QUOTE(una @ 2008 01 20, 15:57)
Čia tik spėlionė, bet aš taip suprantu.
Ačiū už pasidalinimą.
Ačiū už pasidalinimą.
Informacija iš S.Stulginskis "ŠAMBALA, NAUJOJI EPOCHA, ŽMOGUS"
Sakoma: ,,miegas panašus į mirtį", ,,miegas yra mažoji mirtis", po kurios prisikeliama, t.y. pabundama. Užmigdamas, žmogus išeina iš kūno laikinai, kelioms valandoms, o mirdamas palieka jį negrįžtamai. Apleisdamas kūną, žmogus tuo pačiu išeina ir iš šio pasaulio, kuris nustoja jam egzistavęs.
Mirdamas, žmogus apžvelgia visą savo žemiškąjį gyvenimą. Prieš jį iškyla vaizdas po vaizdo. Per tas akimirkas žmogui paaiškėja vyraujanti jo gyvenimo prasmė, pagrindinė idėja. Tykiai ir pagarbiai reikia laikytis visiems, kas susirinko prie pasitraukiančiojo. Nereikia trikdyti iškilmingos tylos, atitraukti žmogų nuo praėjusio gyvenimo apžvalgos, trukdyti ramią jo mąstymo eigą. Garsus verksmas, raudojimas gali jaudinti mirštantįjį, blaškyti jo sukauptą dėmesį, kas labai kankina.
Skaistaus, šviesaus pasitraukiančio iš gyvenimo be pagiežos ir neapykantos žmogaus, mirties momentas yra didžiausios palaimos ir aukščiausio džiaugsmo momentas, nes išlaisvintas gerumas lekia į šviesos spindesį. Sunkus nuo pykčio egoistiškas žmogus negali pakilti -atsiskyrimas nuo kūno yra skausmingas ir liūdnas.
Pirmąjį mirties momentą žmogus palieka materialinį kūną, išeidamas su energetiniu (vad. eteriniu), ir nusinešdamas su savimi visas energijas. Tame kūne žmogus tampa neregimas šio pasaulio žmonėms. Tačiau jei jis labai nori, gali pasirodyti artimiesiems debesuotos šmėklos pavidalu. Yra žinoma daug atvejų, kada mirties momentu žmogus šitaip pasirodydavo trumpam - kad ir toli nuo savo mirties vietos.
Maždaug po 36 valandų po mirties žmogus išeina ir iš eterinio kūno, kuris sklando viršum kapo. Šis numestas eterinis lavonas per keletą dienų po laidojimo gali būti kartais matomas kapinėse kaip ,,šmėkla". Per keletą savaičių jis išsisklaido ore, ir tas nemalonus jausmas, kurį daugelis patiria kapinėse, sukeliamas tų eterinių lavonų. Tačiau jei kūnas ne laidojamas, o deginamas, tai eterinis kūnas išsisklaido labai greitai, todėl lavonus geriau deginti, negu laidoti.
Išsilaisvinęs nuo abiejų fizinių kūnų, žmogus atsiduria astraliniame pasaulyje, kuris jam tampa matomas, realus. Tas pasaulis yra toje pačioje erdvėje, kaip ir fizinis - tarp pastarojo pasaulio atomų yra daug tuštumos, kurioje telpa astralinio pasaulio materija. Tame pasaulyje išoriniu žmogaus kūnu tampa astralinis (jausminis). Turėdamas tą kūną su jutimo organais, žmogus gali dalyvauti to pasaulio ir jo gyventojų gyvenime -reikšti savo jausmus ir norus. Tik žemėje jis galėjo juos slėpti, o čia jie tampa regimi, kaip kad ten buvo matomas fizinis kūnas.
Astraliniame pasaulyje yra septynios sferos. Žemosios sferos yra grubios ir tamsios, juo aukščiau - juo subtiliau ir šviesiau. Miręs žmogus patenka į tą sferą, iki kurios pakilo jo sąmonės lygis. Tačiau dėl nusiminimo ar pasimetimo mirties momentu galima patekti į žemesnę sferą; todėl reikia sąmoningai pasiruošti. Šviesi ir aiški sąmonė neša aukščiau. Reikia turėti aiškų veržimąsi į šviesą ir grožį, stengtis, kad paskutinės minutės žemėje būtų džiugios. Taip sąmoningai galima išvengti žemųjų astralinio pasaulio sferų.
