Antanas Drilinga
Rudeninis
Nurimęs rudenio peizažas
Tik dūmai tolumoj balti,
Tiktai į saulę atsigręžus
Dar mano vienuma skaudi,
Prie upės rūkas vis dar laikos
Bet upė jau šalta, deja;
Nuo medžių tyliai laša laikas
Ir kaupias mano širdyje,
Nematoma dvasia praskrieja
Sujudina gelsvus lapus:
Ak, negalvokim, kas praėjo
Ir ko jau niekad nebebus.
Antanas Drilinga
Kol
Kol saulė, kol vėjas,
Kol lietūs žolėj.
Kol stiebias į dangų
Sidabro gėlė.
Kol paukštis padangėj,
O žemėj dangus.
Kol krenta į žemę,
Griaustinis sunkus.
Kol skausmas ir laimė,
Nelaimė greta.
Kol mylinti moteris
Meilės verta.
Kol bręstančių grūdų,
Alsuoja laukai,
Kol bėga per lauką,
Ir laiką vaikai.
Kol žemėje esam,
Dar ne vieni.
Kol aš gyvenu,
Kol tu gyveni.
Kol
Kol saulė, kol vėjas,
Kol lietūs žolėj.
Kol stiebias į dangų
Sidabro gėlė.
Kol paukštis padangėj,
O žemėj dangus.
Kol krenta į žemę,
Griaustinis sunkus.
Kol skausmas ir laimė,
Nelaimė greta.
Kol mylinti moteris
Meilės verta.
Kol bręstančių grūdų,
Alsuoja laukai,
Kol bėga per lauką,
Ir laiką vaikai.
Kol žemėje esam,
Dar ne vieni.
Kol aš gyvenu,
Kol tu gyveni.
Nieko nelauksiu
nes viskas jau yra buvę
Kažkieno sapnuose.
Gersiu pusę puodelio
dvigubos
kavos
Amžinai kirpsiu savo ilgus plaukus
Piešiu šypsenas draugų portretuose
Skaičiuosiu paveikslus,
kurie primena praeitį
Ir galvosiu, kaip gali
tilpti visas gyvenimas
vienam laiške.
nes viskas jau yra buvę
Kažkieno sapnuose.
Gersiu pusę puodelio
dvigubos
kavos
Amžinai kirpsiu savo ilgus plaukus
Piešiu šypsenas draugų portretuose
Skaičiuosiu paveikslus,
kurie primena praeitį
Ir galvosiu, kaip gali
tilpti visas gyvenimas
vienam laiške.
Bernard Friot
(..........)
Aš nežinau kodėl kaskart
kai mylim,
Mes rėkiam viduje o lūpos
tyli.
Aš nežinau kodėl kaskart
kai bėgam,
Kaip žvėrys bailūs mėtom
savo pėdas.
Aš nežinau kodėl kaskart
kai laimė,
Aplanko mus mes klausiame
jos kainos.
Aš nežinau kas kart kai
žemei numiršta kas mes
puolame ant keliu.
Jūroj nenuskęsk surištais
sparnais.
Lauksiu čia tavęs audros
kol nueis.
Sukurta nauja II Tema
(..........)
Aš nežinau kodėl kaskart
kai mylim,
Mes rėkiam viduje o lūpos
tyli.
Aš nežinau kodėl kaskart
kai bėgam,
Kaip žvėrys bailūs mėtom
savo pėdas.
Aš nežinau kodėl kaskart
kai laimė,
Aplanko mus mes klausiame
jos kainos.
Aš nežinau kas kart kai
žemei numiršta kas mes
puolame ant keliu.
Jūroj nenuskęsk surištais
sparnais.
Lauksiu čia tavęs audros
kol nueis.
Sukurta nauja II Tema
''Vasaros ryto gaiva''
Vasaros ryto gaiva,
Žydinčios gėlės kvepia rasa.
Saulė sau ieško vietos danguje.
O tu plauki Plauki, ta pačia likimo upe.
Siauras kelelis eina platyn,
Mintus sudužo su svajonėmis ir viltim,
Bėgom keliu, bėgom tolyn,
Bet nežinojom, kad taip bus paskutinįsyk.
Su lyg pabaiga,
Su nerimo banga,
Sudužūsių minčių šuke,
Dar nežinojome, kad tai pradžia.
