Tai buvo kelionė į Slovakiją...

Na štai, pagaliau prisiruošiau papasakoti apie mūsų šios vasaros kelionę
O buvo taip:

Apie viską iš eilės.
Ankstų liepos 15-osios rytą (jei rytu galima vadinti 3 valandą nakties...) iš Utenos rajono mūsų mašinėlė pajudėjo Marijampolės link. Kiek patinusiomis nuo (ne)miego akimis mudu abudu su vyreliu traukėme į išsvajotąją kelionę – į Slovakiją. Lietuvos kelininkai nedžiugino. Remontas ir apylanka ties Ukmerge, už Kauno ir stovintis ženklas, kad apylanka prasideda čia, bet kur ji baigiasi, tai nelabai aišku... Gerai, kad turime „palydovę“ Miją (navigacijos sistema), kuri nelabai leidžia mums klaidžioti. Prieš muitinę ieškome kur pasipildyti dujų atsargas, bet degalinės kaip susitarę jomis neprekiauja Randame vieną visai prie pat sienos, o malonus darbuotojas dėl mūsų pradeda savo darbą net 10 minučių anksčiau. Ačiū jam, nes mums laikas labai svarbus – laukia pirmas toks tolimas kelias...

Pilni ir laimingi važiuojame link muitinės. Keista... nieks nestabdo... pravažiuojam netikrinti ir su šiokia tokia baime „o gal mes nelegaliai pralindom“ Laimei, niekas nesiveja, niekas neieško. Oi, klydom... Priekyje kažkas mojuoja lazdele ir stabdo visas mašinas iš eilės – mūsų ieško Privažiuojame prie malonaus kareivuko, kuris tik žvilgteli vidun ir pamoja ranka – „jedte“. Dardame toliau ne tokiais jau blogais (palyginus su mūsų) keliais, nors ir viršijam greitį, vis tiek važiuojam lėčiausiai už visus. Grožimės, stebimės viskuo ir planuojam kur važiuosim kitą kartą. Navigacija veda mus kaimų keliukais, kur nuves – nežinom, bet nelabai žinom ir kur mums reikia... Pakliūnam į vieną kamštį, matyt, kažkoks renginys pas juos vyks... Sustojam papietauti šalia muziejaus Museum WSI Kieleckej, bet į vidų neužeinam... kažkaip netraukia, o ir karštis nežmoniškas: lauke 33,1, kelio danga 52,2... Toliau judam Krokuvos link. Katovicų kelias (magistralė) mokamas, o kur susimokėti??? Degalinės priešais nėra... Pravažiavom „zuikiais“, tuo labiau, kad tik kelis kilometrus tevažiavom, nes mūsų kelias veda Zakopanės kryptimi. Nuostabiai gražus Lenkijos kaimelis Bialka Tatranska, jau kurpiu planus, kaip norėčiau žiemą čia atvažiuoti slidinėt (nesvarbu, kad slidinėt nemoku ir bijau ). Taigi, likęs gabaliukas prasto Lenkijos kelio, mažytė mažytė muitinė, fainuoliai darbuotojai, 17 valanda ir mes jau išsvajotoje Slovakijoje.





Papildyta:
Pagal SM skaitytus atsiliepimus nutariam nakvoti Nova Lesna miestelyje, bet neturime jų pinigų, o Popradas visai šalia, tai nulekiame į prekybos centrą išsikeisti, tuo pačiu ir maisto atsargas papildyti Grįžtam į miestelį ieškotis nakvynės.



Bandom kur arčiau geležinkelio stoties, deja... Visi namai kviečiantys užsukti pernakvoti užimti, o viešbučių kainos mūsų nesužavi. Leidžiamės į miestelį. Ten, kaip jau ir tikėjausi, pasitinka vaikai, siūlantys nakvynę, bet, kaip sakoma, siūloma prekė pigi, aš išdidi – ieškau toliau. O ir vaikai kažkokie tamsūs, įtartini... Žodžiu, sustoju prie eilinio besireklamuojančio siūlančio nakvynę, čia prieina bobulė ir klausia, gal ieškau nakvynės. Pasiklausiu kainos – 200 Sk žmogui už naktį, mus tai tenkina, juo labiau, kad jau ir vakarėja... Kambariukas nemažas, balioniukas, bendra virtuvė su visais indais ir puodais, vonia, tualetas, vieni kaimynai lenkai, šeimininkai senukai ir jų maža miela taksytė Tina ir 21 valandą mes jau geriame likerį ir šeimininkės paruoštą kavą balkone. Iš viso šiandien nuvažiavom 1061 km.

