Kas gi vyksta po mirties?

aš vis mąstau ir mąstau,apie tai,ką jūs čia rašot,dėl sielos tolimesnio gyvenimo ir kad tai jus ramina,bet niekaip negaliu suprasti kodėl?Kokia tai paguoda?GYvendamas tarkim,kad ir naują savo gyvenimą pats to vistiek nesuvoki,kai miršta tavo artimas žmogus,tai jis MIRŠTA,jo nebelieka tavo gyvenime,atsiranda begalinė tuštuma,kurios neužpildysi ir tavo širdies nenuramis žinojimas,kad jo siela gyvena toliau.Šalia tavęs jo jau nebėra.Ir niekada nebus.Manęs neguostų,net ir 100% žinojimas,kad brolio siela gyvena kitame kūne,nebent aš surasčiau tą žmogų,su juo bendraučiau ir pažinčiau.Visa kita neturi prasmės.

Tada tau tikrai sunku.Ir jei toks požiūris, sunku bus visada ir nieko čia nepadarysi daugiau.Tik galima pakeisti požiūrį. Arba - arba. Jei taip manai, neguostų ir tai, jei tu jį surastum ir pažintum. Kūnas tai jau ne tas...

Labai uzjauciu tave del brolio mirties. Isivelem i diskusijas, o ta parasyti pamirsau

Man buvo 17 kai mire pirmas draugas (deja palaidota jau daugiau). Iki tada net seno artimo zmogaus nebuvau praradusi ir buvo labai skaudu. Man jis buvo kaip brolis, nes globojo mane kai nuvykdavau pas pussesere, eidavau is sokiu ir pan. Diena kai jis zuvo susitikau ji netiketai gatveje, jis pazadejo ateiti nes senai nesimatem, o vakare jo nebebuvo.

Ilgai galvojau kodel, juk toks jaunas, svajojo isivaikint vaika - galvojau tokie geri zmones neiseina tokie jauni. Visi savaitgaliai budavo su juo ir po jo mirties nebevaziuodavau pas puske, nes atrode tuoj tuoj ir jis ateis. O paskui pagalvojau kaip gerai, kad isvis ji pazinojau - juk galejo buti, kad ir pora metu su tuo zmogumi man nebutu skirta pabuti. Tad manau ilgainiui bandyk save nuteikti, dziaugtis, kad brolis buvo tavo gyvenime - nesvarbu kiek, svarbu kokie buvo jusu santykiai. Mire zmones neiseina ir is musu sirdies neissitrina, jis juk visada bus tavo brolis ir tavo sirdyje visada bus jam vieta. Suprantu, kad sunku - duok sau daugiau laiko ta isgyventi. Patikek paskui bus lengviau

tikrai turetu buti sunku, per sunku, as turiu gyvu mylimu zmoniu su kuriu beveik tik sielom ir bendrauju... tai nera sunku jeigu ismoksti ir myli visa sirdimi... nereikia pykti ant likimo uz mirti gal rytoj susitiksit? Ar butum , pipima, laimingesne tada? Manau, kad ne... Viskas savo vietoj.

žinot,man labai gera,kai galiu su jumis apie tai pasikalbėti,kai kurie žodžiai,pasisakymai guodžia mane nors kiek,nors skausmas nuo to nemažėja.Bet vistiek lengviau.Brolis mano davė labai daug tiek man,tiek kitiems žmonėms,begalo dalino savo šilumą ir matyt išsidalino per daug...Todėl paliko ryškų pėdsaką.Aš vis galvoju ir galvoju,kiek daug mes dar būtumėm kartu nuveikę,kiek gražių dienų mūsų laukė ir man labai to gaila.Tik nieko jau nepakeisi.

