Kas gi vyksta po mirties?

Baikit, aš ne orakulas
Nežinau. "Ten" yra tokia taisyklė čia. - tau rūpi tik tavo reikalai, na, kaip ir žemėje. Supranti daugiau, nei būdamas čia, bet negali įlįsti į kitą, tapti kitu. Gali tik susitapatinti su ta šviesa, su ta ramybe. Tau net nelabai svarbu tie "kiti". Žinai, kad jie yra kažkur netoliese, ir tiek. Ir žinai, kad visi vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau su ja susiliečia.
O į vaiduoklių reikalus geriau nelįsti. Tai ribiniai dalykai, tai jau blogio įtaka. Nemanyčiau, kad visi savižudžiai taip jau imtų ir "suvaiduoklėtų". Čia, kaip sakoma, reikia kažko daugiau...

Na bet visvien labai idomu tai ka tu isgyvenai,ka patyrei.Ne kiekvienas gali papasakot tokius dalykus.Seneliui mano yra buves sokas nuo vaistu.Vos atgaivino.Bet kai klausiau jo veliau ka mate,sake nieko.Kitas jaunuolis is ligonines,sake klinikine mirti turejo-velgi nieko nemate.As galvoju-kodel? Galbut jie dar iki tos ribos neperejo. O kad per tuneli ejo,sake ne vienas.Beje,o tu tunelio nematei?

Papasakosiu, ką man pasakojo vyras, o jam dėdė, dabar jau miręs O tada jis, buvo pergyvenęs klinikinę mirtį, vos atgaivino. Jis sakė, kad daugiau niekada nebijos mirti, nes ten labai gera. Ten nėra kūno, tik būsena Ir viskas matosi, pas kiekvieną, kokia jo būsena, piktas, susirūpinęs, išsigandęs ir t.t. Pasakojo, kad kiekvienas turi savo namus, beje labai gražius, ten jie gyvena ir džiaugiasi ta ramybe, kuri ten tvyro. Sakė, kad susitiko visus savo pažįstamus, draugus, gimines mirusius, ir visiems labai gera buvo Dar sakė, kad matė patį dievą, ir jis skleidė nežmonišką šilumą ir gėrį Kai jis atsibudo iš komos , visiems tai pasakojo, daėjo ir iki manęs Dar prašė mano vyro mamos, kad nupieštų Dievą, nes ji dailininkė, ir jai viską nupasakojo, kaip jis atrodo
Jis dabar miręs, bet tikiu, kad viskas yra taip kaip jis pasakojo, ir, kad ten labai gera/ TIESA, jis po to labai pasikeitė,ir priėmė gyvenimą tokį, koks jis yra, ir visai nebebijojo mirties

Dar prisiminiau, gal jau rašiau čia kažkada Kai viena draugė mano žuvo autoavarijoj jauna Jos mama labai pergyveno, vos pati nemirė iš sielvarto Ir po keleto dienų susapnavo ją Ji pasakojo sapne, kad jai dabar labai gerai, gyvena labai gražiame kaime, tarp gėlių, sakė, kad jaučiasi taip gerai, kad nenupasakosi Ir irgi sakė, kad kiekvienas turi atskirą namuką, tvarkosi ten kaip nori, ir laisvė ir gėris, meilė begaliniai
O čia, ką aš pati išskaičiau iš knygų Kai mes mirštam, iš kart patenkam į dangaus prižiūrėtojų rankas, jie atrenka ar mes pasiruošę ten eiti, nes būna taip, kad mirštam ir atsimenam, kaip buvo tai sunku Tada jie susuka mus į kokoną tokį, ir mes ten būnam kaip kokiam mamos pilve, kol suvokiam, kad mes jau čia, visi aplink labai dėmesingi ir geri, ai dar kai mirštam, mus ten pasitinka būrys mūsų globėjų, kurie mus saugos ir globos, kol apsiprasim ten, jau nešneku apie giminaičius ir draugus, kiek skaičiau, tai ir gyvūnai mūsų mirę pasitinka mus Po to veda į bokštą tokį, kur visa informacija suvedama Ten daug etapų yra, labai tingiu čia pasakoti Bet, kas labiausiai įstrigo, kad mes ten galim pasirinkti savo išvaizdą, galim atrodyt tobulai jeigu, tik patys to norim Kiek supratau, tai ten visi tobuli Tai tiek, jei kas domins , klauskit

Kažkas buvo. Bet ne visai tunelis. Toks besisukantis greit chaosas, tamsa su blyksniais. Ir kažkas panašaus į triukšmą. Paskui epizodas, kurio nepamenu. O paskui jau Šviesa. niekaip neišeina rašyt iš mažosios ne šiaip sau kokia lemputė. Nieko panašaus į ryškią šviesą, ji tokia rami, prislopinta.