Į žemiausias sferas patenka žmonės su visokiomis ydomis -nusikaltėliai ir ištvirkėliai, žemos moralės, gyvenusieji juslingais malonumais. Jie negali patenkinti savo pykčio ir aistrų, nes nebeturi tam reikalingo įrankio - fizinio kūno, ir dėl to labai kenčia. Jie tiesiog dega savo nepatenkinamų aistrų liepsnoje - kaip kad religijos aprašo pragaro kančias. Taip pat baisios yra ir savižudžių kančios, trunkančios iki jų natūraliosios mirties dienos. Savižudybė - didžiulis tamsumas ir baisus nusikaltimas.
Šviesios sąmonės žmonių buvimas astraliniame pasaulyje gali apsiriboti keliomis savaitėmis, tamsios sąmonės - nusitęsti per daugelį šimtmečių. Šiaip ar taip, ateina laikas, kada žmogus turi mirti ir čia, t.y. išeiti iš šio pasaulio, nusimesdamas sudėvėtą astralinį kūną, kuris, tapęs lavonu, susiskaido tuo greičiau, kuo jis skaistesnis.
Baigdamas savo gyvenimą astraliniame pasaulyje, žmogus trumpam užmiega, o paskui pabunda su taikos ir ramybės, džiaugsmo ir palaimos jausmu. Taip jis pereina į naują pasaulį - minties arba proto pasaulį. Čia išoriniu žmogaus kūnu tampa jo mentalinis kūnas su savo jutimo organais. Minties pasaulio materija yra žymiai subtilesnė už astralinio pasaulio materiją, todėl čia viskas, ką žmogus galvoja, įgauna minties formas.
Minties pasaulyje žmogus nėra atsiskyręs nuo savo artimųjų - jis visą laiką bendrauja su tais, kuriuos mylėjo ir gerbė žemiškojo gyvenimo metu, kaip su išėjusiais anksčiau, taip ir su tebegyvenančiais žemėje. Jie visi matomi čia pat, tokie pat laimingi, tokiu pačiu pavidalu, atsimenant visus buvusius santykius.
Viskas, kas žemiškajame žmogaus gyvenime buvo gero, gražaus, vertingo, čia perdirbama į atitinkamas protines ir moralines savybes, kurias jis nusineš į kitą įsikūnijimą. Medžiaga, tinkama perdirbti, - tai praeito gyvenimo tyros mintys ir emocijos, protiniai bei moraliniai siekimai ir pastangos, nesavanaudiški darbai artimųjų labui.
Minties pasaulyje buvimo trukmė priklauso nuo žmogaus atsineštų dvasinių atsargų kiekio. Ir kai jos perdirbamos į savybes ir sugebėjimus, įdiegiamos į žmogaus charakterį - tąsyk jis nusimeta ir paskutinį savo laikinąjį apvalkalą - mentalinį kūną.
Taip žmogus pasiekia savo tėvynę - Ugnies pasaulį. Čia jis iš tiesų yra namie, čia grįžta po kelionės į ,,ašarų pakalnę", kur buvo nuvykęs tarsi į mokyklą, kad pasimokytų, kad baigtų vieną klasę per įsikūnijimo ,,mokslo metus". Ugnies pasaulyje pats nemarusis žmogus, niekuo neapsunkintas, nevaržomas apvalkalų, gyvena tikrąjį dvasios gyvenimą - to žinojimo ir tos sąmonės lygiu, kurį iki šiol pasiekė.
Išėjimo iš fizinio pasaulio procesas, žmonių vadinamas mirtimi, nesudaro dvasiai jokio skirtumo: numetus visus apvalkalus, ji lieka pati savimi - juk iš tiesų ji ir nebuvo apleidusi savo būstinės. Tariamoji mirtis veikiau yra gimimas platesniam gyvenimui, išėjimas iš ,,ašarų pakalnės" kalėjimo į kalnų erdvės laisvę. Toji ,,mirtis" yra didžiausia iš žemės iliuzijų: mirties nėra - yra tik gyvenimo sąlygų keitimas!
