos. Debesėlis palengva ėmė slinkti jų link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairinti vėjo.
Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko.
- Sveikas! Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos plaukus.
- Sveika! Aš esu Debesėlis, – prisistatė jis.
- O aš Kopa, – atsakė ši.
- Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
- Et… Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O kaip sekasi tau?
- Saulė ir vėjas… pašėlusios lenktynės danguje.
- Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti stiprus vėjas, turbūt išnyksiu.
- Tau skaudu dėl to?
- Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
- Aš irgi greit pavirsiu lietumi. Tokia mano lemtis.
Kopa minutėlę padvejojusi paklausė:
- O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi?
- Nežinojau, kad esu toks svarbus, – nusijuokė debesėlis.
- Kelios pagyvenusios kopos man pasakojo, koks nuostabus yra lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas vadinama žolėmis ir gėlėmis.
- O taip, tikrai. Esu jas matęs.
- O aš tikriausiai niekada nepamatysiu gėlių, – liūdnai atsiduso kopa.
Debesėlis šiek tiek padvejojo ir tarė:
- Galėčiau tave palaistyti.
- Bet tu mirsi.
- Užtat tu sužydėsi, – pasakė debesėlis ir žemėn pasipylė žvilgantys lietaus lašai. Debesėlis dingo.
Kitą dieną mažoji kopa skendėjo žieduose.

Myliu Jus,
Dvidešimtpirmasis nykštukas


Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu dvidešimtantrasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Kaip jau žinote, Kalėdos – kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė, iki kurios liko vos keletas dienelių. Todėl šiandien aš jums noriu papsakoti istoriją, kaip gimsta maži vaikučiai.
Kartą Danguje gyveno vaikutis ir ruošėsi netrukus gimti. Viena diena jis paklausė Dievo:
- Man sako, kad tu rytoj ketini mane nusiųsti į žemę, bet kaip aš ten gyvensiu būdamas toks mažytis ir bejėgis?
- Iš daugelio angelų aš išrinkau vieną tau. Jis lauks tavęs ir tavimi rūpinsis - atsake Dievas.
- Bet juk čia, danguje, man nieko netrūksta, bet tos dainos ir šypsenos...man jų reikia, kad būčiau laimingas..
- Tavo angelas tau dainuos ir šypsosis kiekvieną dieną. Tu jausi jo meilę ir būsi laimingas.
- Bet - neatlyžo mažasis - kaip aš suprasiu, kai sumanim kalbės, juk aš nemoku žmoniu kalbos?
- Tai paprasta, tavo angelas kalbės tau pačius gražiausius ir šilčiausiu žodzius, kokių tu dar neesi girdėjęs, ir su didžiule kantrybe bei rūpesčiu jis mokys tave kalbėt.
Vaikutis pakėlė į Dievą akis:
- O ką aš darysiu, kai norėsiu pasikalbėti su tavimi?
Dievulis nusišypsojo:
- Tavo angelas suglaus tavo delniukus ir mokys tave maldų.
- O aš girdėjau, kad žemeje yra blogų žmonių, kas mane apsaugos ir gins?
Dievas apkabino vaikutį:
- Tavo angelas tave gins, net jeigu grės pats didžiausias pavojus.
Ir staiga mažutis nusiminė:
- Bet as visą laiką būsiu nelaimingas, nes daugiau tavęs nebepamatysiu...
Dievas pakėlė vaikutį ir tarė:
- Tavo angeliukas visą laiką kalbėsis su tavimi apie mane ir mokys kelio, kad galėtum pas mane sugrižti. Netgi jei as visą laiką busiu šalia taves.
Šiuo metu buvo taip gera ir ramu danguje, bet žemeje jau girdėjosi balsai, ir vaikutis paskubomis švelniai paklause:
- Dievuli, jeigu jau man reikia tave palikti, prašau pasakyk man kuo mano angelas vardu!
- Tavo angelo vardas nėra svarbus, tu jį tiesiog vadink mamyte.

