QUOTE(Sar_a @ 2008 11 10, 22:00)
Taigis, noriu į kiekvieną vokelį įdėti po kokius nors gražius žodžius, pvz:
Žmogus sušnabždėjo: "Dieve, kalbėk su manimi"
Ir pievų vieversys užgiedojo.
Bet žmogus negirdėjo...
/......../
Taigi žmogus pradėjo verkti iš nevilties:
"Paliesk mane, Dieve, leisk man suprasti, kad tu čia"
Tada Dievas pasilenkė ir palietė žmogų.
Bet žmogus nusikratė drugelį nuo savęs ir nuėjo....
Gal turit dar ką nors panašaus?
man cia labai pansu i bruno ferefos istorijas, keleta ir as turiu bei kelias mintis manau tinkancis advento metu-apmastymams ir pokalbiams seimoje laukiant tos stebuklingos sventes
"Dievas gyvena ten, kur jam leidziama ieiti. tai yra svarbiausia: leisti Dievui ieiti. taciau leisti ieiti jam galima tik ten, kur kieno nors esama ir kur esama istikruju, kur kieno nors gyvenama, ir kur gyvenama is tikruju"
--------------
Duokite, ir jums bus duota, saika gera, prikimsta, suraikyta ir su kaupu atiduos jums i uzanti. kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseiketa /evangelijapg Luka/
-----------
yra 2 maldos budai
pirmas toks,kai meldziama,kad ivyktu konkretus dalykai-meginama Dievui pasakyti ka JIs turi daryti. neduodama nei laiko,nei erdves Kurejui veikti. Dievas-kuris puikiai zino, kas kiekvienam is musu geriausia- ir toliau elgsis taip kaip jam pridera. ir tas kuris meldziasi, jauciasi esas neisgirstas. antras maldos budas-kai zmogus net ir nesuprasdamas Auksciausiojo keliu, leidzia,kad jo gyenime issipildytu Kurejo zenklai. meldzia, kad butu apsaugotas nuo kancios, meldzia dziaugsmo kovojant Teisinga Kova, bet euzmirsta kai kuriomis akimirkomis pasakyti "Tebunie tavo valia " /p. coelho/"
---------
pasakojimas apie asketą, kuriam medituojant, iš tamsos išniro mažytis peliukas ir pradėjo graužti atsiskyrėlio sandalą.
Žmogus pasipiktinęs atsimerkė.
-Ko drumsti mano maldą?
-Aš alkanas,- gailiai cyptelėjo peliukas.
-Dink iš čia, netikęs padare,- supyko asketas,- kaip išdrįsai prie manęs artintis, kai ieškau vienybės su Dievu?
-O kaip tu rasi vienybę su Dievu, - paklausė peliukas,- jei nesugebi sutarti net su manimi?
---------
Ranka
Vaikas įžengė į maisto prekių parduotuvę. Norėjo nupirkti tai, ko buvo prašiusi mama. Užduotį atliko atidžiai ir atsakingai. Bakalėjininkas, gėrėdamasis vaiko pareigingumu, nusprendė jį apdovanoti. Nukėlė nuo lentynos didelę karamelių dėžę ir atidarė ją vaikui prieš akis.
- Prašau, mažyli!
Vaikas išsitraukė vieną saldainį, tačiau pardavėjas jį padrąsino:
- Imk visą saują.
Berniukas pakėlė į ją dideles savo akis.
- Jei taip... tuomet tu paimk už mane!
- Kodėl?
- Nes tavo ranka didesnė.
Kai meldžiamės, nematuokime maldos prašymų mažu savo tikėjimu. Tiesiog prisiminkime, jog Dievo ranka yra didesnė.
--------
Žodis
Šurmulingame miesto centre ant fontano atbrailos sėdėjo ministras. Per neatsargumą paslydo ir įkrito į vandenį. Prisiartino keli praeiviai. - Duokite ranką, - pasiūlė jie. Tačiau politikas nenorėjo apie tai nė girdėti ir nė vienam neištiesė rankos.