Dangiškasis dvasios gyvenimas gali tęstis tūkstančius metų, bet ir jis turi pabaigą. Atėjus laikui, dvasia pradeda jausti trauką į naują įsikūnijimą. Juk tiktai žemėje, tik fiziniame pasaulyje, dvasia gali mokytis, augti, įgyti naują patyrimą, kaupti naujas energijas. Ir ji pradeda kurti sau naują sielą, su kuria leisis į naują gyvenimą žemėje. Mintiniame pasaulyje ji kuria mentalinį kūną iš to pasaulio materijos, paskui astraliniame pasaulyje - astralinį kūną, pagaliau fiziniame pasaulyje - eterinį kūną. Pastarasis bus panaudotas, kaip etalonas būsimam materialiam kūnui, kurį suteiks fiziniai gimdytojai.
Aukštos sąmonės, labai dvasingas žmogus pats pasirenka gimimo sąlygas - epochą, šalį, tautą, aplinką, gimdytojus ir t.t. Kitiems tą klausimą sprendžia Karmos Viešpačiai, kurie parenka visas tas sąlygas pagal to įsikūnijimo tikslus.
Sakoma: ,,miegas panašus į mirtį", ,,miegas yra mažoji mirtis", po kurios prisikeliama, t.y. pabundama. Užmigdamas, žmogus išeina iš kūno laikinai, kelioms valandoms, o mirdamas palieka jį negrįžtamai. Apleisdamas kūną, žmogus tuo pačiu išeina ir iš šio pasaulio, kuris nustoja jam egzistavęs.
Mirdamas, žmogus apžvelgia visą savo žemiškąjį gyvenimą. Prieš jį iškyla vaizdas po vaizdo. Per tas akimirkas žmogui paaiškėja vyraujanti jo gyvenimo prasmė, pagrindinė idėja. Tykiai ir pagarbiai reikia laikytis visiems, kas susirinko prie pasitraukiančiojo. Nereikia trikdyti iškilmingos tylos, atitraukti žmogų nuo praėjusio gyvenimo apžvalgos, trukdyti ramią jo mąstymo eigą. Garsus verksmas, raudojimas gali jaudinti mirštantįjį, blaškyti jo sukauptą dėmesį, kas labai kankina.
Skaistaus, šviesaus pasitraukiančio iš gyvenimo be pagiežos ir neapykantos žmogaus, mirties momentas yra didžiausios palaimos ir aukščiausio džiaugsmo momentas, nes išlaisvintas gerumas lekia į šviesos spindesį. Sunkus nuo pykčio egoistiškas žmogus negali pakilti -atsiskyrimas nuo kūno yra skausmingas ir liūdnas.
Pirmąjį mirties momentą žmogus palieka materialinį kūną, išeidamas su energetiniu (vad. eteriniu), ir nusinešdamas su savimi visas energijas. Tame kūne žmogus tampa neregimas šio pasaulio žmonėms. Tačiau jei jis labai nori, gali pasirodyti artimiesiems debesuotos šmėklos pavidalu. Yra žinoma daug atvejų, kada mirties momentu žmogus šitaip pasirodydavo trumpam - kad ir toli nuo savo mirties vietos.
Maždaug po 36 valandų po mirties žmogus išeina ir iš eterinio kūno, kuris sklando viršum kapo. Šis numestas eterinis lavonas per keletą dienų po laidojimo gali būti kartais matomas kapinėse kaip ,,šmėkla". Per keletą savaičių jis išsisklaido ore, ir tas nemalonus jausmas, kurį daugelis patiria kapinėse, sukeliamas tų eterinių lavonų. Tačiau jei kūnas ne laidojamas, o deginamas, tai eterinis kūnas išsisklaido labai greitai, todėl lavonus geriau deginti, negu laidoti.
Išsilaisvinęs nuo abiejų fizinių kūnų, žmogus atsiduria astraliniame pasaulyje, kuris jam tampa matomas, realus. Tas pasaulis yra toje pačioje erdvėje, kaip ir fizinis - tarp pastarojo pasaulio atomų yra daug tuštumos, kurioje telpa astralinio pasaulio materija. Tame pasaulyje išoriniu žmogaus kūnu tampa astralinis (jausminis). Turėdamas tą kūną su jutimo organais, žmogus gali dalyvauti to pasaulio ir jo gyventojų gyvenime -reikšti savo jausmus ir norus. Tik žemėje jis galėjo juos slėpti, o čia jie tampa regimi, kaip kad ten buvo matomas fizinis kūnas.