Pailsėję ir išsimiegoję nuo pat pirmadienio traukiame į kalnus. Važiuojam į Tatranska Lomnica. Susimokam už mašinos stovėjimą 150 Sk visai dienai, oras puikus, tad nusiperkam bilietus keltuvui į Skalnate Pleso į vieną pusę. Žadam kilti į Lomnitski Štit, bet pamename girdėtą gido patarimą, kad bilietus į tą viršukalnę reikia pirkti viršuje. Taigi nieko nelaukę pasikeliame ir... likę paskutinės vietos 18.10 val.



Mes, aišku, nusimename, bet tokiam vėlyvam „reisui“ nepasiryžtame. Reikia rinktis kitą trasą pėsčiomis. Viena jau išbandyta pernai, tad pasirenkame kopimą į Velka svištovka. Trukmė – 1 val. 15 min. Mums, aišku, prireikia daugiau... Kopiam, grožimės vaizdais, fotografuojamės, gaivinamės kalnų upelių vandeniu...





Užlipę pamatom kalnų ežeriuką, chatą, bet, nežinodami kelionės trukmės, leistis nesiryžtam.



Dar įamžinam lentą ir grįžtam...



Nusileidę dar turime daug gražaus laiko, tad pasistipriname chatoje ir pasirenkam kelionę iki mašinos pėsčiomis. Deja, šiek tiek suklystam... Kojos mūsų klausyti nebenori, o ir kelias status bei slidus. Bet mes gi drąsūs ir išdidūs – mašiną pasiekiame savomis kojomis ir grįžę namo griūname ilsėtis. O šeimininkė, kaip žinodama, atneša kažkokio savos gamybos gėrimuko nuovargiui nuplauti...
Papildyta:
Liepos 17 d., antradienis. Kojos, aišku, ne mūsų – medinės, tad šią dieną keliausim mašina. Susimokam Poprado degalinėj 150 Sk už kelius (savaitei), prisiklijuojam lipduką ir važiuojam į Svoboda demanovska stalaktitų urvus. 140 Sk aikštelė mašinai, 180 Sk bilietas žmogui, 300 Sk leidimas fotografuoti. Urve grožis neišpasakytas, tuo labiau, kad jau yra su kuo palyginti.



Atgaivinę sielą važiuojam gaivinti kūno. Sustojam pakelės užeigoj. Aš baisiai išsiilgusi česnakinės sriubos, bet jos čia nėra (kaip neradau ir vakar kalnuose) Teks pasitenkinti tarkuotais bulvių kotletukais užkeptais sūriu – niam kaip skanu. O vyras pasiėmė šnicelį, bet gavo... skaniai keptą mėsytę.



Žodžiu, abu sotūs ir laimingi važiuojam link Oravos pilies: 50 Sk aikštelė, 140 Sk bilietas žmogui, 50 Sk bilietas fotografuoti. Pilis įspūdingai stovinti ant aukštos uolos, kaip ir dauguma pilių Slovakijoje.



Viduje jau šiek tiek sumoderninta, bet su gyva muzika



Patenkinti ir laimingi grauždami vietinio sūrio kasytes grįžtam namo. Deja, laimė trunka ne taip jau ir ilgai: pradeda degti mašinos įspėjamoji lemputė, iš šalutinio kelio tiesiai prieš nosį išnyra greitoji ir tik tada įsijungia sirenas, laimei, daugiau tuo momentu šalia nėra mašinų ir vyras spėja sustabdyti, viskas krinta iš rankų ir vis dar skauda kojas... Bet mes vis dar patenkinti ir laimingi
Papildyta:
Liepos 18 d., trečiadienis. Kojas vis dar skauda, šią dieną skirsime ekskursijai traukinuku. Išsiaiškiname su šeimininke, kad ta stotelė, kurią buvome suradę važiuodami mašina (Nova lesna) mums netinka, nes ten negausime bilietukų. Mums reikia į Podlesok. Lipam į kalną lipam, karšta nežmoniškai, o nieko panašaus į Podlesok nematom Vyrui nuo karščio pradeda skaudėti galvą, man darosi liūdna. Pagaliau pamatom stotelę... Dalny Smakovec. Pasirodo, mes taip įsijautėm lipdami į kalną, kad Podlesok liko už mūsų . Pasiklausiam vaikinukų, kur gauti bilietų ir nulekiam į kažkokį pensioną-mokyklą. Jie bilietų neturi ir kas gali turėt nežino. Klausinėju vos ne kas antrą sutiktą ir visi nurodo arba ten, kur jau buvom, arba traukinuke. Bet juk SM buvo rašyta, kad būtina nusipirkt bilietą, traukinuke jo nėra... Na, laukiam.



