Negalejau saves pakesti, mokykloj visada jauciausi kaip bjaurusis anciukas, negalejau ne zodelio pratarti jei aplink budavo nors vienas nepazistamas zmogus, ka jau kalbeti pries klase, auditorija ar buri zmoniu! Absoliuti pesimiste. Nors mokiausi puikiai, nenorejau pripazinti sau, kad as zinau, sugebu ir pan. Man tuo metu uzteko, kad gaudavau geriausia pazymi klaseje. Uzteko vidinio pasitenkinimo tuo, bet tai nepridejo ne laselio pasitikejimo savim.
Kai istojau i universiteta viskas savaime pasikeite. Kazkaip, net nezinau kaip. Daznai apie tai pagalvoju. Gal kiti zmones, gal priverstines oratorines kalbos paskaitos, kuriu negalejau pakesti!... Toks jausmas, kad kazkas tiesiog nueme kauke nuo manes. Tarsi ateme ta uzguitos mergickos 'vaidmeni'. As esu tarsi kitas zmogus. Ismokau dziaugtis gyvenimu ir supratau, kad ka gali kiti, galiu ir as
Ne vienas zmogus nera blogesnis ar geresnis uz kitus. Visi esam vienodi, su savo nuomonem, savo poziuriais, interesais, troskimais ir t.t. NIEKAS negali tau uzdrausti galvoti vienaip ar kitaip. Jei as galvoju taip, o visi kiti galvoja kitaip, vadinasi musu nuomones skiriasi. Ir viskas. Paprasta
Jei imi analizuoti kodel nuomone skiriasi, ar ji turi skirtis, o gal as turiu galvoti taip, kaip kiti, ka jie pagalvos, kad as kitaip galvoju, tada ir prasideda problemos (bent jau man taip budavo).