Astraliniame pasaulyje yra septynios sferos. Žemosios sferos yra grubios ir tamsios, juo aukščiau - juo subtiliau ir šviesiau. Miręs žmogus patenka į tą sferą, iki kurios pakilo jo sąmonės lygis. Tačiau dėl nusiminimo ar pasimetimo mirties momentu galima patekti į žemesnę sferą; todėl reikia sąmoningai pasiruošti. Šviesi ir aiški sąmonė neša aukščiau. Reikia turėti aiškų veržimąsi į šviesą ir grožį, stengtis, kad paskutinės minutės žemėje būtų džiugios. Taip sąmoningai galima išvengti žemųjų astralinio pasaulio sferų.
Į žemiausias sferas patenka žmonės su visokiomis ydomis -nusikaltėliai ir ištvirkėliai, žemos moralės, gyvenusieji juslingais malonumais. Jie negali patenkinti savo pykčio ir aistrų, nes nebeturi tam reikalingo įrankio - fizinio kūno, ir dėl to labai kenčia. Jie tiesiog dega savo nepatenkinamų aistrų liepsnoje - kaip kad religijos aprašo pragaro kančias. Taip pat baisios yra ir savižudžių kančios, trunkančios iki jų natūraliosios mirties dienos. Savižudybė - didžiulis tamsumas ir baisus nusikaltimas.
Šviesios sąmonės žmonių buvimas astraliniame pasaulyje gali apsiriboti keliomis savaitėmis, tamsios sąmonės - nusitęsti per daugelį šimtmečių. Šiaip ar taip, ateina laikas, kada žmogus turi mirti ir čia, t.y. išeiti iš šio pasaulio, nusimesdamas sudėvėtą astralinį kūną, kuris, tapęs lavonu, susiskaido tuo greičiau, kuo jis skaistesnis.
Baigdamas savo gyvenimą astraliniame pasaulyje, žmogus trumpam užmiega, o paskui pabunda su taikos ir ramybės, džiaugsmo ir palaimos jausmu. Taip jis pereina į naują pasaulį - minties arba proto pasaulį. Čia išoriniu žmogaus kūnu tampa jo mentalinis kūnas su savo jutimo organais. Minties pasaulio materija yra žymiai subtilesnė už astralinio pasaulio materiją, todėl čia viskas, ką žmogus galvoja, įgauna minties formas.
Minties pasaulyje žmogus nėra atsiskyręs nuo savo artimųjų - jis visą laiką bendrauja su tais, kuriuos mylėjo ir gerbė žemiškojo gyvenimo metu, kaip su išėjusiais anksčiau, taip ir su tebegyvenančiais žemėje. Jie visi matomi čia pat, tokie pat laimingi, tokiu pačiu pavidalu, atsimenant visus buvusius santykius.
Viskas, kas žemiškajame žmogaus gyvenime buvo gero, gražaus, vertingo, čia perdirbama į atitinkamas protines ir moralines savybes, kurias jis nusineš į kitą įsikūnijimą. Medžiaga, tinkama perdirbti, - tai praeito gyvenimo tyros mintys ir emocijos, protiniai bei moraliniai siekimai ir pastangos, nesavanaudiški darbai artimųjų labui.
Minties pasaulyje buvimo trukmė priklauso nuo žmogaus atsineštų dvasinių atsargų kiekio. Ir kai jos perdirbamos į savybes ir sugebėjimus, įdiegiamos į žmogaus charakterį - tąsyk jis nusimeta ir paskutinį savo laikinąjį apvalkalą - mentalinį kūną.
Taip žmogus pasiekia savo tėvynę - Ugnies pasaulį. Čia jis iš tiesų yra namie, čia grįžta po kelionės į ,,ašarų pakalnę", kur buvo nuvykęs tarsi į mokyklą, kad pasimokytų, kad baigtų vieną klasę per įsikūnijimo ,,mokslo metus". Ugnies pasaulyje pats nemarusis žmogus, niekuo neapsunkintas, nevaržomas apvalkalų, gyvena tikrąjį dvasios gyvenimą - to žinojimo ir tos sąmonės lygiu, kurį iki šiol pasiekė.
Išėjimo iš fizinio pasaulio procesas, žmonių vadinamas mirtimi, nesudaro dvasiai jokio skirtumo: numetus visus apvalkalus, ji lieka pati savimi - juk iš tiesų ji ir nebuvo apleidusi savo būstinės. Tariamoji mirtis veikiau yra gimimas platesniam gyvenimui, išėjimas iš ,,ašarų pakalnės" kalėjimo į kalnų erdvės laisvę. Toji ,,mirtis" yra didžiausia iš žemės iliuzijų: mirties nėra - yra tik gyvenimo sąlygų keitimas!