Pradžia - su trapia pabaiga.
Vasaros ryto gaiva,
Žydinčios gėlės kvepia rasa.
Saulė sau ieško vietos danguje.
O tu plauki Plauki, ta pačia likimo upe.
Siauras kelelis eina platyn,
Mintus sudužo su svajonėmis ir viltim,
Bėgom keliu, bėgom tolyn,
Bet nežinojom, kad taip bus paskutinįsyk.
Su lyg pabaiga,
Su nerimo banga,
Sudužūsių minčių šuke,
Dar nežinojome, kad tai pradžia.
Pradžia - su trapia pabaiga.
Algimantas Baltakis
DALYBOS...
Ko gi žvelgi taip man į akis?
Jos ne viską tau pasakys...
Vien saulę, gėles regėsi jose.
Vien žydras dangus atsišvies akyse.
Imk saulę, gėles... O šešėliai juodi
Tegu liks man vienam... Lai jie slypi širdy...
Meilė džiaugsmą dalina pusiau,
Liūdesį visą pasiima sau...
DALYBOS...
Ko gi žvelgi taip man į akis?
Jos ne viską tau pasakys...
Vien saulę, gėles regėsi jose.
Vien žydras dangus atsišvies akyse.
Imk saulę, gėles... O šešėliai juodi
Tegu liks man vienam... Lai jie slypi širdy...
Meilė džiaugsmą dalina pusiau,
Liūdesį visą pasiima sau...
Gyveno voras,
geras ir doras.
Visiems atidus,
visai negodus.
Šypsojos ir snaudė
plyšy po stalu
Muselių negaudė,
neaudė tinklų.
Viena tik detalė
bado akis;
Mirė iš bado
keistuolis šis.
geras ir doras.
Visiems atidus,
visai negodus.
Šypsojos ir snaudė
plyšy po stalu
Muselių negaudė,
neaudė tinklų.
Viena tik detalė
bado akis;
Mirė iš bado
keistuolis šis.
Algimantas Baltakis
Vienatvės alkis
Nuo įtempimo spengia ausyse.
Mane nualino grumtynių aistros
Ir žmonės
Tūkstančiai žmonių
Su savo neapykanta akla,
O dar daugiau
Su savo gerumu.
Dabar aš trokštu vienumos,
Žalios miškų ramybės,
Plačių laukų,
Nors valandėlę noriu priklausyti sau pačiam,
Tik sau pačiam
Ir nusiplaut tylos verdenėj
Nerimastingą, iškankintą širdį...
Aš trokštu vienumos
Tik menkai valandėlei...
Aš tarsi sužeistas žvėris,
Kuris,
Nuo svetimų akių brūzgynuos pasislėpęs,
Žaizdas išsilaižyti geidžia,
Kad kitą rytą, saulei netekėjus,
Žvalus ir tvirtas,
Viskam pasiruošęs,
Galėtų vėl pavojų pasitikti
Ir grumtis iš visų jėgų.
O vakare
Klaidžiais vilkų takais
Sugrįžtų su naujom žaizdom
Ir vėl ieškotų nuošalios paunksmės...
Bet tik lig ryto
Lig naujų grumtynių
Vienatvės alkis
Nuo įtempimo spengia ausyse.
Mane nualino grumtynių aistros
Ir žmonės
Tūkstančiai žmonių
Su savo neapykanta akla,
O dar daugiau
Su savo gerumu.
Dabar aš trokštu vienumos,
Žalios miškų ramybės,
Plačių laukų,
Nors valandėlę noriu priklausyti sau pačiam,
Tik sau pačiam
Ir nusiplaut tylos verdenėj
Nerimastingą, iškankintą širdį...
Aš trokštu vienumos
Tik menkai valandėlei...
Aš tarsi sužeistas žvėris,
Kuris,
Nuo svetimų akių brūzgynuos pasislėpęs,
Žaizdas išsilaižyti geidžia,
Kad kitą rytą, saulei netekėjus,
Žvalus ir tvirtas,
Viskam pasiruošęs,
Galėtų vėl pavojų pasitikti
Ir grumtis iš visų jėgų.
O vakare
Klaidžiais vilkų takais
Sugrįžtų su naujom žaizdom
Ir vėl ieškotų nuošalios paunksmės...