Labukas žinai, gal aš ir pasikartosiu, bet būtinai perskaityk tą knygą Silvios Browne.
Jeigu tikrai ieškai atsakymo į tą klausimą, ji tau padės Nebent tu nenori, tada kitas klausimas...
Aš irgi panašiai galvojau kaip ir tu, buvo tiek neatsakytų klausimų Gaubė juoda nežinomybė, kol ta knyga nepapuolė man į rankas Dabar mano mintys šviesios, nebėra jokių klausimų, ir žinau kodėl ir kam gyvenu :mirks ir į viską pradėsi žiūrėti kitaip

aš labai noriu perskaityti šią knygą,jau ieškojau,bet kolkas neradau.Man reikia atgauti optimizmą ir meilę gyvenimui,nes jo nebeliko.Taip mylėjau visus,kiekvieną naują dieną,pirmą iškritusį sniegą ir viską aplinkui,tiesiog buvau neužmušama optimistė,net juodžiausiu metu matanti šviesos krislelį ir man labai sunku,kai viskas taip pasikeitė.Lyg aš būčiau ne aš.Tokių minčių į galvą lysti pradėjo,ko seniau niekad negalvodavau,visos dainos man apie mirtį pasidarė,lyg naujai kiekvieną iki skausmo lietuvišką( ir ne tik )būčiau dainą išgirdus,nors niekad iki to šito negirdėjau ir viskas įgavo visai kitokią prasmę.Arba gal kaip tik,dauguma dalykų jokios prasmės nebeteko.Žodžiu-sumaištis begalinė.

As labai uzjauciu tave kad mire tavo brolis man ne karta dar kai buvau mazesne tetis buvo sakes as kaskadatai mirsiu (mano mama mire kai man buvo 6) tai tau liks toks vienintelis seimos narys sesuo. Kai mire mama man buvo labai sunku...Bet tarp musu su mama buvo tam tikras rysis kuris iki siol nenutruko tik as jos nebegaliu isgirsti ar pamatyti...As supratau kad kas kas atsitiko mamai dar diena pries tai kai man tai tetis pasake...Nezinau noreciau tiesiog pasakyti kad tu brolio nebematysi bet kai tau bus sunku tu ji jausi....

Pries metus palaidojau labai mylima savo mociute, jai buvo 92 m., buvo visu labai mylima ir megstama. Ji mire mano akivaizdoje, as jai glosciau galva ir raminau, isejo mylimu zmoniu apsuptyje. Po jos mirties, ta akimirka supratau, jog mes buvome begalo artimos dvasiskai, nors ji nebuvo is tu zmoniu kuriems galeciau viska pasakoti. Dabar ji mano angelas sargas. Si mirtis man buvo baisus sukretimas, iki siol, praejus metams, kasdien apie ja galvoju. Kazkaip jauciu, kad negaliu jos paleisti, nors visaip stengiuosi. Po jos mirties labai daznai ja sapnuodavau, bet tik as viena, dukros, kurios labai ja rupinosi nesapnavo jos ne karto, manau jauciu kazkokia kalte pasamoneje pries ja , nezinau, paskutiniu metu jos nebesapnuoju. (Kaip minejau susapnuoju kartais ja, tik pamazu pradedu suprasti jos zinutes, kartais tai perspejismas del nelaimes, pvz susapnavau ja nelabai gerai ir padariau avarija ir tt...).

Norejau pasidalinti keistu reiskiniu, kuris man nutiko tuo metu kai ji buvo pasarvota ir as sedejau salia jos karsto. Nezinau ar cia haliucinacijos man buvo, ar as susapnavau, atsijungiau...nesuprantu.

Sedejau ir staiga matau vaizda: Labai ryskios spalvos, sviecia saule, kaimas, laukas, didelis azuolas, aukstos zoles, laime kazkokia juntama ir per ta pieva , saules link, eina mano mociute, jauna ji ten, kokiu 60-ties metu, atsisukus i mane sypsosi, tokia laiminga, grazi... Poto kazkaip grizau ir ilgai negalejau atsipeiketi, nesupratau ar as pati kazka cia susikuriau, ar uzmigus minutei buvau, o gal ji tikrai man atsiunte kazkokia zinia?