Atvažiuoja traukinukas, bandau susikalbėti su vairuotoju, klausiu, ar galima viduje nusipirkti bilietą, jis kažką suburbą – nesuprantu... Bandom lipti, bet durys prieš mus užsidaro. Vyras paspaudžia mygtuką, jos vėl atsidaro ir tik mums įlipus į vidų traukinukas pajuda. Aš bandau rasti kažką, kas parduotų man bilietą. Žmonės paaiškina, kad reikia monetų, atsiranda vaikiukas, kuris kažką suspaudo aparate, jis (aparatas) paprašo susimokėti 30 Sk, aš po kišenes ieškau „centų“, artinasi kontrolierius... Na, scena ne iš maloniųjų, žinant tai, kad man pritrūksta 10 Sk. Gerai, kad kontrolierius supratingas ir palaukia, kol aš aplekiu keleivius, prašydama „pasmulkinti“ man 20 popierinių Sk. Viskas baigiasi gerai: gaunam bilietus, juos pažymi ir dundam į Štreske Pleso. Tik man, kaip visada, riekia viską išnagrinėt. Bilietus irgi. Juk keistai mažai sumokėjom... Pasirodo, mūsų bilietai galioja tik iki Stary smakovec (2 km) Ką gi, nespėję pasidžiaugti išlipam, o traukinukas be mūsų nudunda į Štrbske pleso. Už 120 Sk nusiperkam vienadienius traukinuko bilietus į Štrbske pleso ir atgal į Nova lesna, bet iki traukinuko dar turim laiko, tad truputį pasivaikštom po miestuką, atsigeriam alaus ir sulaukę savojo traukinuko riedame į tikslą.

Laukite tęsinio...

Štrbske pleso miestelis atrodo nemažas, bet svarbiausia, kad čia yra ežeras. Su ligoniu vyru nusprendžiame nueiti nusimaudyti – gal padės, o ir ežeriukas vos už kelių minučių kelio. Deja, ežere nieks nesimaudo



Prisėdam pailsėti, sugraužti po obuoliuką. Prie mūsų prisistato juodoji voverė – laukia graužtuko. Atiduodam



O kadangi atvažiavom tokį kelią, tai nusprendžiam nueiti nors prie krioklio (1 val. 35 min. kelio). Einame, aišku, pažioplinėdami ir pavarlinėdami geras dvi valandas, bet vaizdai nerealūs, net vyras atsigauna



Ten, kalnų didybėj, pajuntu, ką reiškia pasakymas „svaiginantis grožis“: neapsakomai gražu, o nuo kalnų apsupties ir didumo net ima svaigti galva.




Papildyta:
Ilgokai pabūnam prie krioklio, pavalgom ir leidžiamės atgal. Vėl į traukinuką ir namo. Šiandien mūsų paskutinė nakvynė šiuose namuose Grįžusius pasitinka Tina



šeimininkė atneša savo keptų pyragiukų su vyšniom ir leidžiam paskutinį ramų vakarą balkone. Šiek tiek liūdna



teks atsisveikinti, bet žinom, kad važiuosim toliau. Kitas mūsų šios kelionės taškas – Žemieji Tatrai, o ir ledo urvas dar liko nepalankytas (į Demanovo ledo urvą nevažiavome sąmoningai, nors jis ir buvo šalia mūsų lankyto stalaktitų-stalagmitų, nes kiek teko skaityti, įspūdingesnis yra Dobšynskos ledo urvas).
Papildyta:
Ketvirtadienio rytas. Atsikeliam, susipakuojam ir išbildam toliau. Pirmiausia į Dobšynska ledo urvą. Iki ekskursijos pradžios buvo likę 15 minučių. Aš iš karto prisiminiau, kad kažkuri iš SM taip pat per tiek laiko užkopė, bet pradėję lipti labai tuo suabejojom, nors mūsų kojos laipioti po kalnus jau buvo įpratę. Keista – įkopėm laiku ir dar bilietus nusipirkti spėjom (180 Sk žmogui bilietas, 300 Sk bilietas fotografuoti)



Maloni vėsa viduje atgaivino, tik ekskursija labai jau greitai baigėsi Nusileidę papietavom ir išvažiavom ieškoti nakvynės prie Dedinsky ežero. Pasirodo, kad ten mes jau buvę pernai su ekskursija



