Kas gi vyksta po mirties?

Nieko blogo jis nepamatys...
Kiekvienas žmogus šiam gyvenime turi savo suvokimo "stogą", ir suvokti daugiau, nei jam duota, jis negali...

oje, ne, nu susisarmatijau nors žėmėn lysk... gal trinkit kaas nors, a?


Šiaip pasakysiu pora žodžių Mediniui, nors jis mane gal ir laikys egzaltuota ir nuo išgyvenimų bei religijos nuprotėjusia mergele. Bet tai nesvarbu.

Medini, visiškai suprantu šią poziciją. Tokia buvo ir mano ankstesnioji pozicija. Neturėjau įrodymų. Gavau. Dabar manęs niekas neįtikins, kad yra kitaip. Bet aš irgi neįtikinsiu tų, kurie netiki. Tiesiog tu (ir aš) esi kaip tas šventuoju laikomas Tomas, kuris sakė: kol nepaliesiu pirštu, netikėsiu...na, aišku. Taip veikia standartinis analitinis apčiuopiamų įrodymų ir mokslinio pagrindimo visame kame ieškantis protas.
Ir štai, mano protas susidūrė su tuo, ką laikau apčiuopiamu ir pagrįstu anapusybės įrodymu. Tomą irgi įtikino tik realus Kristaus pasirodymas. Tave taip pat "atversti" gali ne bet kokie plepalai. Reikia "Kristaus" (gal ir ne kabutėse?).
Bet nieko prievarta ir daužydamas galvą neprisišauksi. Ir neverta. Galbūt tu nieko nė neprarandi dabar netikėdamas tuo. Pvz., man asmeniškai tavęs "negaila". Nes nėra dėl ko. Kad žmogus neišgyvena kažkokių superpakylėtų išgyvenimų ir supratimų? Na, neišgyvena. Kad nebalansavo ant ribos tarp čia ir ten? Tfu, tfu, laimei...

O kas būtent tavęs laukia "ten", negaliu pasakyti, nors atseit turėčiau žinoti Galiu pasakoti tik apie savo potyrius, išgyvenimus, suvokimą. Kiekvienas žmogus tą patiria kitaip. Gal kas pamato ir mergelę Mariją, ir angelus, ir spalvotus namukus, gal ir karuseles, to nežinau. Kad egzistuoja "anapus" - taip, teigiu. Ten yra tikrieji mūsų namai - ko gero.
Šiaip spėju, kad nieko blogo tau nebus, o va kad namukų tu nematysi, kažkodėl esu tikra

Manau, kad "ten" žmonės mato tik tai, ką pasirengę matyti...Mirusiojo lietuvaičio tikrai nepasitinka koks devyngalvis drakonas, kuris kiniečio neišgąsdintų...

O aš dabar tik pagalvojau... ar ateiviai (na visokie žali žmogeliukai) taip pat patenka ten pat, kur ir žmonės? Čia aš nesityčioju, man rimtai tokia mintis šovė..

Suprantu, patikėti, kad po mirties yra kažkokia būtis yra daug lengviau, nei suprasti, kad nėra. Laaabai viliojantis kelias. Ir kuo mirtis artimesnė, tuo labiau pasirinkimas sunkesnis. Aš nevadinsiu ir nesityčiosiu. Jūs matėte, jūs žinote. Jums gerai. Aš nuoširdžiai jums pavydžiu.
Ir dar... Aš nenorėčiau, kad kažkas būtų po mirties. Todėl, jei po mirties yra tai, kas tau priimtina, geriau jau man nebūtų nieko.

Medini, tu už mane trim metais jaunesnis ir jau apie mirtį rimtai mąstai? Negi manai, kad tavo požiūris šiais ir kitais klausimais negali kardinaliai pasikeisti? Na, nebent tu planuoji 40-mečio nesulaukti...

Ne, nemanau, kad negali pasikeisti (bliamba, du neiginiai, bet kitaip nepasisako).
Aš iš vis neplanuoju. Aš žinau. Žinau, kas bus po metų, po dešimties ar trisdešimties. Tas mano žinojimas gali pasikeisti ir aš vėl žinosiu. O jei to nebus, tai tikiuosi to nesuprasti. Mane gasdina tiek vienas dalykas - amžinybė.
Bet smagu žinoti, kad nuo manęs niekas nepriklauso.

Taip jau ir niekas? Gi gali sugalvoti eiti per raudoną šviesą ir nesidairyti.