Dangiškasis dvasios gyvenimas gali tęstis tūkstančius metų, bet ir jis turi pabaigą. Atėjus laikui, dvasia pradeda jausti trauką į naują įsikūnijimą. Juk tiktai žemėje, tik fiziniame pasaulyje, dvasia gali mokytis, augti, įgyti naują patyrimą, kaupti naujas energijas. Ir ji pradeda kurti sau naują sielą, su kuria leisis į naują gyvenimą žemėje. Mintiniame pasaulyje ji kuria mentalinį kūną iš to pasaulio materijos, paskui astraliniame pasaulyje - astralinį kūną, pagaliau fiziniame pasaulyje - eterinį kūną. Pastarasis bus panaudotas, kaip etalonas būsimam materialiam kūnui, kurį suteiks fiziniai gimdytojai.
Aukštos sąmonės, labai dvasingas žmogus pats pasirenka gimimo sąlygas - epochą, šalį, tautą, aplinką, gimdytojus ir t.t. Kitiems tą klausimą sprendžia Karmos Viešpačiai, kurie parenka visas tas sąlygas pagal to įsikūnijimo tikslus.
QUOTE(ablydute @ 2007 12 02, 19:35)
sakoma, kad vienam šeimos nariui išėjus ir jei neužilgo kas iš giminės laukiasi, tai labai tikėtina, kad ten atgimsta išėjęs...
O kaip manot ar yra sitam dalyke tiesos. O aš tikiu kad yra. Kai mirė mano močiute aš buvau treju mėnesiu nesštume. Palaidojus močiute , gal po savaites dviejų aš pajaučiau pirmuosius judesius.....O jau po pusantru metu ar daugiau , kai mano mergyte jau vaiksciojo, viena diena kai buvom kaime. Dukryte vaikščiojo po kiemą ir rankytes sukryževus už nugaros grynai taip kaip vaiksciodavo mociutė . Tada net mano mama apsiverkė , kad joje atgime močiutė .
QUOTE(HenriLuk @ 2008 01 17, 12:13)
............... DVEJU SAVAICIU SUZINOJAU,KAD AS LAUKIUOSI 
,ausyse vis skambejo zodziai po keliu savaiciu,po keliu savaiciu...patikekit tai man buvo stebuklas!!!! Nuejau i kapines,po kiek laiko,mociute palaidota pas mano dukrele,mintimis kalbejau,tu kogero brangioji senole mano jutai,o gal nesamoningai kazka jutai.Gime sunus o as kartais pamastau gal tai mociutes siela....Po dukrytes laidotuviu ssekancia diena vaziavome i kryziu kalna,ten prie manes nutupe baltas baltas balandis,jis mane lydejo vis nutupdamas,kai as sustodavau tol kol nuejau nuo kalno,mintimis pagalvojau mano dukrele...sedau i masina ir tada saule nusvito,o pries tai buvo audra,niuru...po pusantro menesio as suzinojau kad laukiuosi...Gime mano dukrele Lukrecija...Atsiprasau,kad gal ne itema bet ta as patyriau...
,ausyse vis skambejo zodziai po keliu savaiciu,po keliu savaiciu...patikekit tai man buvo stebuklas!!!! Nuejau i kapines,po kiek laiko,mociute palaidota pas mano dukrele,mintimis kalbejau,tu kogero brangioji senole mano jutai,o gal nesamoningai kazka jutai.Gime sunus o as kartais pamastau gal tai mociutes siela....Po dukrytes laidotuviu ssekancia diena vaziavome i kryziu kalna,ten prie manes nutupe baltas baltas balandis,jis mane lydejo vis nutupdamas,kai as sustodavau tol kol nuejau nuo kalno,mintimis pagalvojau mano dukrele...sedau i masina ir tada saule nusvito,o pries tai buvo audra,niuru...po pusantro menesio as suzinojau kad laukiuosi...Gime mano dukrele Lukrecija...Atsiprasau,kad gal ne itema bet ta as patyriau...Kaip miela
QUOTE(Mijos mama @ 2007 11 10, 01:32)
uzjauciu del tokiu skausmingu isgyvenimu ir patikek manimi,po mirties nebebuna nieko.zmogus mirsta.mirsta jo kunas,mirsta visas vidus ir nieko jau nebejauti.nera relybeje nei pragaro,nei dangaus,cia tik ismislai senu bobuciu.kas yra skaites biblije,tas supranta mano zodzius.mirtis ir yra visako galas
Čia tai jau per žiauriai pasakyta. Aš netikiu ka tu parašei . Aš tikiu kad yra gyvenimas po mirties.
