QUOTE(Una Li @ 2008 01 20, 14:04)
Sveika, bendravarde
(kiek laiko maklinėju po SM ir niekur tavęs nesutikau, bet, atrodo mirtis visus surenka
). Kartais ir man atrodo, kad rašymas nelabai prasmingas, bet negali žinoti, kada ir kuris tavo parašytas žodis, kažkam bus labai reikalingas.
Kadaise teko klausytis klinikinę mirtį išgyvenusio vyro pasakojimą. Mane labai sukrėtė jo pasakyti žodžiai, kad jis gyvendamas jautėsi esąs geras katalikas, pavyzdingas šeimos tėvas, o "ten" būdamas suvokė, kad ligšiolinis jo gyvenimas būtų smerktinas pragaru... Ar tau jo mintis suprantama? Ar tai reiškia, kad mes iki ausų paskendę buityje, smulkmenose, knisamės po savo neišsprendžiamus santykius, vietoj to , kad paliktume viską Dievui ir tik Jam gyventume, tik Juo viską matuotume?..
Sveika, bendravarde
(aš seniau registravausi, aš seniau... bet aš nedažnai rašau, dabar kažkaip užkabino. Ir apskritai norėčiau liautis, nes čia kaip kokia priklausomybė formuojasi.)
Na, manau, jis truputį perdėjo. Gal ir gerokai. Gal jį tiesiog labai sukrėtė tas išgyvenimas ir suvokimas, kad viską darei "ne taip". Gal jis pasižymi itin radikaliu mąstymu, maždaug "viskas arba nieko", "tik taip arba tik ne". Tas radikalumas - spėju tik - nėra gerai, jis irgi yra tam tikras "stikliukas", dioptrijos, kurios iškreipia tikrąjį vaizdą.
Kaip minėjau, niekas nėra pasmerktas. Galbūt jis turėjo omenyje besaikį savo išdidumą,savęs laikymą "teisingesniu", "geresniu" ir pan. už kitus. Gyvenime mes nuolat tai darome - akcentuojame savęs ypatingumą būtent kaip pranašumą prieš kitus, pūsdamiesi, t.y. mūsų santykis yra konkurencinis, be šilumos ir atjautos. Iš tiesų kiekvienas yra ypatingas, tik tas santykis turėtų būti "bendradarbiavimo", maždaug kaip "ypatingųjų komandos".
Tada taip, jis darė vieną sunkiausių "nuodėmių" (kaip trūksta nenuvalkiotų, gyvai kalbančių žodžių!). T.y. jis realiai aukštino tik save, savo rolę pasaulyje, dangstėsi ja nuo tos tikrovės, kuri realiai yra. Matyt, paskui suprato, kad "geras katalikas" ir "geras tėvas" tebuvo etiketės. Nors išoriškai viskas atrodė labai gražu, viduje jis niekada nebuvo patenkintas. Dabar atsivėrė ir pats sau.
Bet jis klysta vienu aspektu. Netgi jei gyveni dangstydamasis etiketėmis, bet iš esmės tavo veikla yra pozityvi, jokio ten pragaro (visi pragarai būna tik pačiame žmoguje - tiek čia, tiek ten) nėra. Tik gal skirtingai bus priimtas - geriau, jei ta jo veikla nepadarė niekam žalos (tarkime, būnant "etiketiškai" geru tėvu, jo vaikai buvo laimingi, nepatyrė dvasinių traumų, jis jų nevertė daryti ko nors iš esmės prieš jų valią, sugebėjimus ir t.t.), o blogiau - jei ta "etiketė" panuodijo gyvenimą ir kitiems. Gal jis naudojo kokią nors prievartą, kad ir netiesiogią, versdamas kitus būti etiketiškai "gerais"? Gal tą suprato? Čia jau jam žinoti, kodėl taip griežtai pasisako apie save.
Čia tik spėlionė, bet aš taip suprantu.
O dėl knisimosi smulkmenose - tas taip, bet ir pats žmogus yra aktyvi būtybe. T.y. manau, žmogus turi aktyviai rinktis, įsiklausydamas į Dievo dalelę savyje, kuri padėtų apsispręsti teisingai. O ypač sunkioje situacijoje - taip, visiškai "atiduoti" savo problemas Dievui, nes kartais žmogišku protu ir jėgom jų išspręsti ne tai kad neįmanoma, bet gal įmanoma su didele žala sau, pvz. O to galima išvengti