Teko apsisukti ir ieškoti prieglobsčio kitur. Pasirinkome tą patį Sloviansky raj iš kitos pusės. Norėjome kur nors arčiau trasų, tad miesteliuose nakvynės neieškojom, palikom kaip atsarginį variantą. Radome puikų barą pamiškėje, bet nakvynės kaina išgąsdino – nuo 1000 Sk žmogui. Nuvažiavom toliau. Jau lyg ir kelias baigėsi, o ten vyriškis pardavinėja bilietus į parką. Užklausiau jo apie nakvynę nakčiai. Oi, sako, tokiam trumpam laikui nėra. O kokiam yra, pasidomėjau. Na, sako, trim naktim po 250 Sk žmogui. Mus tai visiškai tenkino, juo labiau, kad pasirodė, jog nakvynę gavom pačiame Slovakų rojuje, Piecki kaimelyje, kur vos ne nuo mūsų namų prasideda trasos, o ir už bilietus mokėti nereikia, nes mes jų svečiai



Kadangi laiko turime, tai einame susipažinti su kaimuku: parduotuvės nėra, tik kioskelis priešais namus, yra vienas alaus baras ir viena kavinukė. Mums to visiškai pakanka, nes duonos ir pan. maisto atsargų turime. Dar patraukiame viena trasa. Prieiname krioklį, bet, kadangi išėjome su netinkamais batais, toliau traukti neišdrįstame ir grįžtame atgal.

O apie kitką vėliau

Šiuo atveju - taip, nes tas ežeriukas net aptvertas buvo o ir šiaip akmenys, žuvys, dumblas
Kai pamatėm tą pirmąjį ežeriuką, kur stojom pakelėje pietauti, tai pasistiprinusi su džiaugsmu nėriau link jo - vat dabar tai išsimaudysiu, galvoju. O ir keli vaikigaliai turškėsi giliau, deja pakrašty toks klampus šlapias žvyro ir smėlio mišinys, toliau irgi drumstas vanduo, jei netyčia kas atsistoja ant dugno, o išlipt iš ežero švariam nepavyktų niekaip, vandens kur nusiprausti irgi nėra (na, nesu aš kažkokia fifa švaruolė, bet pabraidžiojus taip aplipo kojos, kad ėjau į kavinės WC nusiprausti )
Kitas mūsų ežeriukas ten, kur jau buvome buvę (antra foto su ežeru) - neaptvertas, besimaudančių daug, bet irgi krašte drumstas nuo poilsiautojų, nors ir kalnų ežeriukas. Vanduo jame šaltas, bet grįžus iš trasų labai malonu jame nuplauti nuovargį (tą mes ir darėme kai buvome čia pirmą kartą)...

Liepos 20 d. Atsikeliam prieš žadintuvą, papusryčiaujam ir einame į stotelę laukti autobuso. Sumokam 18 SK ir vieninteliai autobusu kelis kilometrus riedam į Podlesok. 10 val. mes jau pasiruošę kopti į kalną. Į Sucha Bela viršukalnę, kuri yra 964 m virš jūros lygio.



11.30 mes jau viršukalnėje. Pailsime, pasistipriname ir renkamės, kur eisim toliau. Viena rodyklė siūlo 30 min kelionę. Einam. Deja, nieko įdomaus taip ir nepamatom, tiesiog pasivaikštom kalno viršūne lygiu keliu. Mūsų tai netenkina, leistis žemyn į gretimą kaimą neplanuojam, todėl grįžtam atgal, nes mūsų tikslas - kaimukas, kuriame gyvename. Iš anksto žinome, kad kelias bus "nelegalus"
Taigi, ieškom trasos, vedančios žemyn, ten, kur mes gyvenam. Nesijuokite, tikrai ieškom, nes toji trasa yra vienpusė, t. y. iš mūsų kaimo į tą viršukalnę, kurioje esame mes, tad mums tenka ieškoti reikiamos spalvos trasos iš kitos pusės Mes gi tikri lietuviai, su taisyklėmis susipažįstm, bet ne visada jų paisom
Pakeliui sutinkam tris jaunas paneles, prižiūrinčias parką. jos mums bando išaiškinti, kad ten, kur mes norime eiti, eiti negalima, bet... mes nelabai jų klausom ir, patvirtinę, kad viską supratom bei apsimetę, kad einame ten, kur negalima, tik šiaip pasižvalgyti, lėtu žingsniu nupėdiname mums reikiama kryptimi
Taigi, einame vis atsigręždami ir pasitikrindami, ar ta trasa traukiame. Žmonių nesutinkame tolumoje girdime griaustinį bandome spartinti žingsnį, nes vietomis aš jau suprantu, kodėl ši trasa tik vienpusė: tiesiog laipteliai nugludinti į vieną pusę, jei liptum į kalną, tai galima dar "keturiom", o į apačią tai tik stačia galva bet nieko nėra neįveikiamo o ir kartas nuo karto sutinkame kelis žmogelius, kurie, tiesa, labai keistai į mus žiūri; matyt mano, kad "neištempėm" ir grįžtam atgal o gal bando įsivaizduoti, kaip mes tą trasą įveiksime ir kaip mums palengvėja, kai vėl pamatome jau vakar regėtą vaizdą - vadinasi, namai ne taip jau ir toli