Tuo metu pro minią skynėsi kelią kitas praeivis, garsiai aiškindamas:
- Mielieji, mūsų ministras nuo gimimo yra išmokęs tik žodį imti;jis nežino, ką reiškia žodis duoti. Tada ištiesė ranką, kreipdamasis: - Laba diena, jūsų ekscelencija; paimkite mano ranką.
Ministras iškart į ją įsikibo ir išlipo iš vandens.
Žmonės dažnai painioja žodžius. O Dievas žino tik žodį "duoti".
---------
Dievo rankos
Mokytojas keliavo smėlingomis vietovėmis su mokiniu, kurio pareiga buvo rūpintis kupranugariu. Vakare, pasiekus užeigą, mokinys buvo mirtinai išvargęs, tad nepririšo gyvulio.
"Mano Dieve, - meldėsi ropšdamasis nuo kupranugario, - pasirūpink kupranugariu: patikiu jį tau" Išaušus rytui kupranugaris buvo dingęs. - Kur jis? - paklausė mokytojas. - Nežinau, - patraukė pečiais mokinys. - Verčiau paklausk Dievo! Vakar vakare buvau leisgyvis, tad patikėjau saugoti mūsų dvikupri jam. Tikrai ne mano kaltė, kad jis pabėgo arba kas nors jį pavogė. Aš Dievo labai aiškiai paprašiau jį saugoti. Dievas už tai atsakingas. Juk ir tu visuomet mane mokei besąlygiškai pasikliauti Dievu, ar ne taip?
- Visuomet pasitikėk Dievu, bet pirmiausia pririšk kupranugarį, - atsakė mokytojas. - Nes Dievas neturi kitų rankų, kaip tik tavąsias.
Tik Dievas gali duoti tikėjimą; tačiau tu gali tikėjimą liudyti.
Tik Dievas gali suteikti viltį; tačiau tu gali skleisti pasitikėjimą tarp brolių.
Tik Dievas gali dovanoti meilę; tačiau tu gali išmokyti mylėti kitą žmogų.
---------
Obuolys
Kiekvieną rytą galingą ir turtingą Bengodi šalies karalių sveikindavo jo pavaldiniai. Valdovas turėjo visa, ką buvo galima turėti, tad kartais nuobodžiaudavo. Kartu su kitais pavaldiniais karaliaus sveikinti ateidavo ir vienas mažakalbis elgeta. Padovanojęs karaliui obuolį, tyliai pasitraukdavo.
Valdovas, pripratęs gauti nepalyginamai brangesnes dovanas, nekantriu judesiu paimdavo obuolį, tačiau elgetai nuėjus į šalį imdavo iš jo šaipytis. Kartu juokdavosi ir susirinkusieji. Tačiau varguolio tai negąsdino. Kiekvieną rytą jis grįždavo įteikti karaliui į rankas savo dovanos.
Obuolius valdovas mechaniškai kraudavo į krepšį, stovintį šalia sosto.
Krepšys vis pilnėjo, kol galiausiai obuoliai ėmė byrėti per kraštus.
Vieną dieną karaliaus numylėtinė beždžionėlė pačiupo obuolį, atsikando ir viską išspjovė karaliui po kojomis. Nustebęs valdovas išvydo obuolio viduje žvilgantį perlą.
Liepė nedelsiant prapjauti visus pintinėje gulinčius obuolius. Kiekviename rado po perlą.
Netekęs žado karalius įsakė pakviesti keistąjį elgetą ir ėmė jo klausinėti.
Šis atsakė:
- Nešiau tau obuolius tam, kad suprastum: kiekvieną rytą gyvenimas tau dovanoja stebuklingą dovaną, apie kurią tu pamiršti ir išmeti lauk, nes tave supa didelė prabanga. Ši dovana - tai nauja prasidedanti diena.
is tiesu pati susimasciau,kad labai tiktu bruno fereros istorijas paslepti advento kalendoriuje
)) reikia daugiau ju prisirinkti
Tam, kad kažką prarastum iš pradžių turi patirti nuoširdų prisirišimą....