Bet tik lig ryto
Lig naujų grumtynių
Evaldas Vigelis
.................
Nepakanka, vis trūksta kai turi lyg ir viską
Ir ieškai vis dar tarsi būtų mažai.
Tik dėl vieno kad noriu, nes reikia, nes trūksta,
Nes maža, vis maža Ir bus per mažai!
Ir eini, ir žingsniuoji per paklydusį mišką,
Mindamas pėdas per sielą, jausmus,
Per draugus ir per artimus, per tiesą ir šviesą
Per viską, kas šventa ir per visa, kas bus.
Gal pažvelk į save ir į bėgantį laiką,
Į savo mintis ir į tai, ką darai,
Į kylančią saulę, į rytmečio šviesą
Ir suprasi be žodžių kas esi, kuo likai
.................
Nepakanka, vis trūksta kai turi lyg ir viską
Ir ieškai vis dar tarsi būtų mažai.
Tik dėl vieno kad noriu, nes reikia, nes trūksta,
Nes maža, vis maža Ir bus per mažai!
Ir eini, ir žingsniuoji per paklydusį mišką,
Mindamas pėdas per sielą, jausmus,
Per draugus ir per artimus, per tiesą ir šviesą
Per viską, kas šventa ir per visa, kas bus.
Gal pažvelk į save ir į bėgantį laiką,
Į savo mintis ir į tai, ką darai,
Į kylančią saulę, į rytmečio šviesą
Ir suprasi be žodžių kas esi, kuo likai
Eiti, gyventi, klajoti, ieškoti,
Surasti, atrasti, bandyti, suprasti,
Eiti gyvenimo taku....
Klajojant ieškoti meilės krantu...
Surasti ką nors, ką vėliau iš naujo atrasti...
Bandyti gyventi, kad viską suprasti...
Bėgti, skęsti, pasiklysti, nerasti,
Pamatyti, pajusti, išgirsti, paliesti,
Bėgti nuo skausmo, kad jame nenuskęsti...
Pasiklysti apmąstymų bangose, nieko nerasti...
Pamatyti tai, kad vėliau širdimi pajusti...
Išgirsti tai, kad sielos jausmais paliesti...
Išsižadėti, nepripažinti, kentėti, apakti,
Dvejoti, abejoti, pasitikėti, mylėti,
Išsižadėti gyvenimo, nepripažinti savęs buvimo...
Kentėti skausmą vidumi, apakti išore...
Dvejoti darant sprendimus, abejoti savimi...
Pasitikėti širdimi, mylįti kaip širdis liepia...
Eiti, gyventi, klajoti, ieškoti,
Surasti, atrasti, bandyti, suprasti,
Eiti tolyn, neatsižadant gyventi...
Klajoti tam, kad ieškoti savęs...
Surasti tą žmogų, atrasti jo vidų...
Bandyti mylėti, suprasti, kad tai tik gyvenimas...
Autorius nežinomas
Surasti, atrasti, bandyti, suprasti,
Eiti gyvenimo taku....
Klajojant ieškoti meilės krantu...
Surasti ką nors, ką vėliau iš naujo atrasti...
Bandyti gyventi, kad viską suprasti...
Bėgti, skęsti, pasiklysti, nerasti,
Pamatyti, pajusti, išgirsti, paliesti,
Bėgti nuo skausmo, kad jame nenuskęsti...
Pasiklysti apmąstymų bangose, nieko nerasti...
Pamatyti tai, kad vėliau širdimi pajusti...
Išgirsti tai, kad sielos jausmais paliesti...
Išsižadėti, nepripažinti, kentėti, apakti,
Dvejoti, abejoti, pasitikėti, mylėti,
Išsižadėti gyvenimo, nepripažinti savęs buvimo...
Kentėti skausmą vidumi, apakti išore...
Dvejoti darant sprendimus, abejoti savimi...
Pasitikėti širdimi, mylįti kaip širdis liepia...
Eiti, gyventi, klajoti, ieškoti,
Surasti, atrasti, bandyti, suprasti,
Eiti tolyn, neatsižadant gyventi...
Klajoti tam, kad ieškoti savęs...
Surasti tą žmogų, atrasti jo vidų...
Bandyti mylėti, suprasti, kad tai tik gyvenimas...
Autorius nežinomas