Taigi, laikrodis rodo 16.40, o mes sotūs ir švarūs jau sėdime savo kambaryje. Griaustinis darosi vis įkyresnis, pradeda lašnoti, o mes patraukiame į vietinį restoranėlį Kepsnys čia be daržovių Bulviniai blynai be lydyto sūrio bet Slovensky čaj (45 ar 50 laipsnių stiprumo) viską atperka

Kitas rytas išaušta gražus ir šiltas, o mūsų laukia kelionė į Velky Sokol viršūnę. Trasa nėra super įdomi. Įdomu tik tai, kad po visų audrų ji nėra išvalyta ir paruošta turistams, todėl einame kaip per džiungles, sutikdami vis naujus kliūčių ruožus. Eiti nėra labai lengva dar ir dėl naktį buvusios liūties - slidu, nors... dvelkia maloni vėsa ir gaiva, trasa veda šalia vandens, daugybė krioklių, įvairių kopėtėlių ir pan.



Vidurdienį mes jau 909 m aukštyje ir leisimės žemyn. Ši diena tokia lengva, rami... gal kad paskutinė čia ...
Grįžę namo randam išdžiovintus rūbus buvau palikusi juos vonioje, tai šeimininkė išnešė į lauką, išdžiovino ir gražiai sulanksčiusi padėjo Be to, mūsų laukė skanios šeimininkės keptos bandelės ir... vėl lietus Dabar jau juo grožimės sėdėdami balkone, o jam pasibaigus skubiai traukiame fotoaparatą





Dar kartą nueiname į "restoraną" pavalgyti, pasivaikštom, pabendraujam su šeimininkais, šauniuoju senbernaru Bubo ir... kraunamės daiktus Čia mes buvome neilgai

Ryte gaunam iš šeimininkės dovanų meduolį-širdelę "Mamočke", jai paliekam Karūnos šokoladą, atsisveikinam ir į Bratislavą - šios šalies sostinę. Pakeliui, mokamoj autostradoj, 98 kilometre pataikom į duobę bet sostinę pasiekiam. Čia tik apsidairom, nes nakvynę norime rasti už miesto. Važiuojame per miestelius, tačiau nakvynių nieks nesiūlo, o viešbučių kainos mūsų netenkina Nusprendžiame pasirinkti kalnų miestelius, gal ten bus nakvynių, tačiua, likus 18 km iki pasirinkto miestelio randame... kažkokioms varžyboms užtvertą kelią apylanka per kitus miestus ir kaimus, bet atstumas mūsų nedžiugina nusprendžiame grįžti į Bratislavą...
Nebrangią nakvynę randame jaunimo nakvynės namuose (2 naktys 1160 Sk), bet tik po to suprantame, kad tai paprasčiausias bendrabutis: pilna pridaužyta stiklų ir ten, kur palikome mašiną, ir holuose, jaunimėlis šėlioja, žodžiu... Aš jau pasigailėjau... Išeiname pavakarieniauti, bet šalia nebedirba nė viena kavinė sekmadienis... šalia LIDL prekybos centras, kuriame nėra šalto alaus... Bet mes gi lietuviai, ne to matę ir išradingi: viską iš mašinos susitempiam į kambarį, prisileidžiam kriauklę vandens, ten sumerkiam alų, įsijungiam savo TV ir, valgydami konservus, klausome vietines žinias, sužinome, kad dega Velky sokol viršukalnė, kurioje mes buvome
Naktis buvo tvanki, ūžavo jaunimėlis, šalia vis nudundėdavo traukinukas, bet užmigti pavyko.