Niekada neskaičiau tokiu temu , niekad nelindau i ši skireli. Bet praeita savaite palaidojau savo mamyte ir noriu daugiau sužinoti apie gyvenima po mirties tai ir atėjau čia ieškot atsakymo. Įštikruju aš dar nesuvokiu kas ivyko , vis atrodo kad tai sapnas ir jis turi greit pasibaigt.
Tiek daug noriu parašyt , bet kažkaip nesirašo nesidelioja mano mintis
Kai mirė mamyte , aš buvau su ja . Del to jaučiuos labai rami , nedovanočiau sau jai nebučiau su ja. Dabar kiekviena nakti laukiu kada ja susapnuosiu , bet praėjus 12 dienu jos dar nesapnavau
QUOTE(iingri @ 2008 03 30, 00:20)
Niekada neskaičiau tokiu temu , niekad nelindau i ši skireli. Bet praeita savaite palaidojau savo mamyte ir noriu daugiau sužinoti apie gyvenima po mirties tai ir atėjau čia ieškot atsakymo.
Labai labai užjaučiu...
QUOTE(Dominus @ 2008 03 28, 19:29)
Tariamoji mirtis veikiau yra gimimas platesniam gyvenimui, išėjimas iš ,,ašarų pakalnės" kalėjimo į kalnų erdvės laisvę. Toji ,,mirtis" yra didžiausia iš žemės iliuzijų: mirties nėra - yra tik gyvenimo sąlygų keitimas.
Auksiniai žodžiai
QUOTE(Preila @ 2008 03 30, 00:33)
Na sie zodziai atkartojami beveik visuose straipsniuose ta tema kuriuos rasite ivede per googla fraze "gyvenimas po mirties"
Kai pradejau tuo dometis, pirma mintis buvo, juk tai akivaizdu, viskas yra salia musu, tereikia atsukti sirdis i sviesa, i tikejima
Nėra jokio pomirtinio gyvenimo....nėra jokios sielos, nėra Dievo - mes tai jau girdėjome.
Kas įdomiausia, kad net mokslininkai (o būtent fizikai) artėja prie tos minties, kad egzistuoja kažkas nesulyginamai daugiau nei materialinis pasaulis.
Išeitų - fizikai labiausiai suvaikėję mokslininkai, nes tiki pasakomis.
Kas įdomiausia, kad net mokslininkai (o būtent fizikai) artėja prie tos minties, kad egzistuoja kažkas nesulyginamai daugiau nei materialinis pasaulis.
Išeitų - fizikai labiausiai suvaikėję mokslininkai, nes tiki pasakomis.
QUOTE(Dominus @ 2008 04 17, 11:51)
Išeitų - fizikai labiausiai suvaikėję mokslininkai, nes tiki pasakomis.
Patys protingiausi
Mano geriausi prisiminimai iš mokyklos - fizikos mokytojas 
bet kokia nuomone siuo klausimu tui teise buti isgirsta. jei zmogus netiki dievu arba siela - reiskia taip ir turi buti, jam reikia tokio patyrimo. jei tiki - taip pat taip turi buti, nes tam zmogui reikia tokio patyrimo. o siaip viskas yra iliuzija - net gyvenimas australijoje mums yra iliuzija, kuria mes tikime tik del to, kad taip sako ziniasklaida. nors galima patikrinti ar tai teisybe ten nuskridus - bat ar dauguma ten skris? o nuo mirties nepabegsi. tik po jos bus matyti, kas ir taip yra ar nera. 
o gal kiekvienam atseikejama pagal jo tikejima - netikintis isnyks, o tikintis keliaus pagal savo religijos tradicijas i amzinuosius medziokles plotus/nirvana/roju/pragara.
o gal kiekvienam atseikejama pagal jo tikejima - netikintis isnyks, o tikintis keliaus pagal savo religijos tradicijas i amzinuosius medziokles plotus/nirvana/roju/pragara.