Perskaiciau visa tema. Man ji aktuali, mane nuo mazens domina mirties tematika. As bijau mirties, bet tuo paciu ji mane ir traukia kaip domejimosi objektas...
Esu kalbejusi su vienu zmogumi, kuris koresi ir ji atgaivino. Ir jis pasakojo, kad labai patenkintas, jog ji grazino i gyvenima, nes ten anapus yra labai baisu. Jis pasakojo baisius dalykus ir kad nebenori zudytis, nes cia rojus lyginant su anapus... tas kazkaip man sustiprino mirties baime

Siaip labai keista, nes nieko panasaus nesu girdejusi Atvirksciai tik... beto kai mano pazistamas skendo, labai veliau pyko, kad ji atgaivino, nes "ten" buvo labai gera. Gal savizudziams kitaip, nors neturetu buti

Nezinau kaip ten kas vyksta,bet man buvo taip....Pries ivykstant tragedijai(as palaidojau dukrtye) vyko keisti dalykai,seip as megeja atkreipti i daug ka demesi,apvoge buta,nors pries tai gryztant nesamoningai atejo mintis,o kas jei apvogs buta,sekancia diena taip ir ivyko...tada atrode kad blogiau buti negali,geles vyto bute kaip niekad,viena vakara buvo taip negera sirdyje,kad net nezinojau ko imtis,o nakti dar susapnavau savo dukrele pasarvota....Sekancia diena turejo buti jos svente, dukreles 2-asis gimtadienis,dangus apsiniauke,lauko buvo klaiki audra, pokaicio paguldyta dukrele jau nebepabudo....Zinoma poto elgiausi nesamoningai,kadangi pripumpavo raminanciu,o ta nakti sapnavau Nidos kopos,stoviu pacioje virsuneje,koju pajudinti negaliu...Jura tokia juoda ir audringa ir is juros kyso moteriskos rankos jos kvieca pas save ir mano dukrele dziaugsmingai bega i tu ranku gleby....atrodo noriu klykti bet nera balso,noriu begti bet kojos akmenines....
O praejus ketveriems metams,jau buvau issituokusi su buvusiu vyru,ir turejau artima drauga,tuo metu man buvo problemu su pastojimu,tad apie tai norejau pasakyti savo draugui,kagi nuejau pas savo senelius kadangi tadien buvo ju sutuoktuviu metines 52metai kaip kartu,pasveikinau,ir kazkaip uzsimiiniau savo mociutei,kad gal reiktu draugui pasisakyti,juolabiau kad jau ruosemes susituokti,,mociute atsake dar palauk keles savaites...Sekanti ryta paskambino mama kad mociute mire...Mano draugas atskrido i laidotuves is Airijos,o po DVEJU SAVAICIU SUZINOJAU,KAD AS LAUKIUOSI ,ausyse vis skambejo zodziai po keliu savaiciu,po keliu savaiciu...patikekit tai man buvo stebuklas!!!! Nuejau i kapines,po kiek laiko,mociute palaidota pas mano dukrele,mintimis kalbejau,tu kogero brangioji senole mano jutai,o gal nesamoningai kazka jutai.Gime sunus o as kartais pamastau gal tai mociutes siela....Po dukrytes laidotuviu ssekancia diena vaziavome i kryziu kalna,ten prie manes nutupe baltas baltas balandis,jis mane lydejo vis nutupdamas,kai as sustodavau tol kol nuejau nuo kalno,mintimis pagalvojau mano dukrele...sedau i masina ir tada saule nusvito,o pries tai buvo audra,niuru...po pusantro menesio as suzinojau kad laukiuosi...Gime mano dukrele Lukrecija...Atsiprasau,kad gal ne itema bet ta as patyriau...