Papildyta:
Paryčiais išgirdau kažką prausiantis duše Mes gyvenome tokiame blokiniame kambarėlyje: du kambariai ir vienas dušas su WC, pasirodo, tai mūsų kaimynas o gal kaimynė taip pamatyt ir nepavyko per tas dienas
Taigi, atsikeliam ryte 7 val. ir kaip tikri turizmo patriotai varom į trasą Reikia tramvajui bilietukų, bet smulkių turim tik vienam lekiam į degalinę keistis... nusiperkam bilietėlius dešimčiai minučių, pavažiuojam kelias stoteles ir išlipam (o kaip man įdomu buvo, kad tramvajui galima pirkti bilietuką ir šuniui ir važiuoja ten maži ir didesni gražuoliai kaip tikri keleiviai).
Kioske nusiperkam bilietukus visai parai važiuoti bet kokiu transportu (po 90 Sk), pavažiuojam vieną stotelę ir atsiduriam miesto centre



Pasivaikščioję pamatome upę. Dunojų... O palei tiltą - mums vakar jau įstrigusį objektą - skraidančią lėkštę



Aplankėme šį objektą. Tai apžvalgos bokštas (įėjimas 150 Sk žmogui). Viršuje yra nemokamas superinis žiūronas, tai viską apžiūrėjom iš arti



Dar aplankėm šalia esantį prekybos centrą ir vėl patraukėm žvalgytis į senamiestį. Kaip ten viskas gražu



Ilgai ieškojome vietelės papietauti, bet suradom superinę - jau kai atnešė vyrui kepsnį (tą tradicinį rezen bravčiovy zaprežany), tai išsigandau, kad dvi porcijos į vieną lėkštę sudėtos tokio dydžio porcijos už tokią mažą kainą sostinėje tikrai nesitikėjau gauti Žodžiu, apsivalgę dar kiek paklaidžiojom po senamiestį, paskui pasivažinėjom tramvajais ir taip apžiūrinėjom miestą, o galiausiai grįžom į savo bendrabutį.
Grįžę labai pasigailėjom, nes saulė plieskė tiesiai į langus, tad kiek atsipūtėm ir vėl į miestą Susigalvojm tikslą - paminklas kariams, kuris matėsi iš įvairių vietų... Matytis tai matėsi, bet kaip jį pasiekt Ilgas kopimas į aukštą kalną, klaidžiojimas nuostabiu privačių namų kvartalu (oi kiek ten visko gražaus matėm ), tai artėjantis, tai kažkur išnykstantis mūsų tikslas - paminklas, bet, po ilgų pastangų, mes šalia jo, paminklo Slovakijos karioams, žuvusiems už šalies laisvę



Kol nusileidžiam nuo kalno liekam beveik be kojų Dar pakeliui randam vieną kitą lankstinuke pažymėtą lankytiną objektą, kad ir kaip pavargę ir skaudančiom kojom, bet aplankom, fotografuojam ir, apsidžiaugę, kad pagrindinius objektus pamatėm, lipam į tramvajų, kuris parveža mus iki bendrabučio... ir vėl tenka krautis daiktus...

Antradienis, liepos 24... Atsikeliam 5 val., lauke didžiulis vėjas, susinešiojam daiktus, grąžinam raktus ir... grįžtam namo Planavom važiuoti į Vieną, bet paskaičiavome, kad bus per brangu o ir mašina "aplankiusi" duobę važiuoja įtartinai Taip įtartinai, kad kažko pradeda kaukti greičių dėžė ir mes jau pakeliui ieškome autoserviso Visi jie dirba nuo 8-9 val. Laukiame... Deja, tepalų joje nieks neapsiima tikrinti pastebiem nuorodą į ausi centrą, bet jo taip ir nerandam Važiuojam toliau, vis sustodami viename ar kitame servise. pagaliau pasiseka Subalansuoja mūsų ratuką, patikrina greičių dėžę, patikina, kad viskas gerai, sumokame vos 200 Sk ir važiuojame toliau bandydami rasti pavalgyt. Būtent bandydami vienas neveikia, kitame tik alus Radom kažkokią "furistų" kavinę pakeliui. Užsisakėm kaip visada, bet čia jau vyrui teko mėsos su žiburiu lėkštėj ieškot
Ant vieno danties užkandę traukėm toliau. Pakeliui sustojam kai ką gražaus pamatom, pvz., vienuolyną...