Myliu Jus,
Dvidešimtantrasis nykštukas


Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu dvidešimttrečiasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Šiandien jūsų laukia pamokanti istorija, kaip žmonės turi elgtis, kad neskaudintų kitų. Taigi, patogiai įsitaisykite ir klausykitės…

Skylės sieloje
Kartą gyveno labai prasto būdo jaunuolis. Tėvas davė jam dėžutę vinių ir pasakė: „Kaskart, kai tik imsi pykti ar susibarsi su kuo nors, įkalk į sodo vartus vinį”.
Pirmą dieną jis į sodo vartelius įkalė 37 vinis. Vėliau ėmė save kontroliuoti, tad vinių skaičius kasdien ėmė mažėti. Jis tiesiog suprato, kad paprasčiau susivaldyti nei įkalti į vartelius vinį.
Pagaliau atėjo tokia diena, kai jaunuolis neįkalė į vartus nė vienos vinies. Tada jis nuėjo pas tėvą ir pasakė jam tai.
Tėvas šyptelėjo ir tarė: „Ištrauk iš vartų po vinį kaskart, kai tik susivaldysi“.
Galiausiai išaušo ir tokia diena.
Tėvas nuvedė sūnų prie sodo vartų:
„Sūnau, tu puikiai elgeisi, bet pažiūrėk, kiek daug skylių liko vartuose“.
Šitie vartai jau niekad nebus tokie, kokie buvo anksčiau.
Kai tu su kuo nors bariesi ar sakai kam nors nemalonius žodžius, tu palieki pašnekovo sieloje tokias pat skyles, kokios žioji vartuose.
Gali žmogui smeigti peiliu ir jį ištraukti. Tačiau žaizda visuomet liks. Ir visai nesvarbu, kad paskui atsiprašysi, kad atleidimo prašysi ne kartą. Žaizda lieka. Žodžiais padaryta žaizda sielai suteikia tiek pat skausmo kaip ir kūno žaizdos.

Myliu Jus,
Dvidešimttrečiasis nykštukas


Mielos Emile ir Evelina,
Aš esu dvidešimtketvirtasis nykštukas, Kalėdų Senelio pagalbininkas. Tai paskutinis mūsų laiškutis jums. Netrukus visi pradėsime švęsti kūdikėlio Jėzaus gimimo šventę. Bet Kalėdų išvakarėse mūsų visų laukia Kūčių vakarienė – susikaupimo ir ramybės vakaras. Prieš Kūčių vakarienę, visiems susėdus prie puošnaus stalo, ant kurio turėtų degti 4 žvakės, galėsite perskaityti istoriją, kuri įkvėps jus geriems darbams.

Keturios žvakės ramiai degė ir pamažu tirpo. Buvo taip tylu, kad girdėjosi kaip jos kalbasi. Pirmoji sakė:
- Aš esu RAMYBĖ. Deja žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau man nelieka nieko kito tik užgesti. Ir šios žvakės liepsna užgęso.
Antrroji sake:
- Aš esu TIKĖJIMAS. Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti, todel nėra prasmės man toliau degti.
Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę. Labai nuliūdusi trečioji žvakė kalbėjo:
- As esu MEILĖ. Nebeturiu daugiau jėgų degti. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Jie neapkenčia tų, kurie juos myli labiausiai - artimųjų.
Ilgai nelaukus ir ši zvake užgęso. Staiga... į kambarį įėjo vaikas ir pamatė tris užgęsusias žvakes. Išsigandęs sušuko:
- Ką darote! Jūs turite degti. Aš bijau tamsos.
Tai ištaręs berniukas pravirko. Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė:
- Nebijok ir neverk. Kol aš degu, visuomet galime uždegti ir kitas Tris žvakes. Aš esu VILTIS.
Spindinčiomis ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė VILTIES žvakę ir uždegė kitas.
Mūsų širdyse tegul niekad neužgęsta VILTIS. Ir kiekvienas mūsu, kaip tas vaikas tebūna įrankis, savo viltimi visada galintis vėl uždegti.

Myliu Jus,
Dvidešimtketvirtasis nykštukas

Uzsikreciau ir as, labai fainai, mano maziai dar per mazi, pabandysim visa seima ijungti




GURMA aciu, labai miela

superinis darbas. laaabai gražu ir miela