QUOTE(Arival @ 2012 06 22, 20:00)
Kai žmogus būna vaikystės periode, tai tėvai atrodo dideli gražus,protingiausi ir pan.Paskui ateina paayglystė,kai prasideda maištavimas,kai tėvais jau nebesižavima,o jie atrodo neprotingi senamadiški su savo kvailais draudimais ir prieš tėvus maištaujama.Paskui žmogus suauga,ir supranta,kad tėvai yra tokie kokie yrta,kartais labai protingi būna,kartais nusišneka,ir nereikia to sureikšminti, o gyventi savo galva.Ir kai vyras įstringa vaikystės periode,kaip tas gruzinas,kuriam žmona nieko nereiškia,kuriam svarbiausia mamytė mamytė ir tik mamytė,o žmona fui,daug čia bus tų žmonų, tai ir būna tragedija.Kokia gali būti šeima su tokiu vyro paniekinančiu požiūriu į savo moterį.Nesakau kad tėvai nesvarbūs,bet vedus/ištekėjus svarbiausi tampa sutuoktinis ir vaikai,ir protingi tėvai tą supras ir nepuls reguliuoti jaunos šeimos gyvenimo.
Labai teisingai pasakyta
nei pridėsi, nei atimsi
Tarp motinos ir sūnaus esantis artimas ryšys - nuostabu. Bet riba labai trapi. Man atrodo, nevyriška mamai viską, net ir menkiausius dalykus dalykėlius kas vakarą pasakotis, klausti jos nuomonės, o ne tartis su savo gyvenimo moterimi, galiausiai, net duoti kažkokias ataskaitas, kas kaip vyksta gyvenime.
Deja, aš buvau su tokiu susidūrusi
baigėsi tuo, kad tėvai buvo tas pagrindinis veiksnys, dėl kurio išėjau su visam. Mama pajautė, kad sūnus tolsta ir ėmėsi veiksmų. Dabar prisimenu, tai juokinga. O tada rimtai mąsčiau, kad jai reikia nuvažiuot ištirti dėl kokios tai nervų ligos
sūnelis suprato, kad čia viskas labai blogai, bet nieko nedarė. Aš taip gyvent nebegalėjau
nenorėjau aukot savo jaunystės ir nervų ląstelių