Aš apie tai, kas bus po to, kai nesidairysiu
Kalbėjau neseniai su kunigu. Pasakė, kad dabar bažnyčia pripažysta savižudžius ligoniais ir laidoja juos kaip ir visus kitus. Tai koks skirtumas ar tyčia per raudoną nesidairydamas. ar netyčia, kai per žalią, bet nesidairė kitas...

dėl žalių žmogeliukų - o koks pagrindas tikėti, kad jie yra? Buvot susidūręs? Matėt? Realiai? irgi tikriausiai tam tikras tikėjimas...

Todėl tarkime (t.y., aš darau tokią prielaidą), kad jie pakliūva ten, kur ir turėtų pakliūti tokie tvariniai po mirties. Galimas daiktas, kažkur kitur nei žmonės, nes ir čia akivaizdžiai vieni kitiems po akimis nesimaišome. Ir - tokio pobūdžio pamąstymai, kaip mano šis, dar vadinami spekuliacijomis. Studijų laikais taip mąstyti su savo kompanija ir vaikštinėti po senamiestį buvo fantastiškas laiko praleidimo būdas.

Kas dėl tyčiojimosi, neabejoju, kad papasakojusi visa tai skeptiškiems žmonėms susilaukčiau oho dar ir ko. Mažiausiai - apšaukimo fanatike, daugiau - psichikos ligone, daugiausia... et. Užtat nešaukiu ant kiekvieno kampo, rašau į tam skirtą skyrelį. Taigi Medinio skepticizmas visiškai korektiškas.

O kas bus po mirties, mes patys nesirenkam. Taip, nuo mūsų asmenybės priklauso konkretus "vaizdas", potyris, su kuriuo susiduriame perėję tą ribą. Taip kad bus "nieko" ar ne, ne nuo mūsų priklauso. (Na, ne "nieko"... bet tiek to)
Bet ir tai neesmė. Medini, esmė - jūsų savijauta ar veikiau nuostata. Jūs pavydit apsisprendimo ir žinojimo. Aš absoliučiai suprantu, nes ilgą laiką panašiai gyvenau pati - agnosticizme su pseudokatalikybės priemaišom. Nors realiai linkau į protestantizmą, nenorėjau to pripažinti net pati sau. Po šito "virsmo" man viskas sustojo į vietas, pasidarė aišku aišku. Galbūt tam dirva buvo jau paruošta. Galbūt dirva ruošiama ir jumyse? (Jokiu būdu čia nėra užuominos į kokį nors drastišką ir nesavalaikį mirties būdą ar kitokį sukrėtimą!) Ir nukeliavus "ten" suprasit, kad viskas yra taip, kaip ir turėtų būti? Ar galima tai paneigti? Lygiai kaip ir teigti...

Na, jei įsivariau rašyt pamokslus, dar pora žodžių apie "lengvumą" patikėti. Ne. Visai ne. Dažnai lengviausia yra netikėti. Mano minėtas pavyzdys apie apaštalą Tomą - sunkumą patikėti/įtikėti. Sunku iki negalėjimo. Ir ta nežinomybė, neapsisprendimas slegia, kaip uždara erdvė. Tai tam tikra klaustrofobiška būklė, tik ne visiems ji vienodo sunkumo - būna, kam lengviau, kam sunkiau. Kas kiek sugeba "išstumt"i iš savo kasdienybės stą sunkumą į visokias ten pasąmonės kertes.
Ir kalbant apie "drąsą" nusižudyti galioja tas pats. Ne, nesunku. Sunkiau išgyventi. Kartais daug sunkiau. Bent man kažkada yra taip buvę. Mane tada sustabdė ne baimė mirti, o supratimas, kad taip elgdamasi aš esu silpna. Kad aplinkybės, žmonės, mane prie to vedantys, yra stipresni už mane. Tai kaip aš galėjau leisti sau būti tokia niekingai silpna? Bet tai buvo seniai (ir tiesa)...

Turbūt daugiau diskutuoti šiuo klausimu neprasminga. Medini, jūsų pozicijos aš nepalaikau, bet jus suprantu... ir tiek. Nesuprasčiau tada, jei pati būčiau nuo sąmoningo amžiaus sirgusi liga, vadinama visažinystės ir absoliutaus teisumo kompleksu.

atsakydama i temos klausima pasakysiu, kad i ta klausima nei vienas gyvasis negali atsakyti

Yra skirtumas. Kai nutrenkia kitas, nes neapsidairė, tai vadiname Dievo valia (gi be jos nė plaukas mums nuo galvos nenukrenta), o kai pats renkiesi mirtį- aname pasalyje gali būti nekas...(Pvz., gali vėl tuoj pat atsidurti moters gimdoje ir nugyventi tuos metus, kurie tau buvo numatyti gyventi iki tavo pasirinkimo mirti).

Aš gal praleidau temoje... O kodėl nereikia paskubėti pakliūti ten, kur jūs buvote?