Kas gi vyksta po mirties?

Pasimelskit už jį, žvakutę uždekit, mišias užpirkit...

Nesijaudinkit, dabar morge skrodima daro Jei ir busit gyva, tai po skrodimo-tikrai ne Nera reikalo triju dienu belaikyti.
Anekdotas toks yra" Skrodimas parode, kad mirties priezastis-skrodimas"
Atsiprasau, kad as cia taip su juokais, kai rimtos temos gvildenamos

Reikia protingu zmoniu patarimo... uzvakar mire mano teta, su kuria nebendravau 15 metu, o tevai lauzia, kad siandien butinai nueiciau i jos sermenis , o siandien kaip tik 15 -os mano vestuviu metines , ar nebus cia kokia bloga karma ar lemtis jei per vestuviu metines eisiu i sermenis tetos, kurios bunent ir nemaciau nuo vestuviu , su ja nebendravau, jokiu sentimentu nera.... nezinau kaip vyrui pasakyt, tas jau restorana su kazkokiais siurprizais uzsake, o cia vat taip... kaip cia man pasiilegus... ar nebus koks tai blogas zenklas jei restorana iskeisiu i sermenis per vedybu metines?

Elkitės ne taip, kaip verčia, o taip , kaip širdis sako
Beje, gal šermenyse trumpai pabūkit, ryt palydėsit į paskutinę kelionę

Tame tai ir reikalas, kad ryt niekaip negalesiu palydet , jau pries kelis menesius sumoketi dideli pinigai uz seminara i kuri laukiau eiles gal pusmeti , ta teta visa gyvenima mane juodino, smeize, pykosi su mano tevais, uztat as jai sentimentu nejauciu, bet vat tevai lauzia, tipo " is mandagumo "..... ne nebezinau ka daryt

Man mama ikalusi i galva, kad viska galima nukelti, i vestuves galima nenueiti, i susitikimus, bet i zmogaus laidotuves nueiti BUTINA. Atvirksciai, vestuviu metines galima nukelti ir kitai dienai, o laidotuviu ne Ims jums nesisekti, jei neatiduosit pagarbos mirusiam zmogui, tebunie tai ir seniai matytas, iskeitus ji(atsiprasau uz issireiskima) i eilini paedima.
Nueikit i sermenis bent pusvalandziui, potereli koki sukalbekit-ir lekit i ta restorana, bet bent jau mirusioji jums is virsaus laimes linkes, o jei nelinkes, tai ir prakeikimo jokio neuzdes

Tai kaip, ar susitiksim po mirties? ka i tai atsako biblija?

perskaičiau bet kaip gera ant širdies paliko ...
UNA AČIŪ
tema prieš pora metų pradėta gvildenti, tai tikiu, noriu tikėti, kad netekę artimųjų ir šioje temoje pasisakiusieji atrado ramybę ir susitaikymą

turiu pasakyti, kad man labai pasisekė, nes prieš kelis metus , visai netyčia, man į rankas pakliuvo sylvijos brovne knyga Gyvenimas anapus (na jau čia aptarta šita knyga ne kartą ), o po poros mėnesių mano mylima močiutė iškeliavo anapus..
verkiau, bet ne daug ... žinojau, kad jai viskas gerai.. dabar net kartais pasijaučiu nejaukiai, kai mano mama, gaili savo mamos, visada kapuose susijaudina, o man tarsi nieko, ramybė tokia... bandau ir mamai sakyti, bet iš akių matau, kad nesupranta manęs..
sapnavau susitikimą su močiute, po jos mirties, kiek man ji visko pripasakojo, na pasakojo, kad viskas yra gerai, taip ir turi būti bet nei vieno žodžio nepamenu, tik ŽINAU, kad viskas yra gerai, nes taip turi būti.
po gerų metelių sapnavau sapną. gimdau, sunkiai, labai, žinau, kad skauda LABAI , bet skausmo sapne nejaučiu. tamsa(tarsi pati būčiau mirusi..nebaisu) .. šviesa.. matau močiutę.. ji sako "nebijok, viskas bus gerai, ateisiu.." atsigaunu po gimdymo, žinau, kad gimė sveikas vaikas tik nežinau jis ar ji .. po sapno už gero pusmečio pastojau , gimdymas iš ties buvo sunkus ir komplikuotas (20 valandų sunkaus darbo), šaukė , rėkė visi, vaikas uždusęs- stumk, neišstūmiau, su pompa ištraukė ... gaivino ... visi strese, o aš kažkaip žinojau, kad viskas bus gerai, taip ir buvo

mano mamytė , kuri ir prabėgus keletui metu po močiutės(savo mamos) mirties vis dar labai išgyvena, sakė niekad nesapnavo močiutės. sapnuoju aš ir mamos brolis . ačiū močiute, kad nepalieki mūsų o jau mamos brolio sapnai- susitikimai nerealūs tokie ..

