Kas gi vyksta po mirties?

Papildyta:


Ne gyvenimo bijai, o kad nepasikartotų neigiama tavo patirtis dar kartą!
Bet kas yra vakarykštė patirtis? Rytojaus patirties irgi neturi. Realybė visados tik čia ir dabar.
Neskirstyk savo patirties į neigiamą ir teigiamą, nebeatiduok pirmenybės teigiamai savo patirties daliai, tuomet ir nebebus ko bijoti. To ko niekados nepatyriai niekas nebijo.
Bijo, kad pasikartos tos pačios kančios, kurios buvo ir niekados nepasikartos tos malonios akimirkos, kurios buvo. Neprisirišti prie tų malonių akimirkų kurios buvo ir nuolatos trokšti naujo yra kelias...

teisybe - nereikia prisiristi nei prie gero nei prie blogo. o gyvenimo bijoti nereikia - anksciau ar veliau jis pasibaigs

Sakot tai, kad jis pasibaigs, nuima baimę?

Tai gal nuims baimę mintis, kad gyvenimas niekada nesibaigia?...
Fizinio kūno mirtis nėra gyvenimo pabaiga, tik jo kokybiškas pasikeitimas. Kinta tiktai materija, tavo dvasios pasireiškimo forma.Tu pati, tavo esmė nemiršta. Nereikia bijoti to, ko iš viso nėra.

Jasmuheen knygoje radau įdomią mintį, kad gimdami mes patyrėm daug daugiau skausmo ir kančios, nei patirsim mirdami. Kažin kaip čia yra?

Va kai gimdžiau trečią, išlido toks, vandeny paplaukiojo (namie gimdžiau), paėmiau ant rankų , sukniurzėjo kaip ežys ir užmigo sau toliau, tarsi nė nubudęs nebuvo, dvi paras pamenu ir miegojo sau toliau toks romus romus...Kambary naktį taip lengva, gera, laikrodis 2 mušė.
O va kai šalia mirštančios močiutės sėdėjau, tai į jos akis prieš mirtį antrą kartą pažvelgt nebenorėčiau...Ir kambary taip sunku sunku buvo.

Man tas pats ir kaip nuo to "issigydyti" ? kaip "isaugti" ?

Atrodo, kad taip ir yra. Mūsų vadinamos mirties metu žmogus pereina slenkstį, kuris yra daug mažiau skausmingas nei gimties metu, į kokybiškai naują, šviesų, kupiną meilės kažką...(čia jau kiekvienas supranta savaip). Skaičiau apie tai nemažai. Baimė lieka žemėje, visai nereikalingas žmonių išmįslas.

o as anksciau laaabai bijojau mirties,o dabar,kai suprantu,kad is tikruju siela nemirsta,o gyvena toliau,tai nebebijau.o ko bijoti,juk vel is naujo gyvensime,tik va neaisku koks vel tas naujas gyvenimas bus,va del to gal kiek ir neramu.bet bus kaip bus,nieko cia nepribijosi.uztai reikia dabar stengtis kiek gali lipti laipteliais aukstyn,na as taip galvoju tikrai neverta saves kankinti baisiomis mintimis apie mirti,reikia gyventi cia ir dabar.taip ar taip mirsime bijosi to ar ne.juk ne mes pirmi ir ne paskutiniai,niekas su saule negyvena.

Pritariu 100% Ir as nebijau mirties taip kaip anksciau bijodavau.Juk niekas po mirties nesibaigia,vel gyvensim,ir manau gal net geriau nei dabar.

NT isvis perrasytas taip, kad i pirma Biblija ir nepanasus. Nes Biblija, paprasta krikscioniu, ne sektu kokiu, gale pranasu knygoj raso nepripazista jokio pasninkavimo ir celibato, kas priimta katalikybe. Dievas draudzia tokius dalykus ir ispranasauta toje pacioje Biblijoje, kad tokia religija bus atnesta velnio. Juk pirmieji krikscionys pora simtu metu buvo persekiojami toje pacioje Romoje uz savo tikejima. NT yra kataliku baznyciai parasyta Biblija todel labai skirias nuo originalo. Nesu gerai pasikauscius ta tema tad gerai neatsakysiu, bet Bibliju tikrai yra ivairiu... Negali paimt ibet kokios knygos ir vien del itikinamo parasymo galvoti, kad tai jau tikriausia tiesa. Net nezinau kas is lietuviu vertimu artimiausia, galiu parekomenduot tik angliska varianta, ir tiesa sakant pati lyginau kai kurias vietas su juo ir lietuviskai isleista Biblija, tai nemazai neisversta, kas labai pakeicia esme... Kad ir tai, kad krikscionims yra pasakyta nesimelsti uz mirusius o tik uz gyvuosius, nekurti sventuju nes tik Dievas ir Jezus tokie yra, rodo dideli atotruki tarp ju ir NT tiesu interpretavimo musu kulturoje...



Patyriau ta pati kai buvau 13os Nakvojau pas teta o gatveje buvo mires kaimynas, lipdama i apacia maciau tokios spalvos puse zmogaus konturus. Isigalvojus nebuvau nes kaimyno net nepazinojau (tetos, ne mano) ir ispudzio nepadare. Bet kai pasakiau ka maciau, teta juokes, kad kaimyno siela jos namus aplanke Visi pasijuoke tuo ir baiges.



Na siaip gyvuju reikia daugiau bijoti nei mirusiu Ta nejaukuma pilnai suprantu, esu nemazesne baile. Isikali i galva, kad esi ta pati siela kaip ir jie tik dar teturi kuna. Rysi su mirusiais jauciu pati to nenoredama, atrodo nebijau o kartais uzplaukia kitaip.
Siaip geriau nesikisti i ju pasauli. Kad ir kaip skauda, nerekomenduoju kviestis mirusius pokalbiui ir net sapnais pilnai netiketi geriau. Nes viskas kas ateina is kito pasaulio, yra kitos dimensijos, tad vertimas gali buti netikslus.
Anksciau buvau linkus i burtus ir ta rysi su mirusiais, laikiau ta pliusu. Dabar mane kraupina mano pacios uzmojai kai buvau jaunesne Nes tikiu tai yra atskiras pasaulis kurio nedera jungti prie musu. Kai mire draugas, jauciau jis negali atsiskirt nuo manes ir vis sapnuodavos sapne, kaip akmuo mane uzguldavo jo atejimai. Tuomet buvau priversta jam paaiskint jis jau mires. Kitas pats atejo atsisveikint pasakyt, kad daugiau nebesapnuosiu jo, pries tai isvardyjes kelis draugus pavardem kuriu nezinojau, patikrinau realybej radau juos Esme, kad kartais mirusiesiems irgi reikia pasakyti nesikisti i musu pasauli. Nes tai negerai nei jiems, nei mums. O juos susigrazinti nori tik musu egoizmas, jei suprastume tai didelis , tokie norai dingtu...

Kalbejau apie konkrecius dalykus:


Nesakiau, kad NT reikalauja celibato, melstis Marijai ar uz mirusius. Net issilavine katalikai to negali teigti, nes sie ismislai - kataliku baznycios vadovybes sprendimai.
Kristaus gimimo laika galima logiskai paaiskinti senojo testamento pagrindu.
(tai jau kita tema)