Čia vienuolis maloniai papasakoja, dovanų duoda medalį ir mes judam toliau link Žilinos ieškoti nakvynės.
Kaip jau galima spėti iš autoserviso ir kavinės paieškų, sekasi nekaip Nieks jos nesiūlo, o jei kur parašyta Ubytovanie, tai arba neturi, arba išlenda tokie apkiautėliai, atsiprašau, kad jau aš nešdinuosi kuo toliau Grįžtam į Žiliną, apsiprekinam TESCO ir judam kur akys mato. O jos mato daug randam kempingą Už 700 Sk gaunam keturvietį namuką su šaldytuvu, kibirkščiuojančia virykle, indais, puodais, stalo įrankiais... Viduje šilta, gera, aplinka graži - VALIO

O apie nakties "sapnus" - vėliau

Vienuolynas yra kelyje Bratislava-Žilina, bet važiuojant ne mokama autostrada, o šalia jos (buvo pasibaigęs mokesčio galiojimo laikas, o kadangi neplanavom niekur daugiau važiuoti, tai dėl vienos dienos pirkti naują neapsimokejo... be to, norėjom pasižvalgyti ir po apylinkes, nes važiuojant autostrada tiek vaizdų gražių matėm, bet nusukt, kad galėtum sustot, nėr kur o jei yra, tai vaizdus būtinai kas nors užstoja ), o kempingas - važiuojant nuo Žilinos link Lenkijos sienos.
Čia iš atminties rašau, detaliau namie pažiūrėsiu

štai mūsų autokempingas Kiek mes ten dar visko nematėm bet dušai tai ne tokie gražūs mums teko ir kriauklės lauke ... gal ten kur foto tinklalapy iš kokių kitų brangesnių apartamentų
o štai čia vienuolynas ant uolos

ačiū
taigi, nebūsiu pažadukė ir bandysiu baigti savo pasakojimą
Papildyta:
... kelionė į pabaigą, paskutinis vakaras Slovakijoje kempinge. Atostogų dar pusantros savaitės, bet tenka grįžti namo Lyg ir viską aplankėm (tik Viena liko )... Gulim kempingo namuke dviaukštėse lovose ir kuriam planus, kaip leisim likusias atostogas Realiausias palnas pasirodo imti kemperi ir traukti į pernai mus sužavėjusį Ventspilį savaitėlei... Su ta mintim ir užmiegam
Per naktį keliavę sapne nubundam anksti. Ir čia vyras "pakiša mintį": juk latvijoj jūra šalta, o iki Adrijos pusę kelio jau atvažiavom ... gal... į Kroatiją Man tik to ir reikėjo Apie tai aš jau seniai svajojau, bet nebuvau tikra dėl mašinos techninių galimybių O jau jei vyras pasakė, vadinasi viskas bus gerai Na ir kas, kad vėl teks sukarti veltui kelis šimtus kilometrų pervažiuojant visą Slovakiją išilgai aš taip noriu prie šiltos jūros
Taigi, mūsų kelionė į Slovakiją liepos 25 d. tapo kelione į Kroatiją

Susimokam už kelius Slovakijoje dar savaitei ir lekiam autostrada Austrijos link. jau žinome, kur mūsų laukia duobė, esame atsargesni Kertam Austrijos sieną. Vėl susimokam už kelius ir mes Austrijoje - vėjo malūnų šalyje.

Bandom rasti dujų - nesiseka O kaip kvailai jaučiuosi, kad nemoku vokiškai Angliškai manęs nesupranta Tenka naudotis tarptautine gestų kalba Užsipilame benzino ir judame toliau.



Grožimės idealia tvarka, švara, pedantiškais miestais ir laukais... Myliu Austriją



Už jos - Slovėnija. Nespėjam stoti prie postų ir mokėti už kelius Išsiaiškinam, kad dujų galime gauti Maribor mieste, tad į jį ir sukam. Miestas grožiu ir tvarka nenusileidžia Austrijai.



Žmonės labai draugiški, lengvai randam degalinę, sugebu prajuokinti operatorių klausdama, ar galiu atsisakitinėti eurais, nes prie sienos nepastebėjau keityklos ir neišsikeičiau jų į vietinius pinigus... Pasirodo jų pinigas jau euras O atrodo tik prieš kelerius metus čia teko atsisakitinėti kita valiuta... Myliu eurą nes kaip atsibosta keisti tuos pinigėlius prie sienų
Judam toliau, kartas nuo karto vis susimokėdami už kelius. Paskui mūsų mokami keliai baigiasi ir prasideda tikras grožis siauri, vingiuoti keliukai, kaimukai Kaip tik mums tenka važiuoti tuo metu, kai ten ruošiamasi dviračių lenktynėms





Papildyta:
Gaila, grožėtis tenka neilgai... vakarėja, o ir siena jau čia pat... Kroatijos siena... Išsikeičiame pinigėlius, susimokame už kelius ir, atrodo, pavažiavus vos keliasdešimt kilometrų mus pasitinka... jūra