apie savižudžius.vyro kolega pasitraukė savo noru iš gyvenimo. vyras su draugu jį rado bandė gaivinti..., bet .. sirgo žmogus depresija(o jaunas ir vaikutis mažas augo), aš vis paklausdavau kaip jis, ar geriau, ka kalbejot , ka sake, šnekekit su juo, klauskit įkyriai ir t.t. ... bet matyt kai žmogus apsisprendžia , niekas nebegelbėja .. tikiu, kad savižudžiam ne taip paprasta tenais, kaip kitiems ... bet viskas atleidžiama galų gale . bet vistiek nesuprantu tokio žmonių pasirinkimo, .. mano vyras irgi kurį laiko jo negailėjo, o tiesiog pyko smarkiai(buvo darugai, ne tik kolegos), už tokį jo pasirinkimą ....

*gal duokit mamai paskaityti ta knyga.
**o as savizudziu gailiu. As nesu religinga ir dievu netikiu, neispazistu jokios religijos, bet, logiskai mastant, jei dievas butu(jei juo tikeciau), tuomet del kiekvieno savizudzio mirties apkaltinciau butent ji, nes tai jis dave zmogui "kryziu", kurio peciams jis buvo per sunkus. Ir dievas toks visazinis, toks protingas, geras ir t.t. turejo tai zinoti ir turejo zinoti iki ko jo duotas "kryzius" zmogu prives.
O jei kalbant rimtai, tai toks buvo zmogaus pasirinkimas, kuri reikia gerbti, nes tik jis vienas vienintelis zinojo kaip is tiesu sunku jam buvo ir ar galejo jis tai istverti.

Pasikliauk intuicija, jei jauti kad nesinori ten eit ir neik, ismyslas kad butina eit bet kokiom aplinkybem visiska nesamone, su zmogum ir sirdy galima atsisveikint, pasimelst, be to laidotuves..na ne pati geriausia vieta rasti ramybei gyvam zmogui...

pritariu... kazkada mane bande taip nugrust i laidotuves klaipedoje... aisku, su ta teta nesipykom, bet tuo metu islaidos musu seimos kisenei butu per dideles, net neimanomos-kelias is kauno i klaipeda ir atgal, geles ir plius mazas vaikas ant ranku... o ir vyrui is darbo iseit nelabai buvo imanoma... ir nevaziavau-mama papurkstavo, kad kaip cia dabar, nemandagu, bet susitaike... Manau, kad pagarba, atsisveikinimas turi vykti sieloje, uzdek namie zvakute, prisimink ta zmogu... O laidotuves pas mus eilinis cirkas tampa... pamenu, kai paskutines nestumo savaites mire tetis.... susirenka kaimo pusgluses bobelkos, atvaziuoja gimines, kuriu net nematei nuo kudikystes ir aptarineja kas ka-kas kokius vainikus atveze, kokie zentu automobiliai, kokie finansai, laukia gedulingu pietu-kazi visus kvies ar ne Tuomet pagalvoji, kad geriau jau tos sermenys isvis vyktu artimiausiu zmoniu rate... O dar kai nestumo buklej jautriai reaguoji i viska, tai isvis...

O as neiciau. Neprivalau rodyti pagarbos zmogui, kuris manes negerbe. Net jei ir mires. Atsiprasineti ir taikytis reikia dar zmonems gyviems esant, o ne sikt ant ju ir tiketis, kad kai gi nusibaigsiu,vistiek man atleis, nes gi negalima pykt ant mirusio! Jei budamas gyvas neatsiprase ir nesigailejo del to ka padare, tai koks dar atleidimas gali buti? Labai jau "falsyvai" man tokie atleidimai atrodo.