Mes jau Rijekoje. Temsta, nakvynės nieks nesiūlo, žemėlapyje surandu Apartment, įvedu adresą į navigaciją ir... vualia, mus priima Tiesa, su šeimininke kalbame rašydami skaičius ant lapo mat ji italė o namas toks įspūdingas, jog aš išsigąstu, pagalvojusi, kiek teks mokėti... Bet čia gyvena nuostabus vokiečių aviganis, dėl jo (juk visą kelionę mūsų šeiminkai turėjo augintinius ) galima mokėti ir daugiau
Sutariam po 30 eurų už naktį. Kaina mus tenkina, juo labaiu, kad apartamentai nuostabūs, lova minkšta, patalai lengvi ir kvepiantys, valgomasis, poilsio kambarys, balkonas, vaizdas į jūrą, jokių kitų gyventojų ir... vokiečių aviganis
Pradedam kraustyti. Grįžta šeiminkas. Jis kalba vokiškai Bet kažkaip susikalbam, net nuolaidą gaunam Be to, jis mus nuveža prie jūros
Šiek tiek pavargę nuo kelionės naktį jau leidžiame Kroatijoje

Papildyta:
Kad labai neatsibosčiau su pasakojimu, pasakysiu, kad kitas keturias dienas leidome čia: Rijekoje ir Opatijoje. Mirkome jūroje iki negalėjimo Jūra visai šalia, nors važiuodavom su mašina, kad nereikėtų neštis viso turto o mašina stovėdavo aikštelėj ant pačio jūros kranto Krantas akmenuotas, bet vandenėlis pasaka
Vieną dieną pažindinomės su Rijeka:





kitą - su Opatija:



vakarais balkone gerdavom alų, valgydavom ledus, arbūzus, grožėdavomės naktiniais vaizdais


Papildyta:
Ryte mus pasitikdavo tas pats vaizdas, su kuriuo užmigdavome...





ir nuostabusis vokiečių aviganis Medo



Po poros dienų atsikraustė vokietijos rusų šeima, bendravimas su kuria pakeitė vakarus su šeimininku prie rakijos
Žodžiu, visiška ramybė, atsipalaidavimas, nepakartojamas poilsis ir puiki nuotaika Dar dabar prisiminus užlieja maloni palaima
Papildyta:
Deja, viskas, kas gera, turi pabaigą... Baigiais ir mūsų atostogos Jau iš vakaro su visais atsisveikiname, nes išvažiuot planuojam 5 ryto kelias tolimas...
Išvažiuojant nieks mūsų netikrina (pamiršau pasakyti, kad tik įvažiavę į Slovėniją prisiminėme, jog Kroatija ne ES šalis ir suabejojome, ar tiks mano asmens tapatybės kortelė... paso juk nepaėmiau o ir mašinos salonas užkrautas alkoholiniais gėrimais, kurių prisipirkom Slovakijoj, planuodami iš ten važiuoti namo vis dėlto ir įvažiavom į šalį ir išvažiavosm iš jos be papildomų problemų )
Taigi, Kroatiją paliekam liepos 30 d. Slovėnijoje mus pasitinka vis didėjantis rūkas.





Rūkas virsta lietumi Net dangus liūdi, kad mums tenka išvažiuoti
Austrijoje oras kiek pragiedrėja... net dujų randame o esant geresniam orui galime dar įamžinti tvarką, preciziškumą...

Turime galimybės dar kartą pasidžiaugti Slovakijos kalnais, vienišomis ant uolų stūksančiomis pilimis ar jų griuvėsiais...



Paskutinį kartą sustojam pavalgyti tradicinio slovakų maisto, sustojame išleisti paskutinių pinigų ir skubame į Lenkiją ieškoti nakvynės.
Randam iš pažiūros gražius pakelės apartamentus "U Kazika", bet kambario nedrįsčiau vadinti kambariu visas prasmirdęs, patalai neaiškios kilmės, nor, atrdo, išskalbti... žodžiu, nesam priekabūs, bet, nuraminę save, kad mums tereikia tik pailsėt keletą valandų, bandom užmogti... nors už tą "malonumą" paliekam 60 zlotų
Paskutinį liepos rytą atsikeliam 4 valandą beveik nemiegoję ir minam namų link.
Namus, kur mūsų laukia lietuviški cepelinai, pasakojimų ir mūsų pasiilgę namiškiai bei šuo, pasiekiam dar nesutemus. Taip ir baigiasi mūsų planuotos neplanuotos atostogos, per kurias mašina mus vežė 5000 km ...