Na, man tik trumpam buvo "nutrūkimų", viską labai gerai pamenu, kas po ko, ir t.t. Bet yra ir toks supratimas, kad kažkaip net neprasminga apie tai kalbėti. Vis tiek neišeina pasakyti tiksliai, o netiksliai - neverta
O kodėl aš prisimenu, galiu paaiškinti. Statistiškai įrodyta, kad daugiausia "tų" įspūdžių patiria "mirinėję" dėl širdies. Smegenys mat mažiau nukenčia, mažiau "trūkinėjimų". Be to, galimas dalykas, kad tie minėti žmonės buvo "arčiau". Gal juos greit "atkapstė", o aš visą naktį blūdijau pirmyn-atgal.
Bet ten ne taip esmė, ką matei. Griežtai imant ir aš "mačiau" ne kažin ką. Šį tą tik Esmė ne tai. O tai, ką tu patiri ir kaip jautiesi ten būdamas. Viskas vyksta tiek su tavimi, tiek tavyje. Todėl tai nėra, tiksliai apibrėžiant, "vaizdai". Bet ir tai subjektyvu. Kai kas mini vaizdus. Aš nesu daug tuo domėjusis anksčiau, nebendravau su likimo "draugais", todėl kalbu tik už save. O tie "vaizdai", t.y. kažkokie anapus regimi dalykai, priklauso nuo konkretaus žmogaus, jo gyvenimo ir pan.
Dabar atnešė man čia to Moodo knygos santrauką lietuviškai. Paskaičiau, tai pas mane kaip pagal vadovėlį
Ir dar žinot ką? Skaitau ir šaipausi iš visko ten. Iš to smalsumo. Iš to - oooo ir aaaaa, a va kaip. Ne piktai šaipausi, bet... nemoku net paaiškinti, deja. Svarbiausia, ką noriu čia pasakyti - viskas atrodo primityvu. Taip, tai teisinga, tie teiginiai, ta surinkta informacija, aš mačiau tą patį, bet tai baisiai primityvu, kai išreikšta žodžiais. Net bloga nuo to. Užtat ir kyla ta pašaipa. Na, nepiktybinė, bet vis tiek kyla. Iš primityvumo. Juk ar galima išreikšti žodžiais Dievą? Ar galima išreikšti žodžiais grožio ir gėrio esmę? Pačią tobuliausią harmoniją? Visišką dvasios skaidrumą? Visišką ramybę ir aiškumą? Absoliučią laisvę? Kas, kokia kalba pajėgi tai apibūdinti? Ten nėra jokios baimės, jokios prievartos, nieko, kas mus drasko ir kelia nerimą "čia'.
Todėl ir sakau - tie pasiskaitymai gal ir nieko, bet nepatyrusiam - smagus "briedas", o patyrusiam... laimei, nedaug tokių Laimei. Nuoširdžiai. Gyvenkim čia ir dabar. Mylėkim. Džiaukimės. Dirbkim tą, ka turime nudirbti. Visi ten nueisim. Savo laiku, savo keliu. Dabar mums duotas šis pasaulis, ateis laikas, bus duotas ir kitas. Nemirkim be laiko.
Evangelizacija baigta. Amen

Aš tuo tikiu iki negalėjimo Viskas bus gerai, bet labai gaila tų žmonių, kurie galvoja, kad su mirtimi viskas baigiasi
Panašiai yra su mano tėčiu, jis visiškas ateistas Labai gaila, bet negaliu jo perkalbėti, ir neseniai sapnavau savo močiutę mirusią, jo mamą, kuri stovėjo ant kalno, aukštai aukštai, o tėtis stovėjo žemai ir negalėjo jos pasiekt Taip ir su musų mintimis, jei būsim taip žemai, tai nesvajokim apie jokias dvasios aukštumas. Kartais taip gaila tokių žmonių, kurie nieko daugiau nemato tik dabartį, pinigus, gobšumą, ir nesusimasto, kas jų laukia ten

Aleliuja. Ir jau ko tikrai nereikia daryti, tai gyvam į dangų lysti, paskui vaikšto kaip dangiškieji migdolai,

Šitą tavo postą, Una, nors nukopink ir visose temose įdėk

Paskutiniu metu mano būsena tokia kad aš noriu mirti .... nežinau kodėl vis galvoju apie tai kad numirus man ten būtų geriau ... Dažnai klausiu, Dieve, kodėl tu mane čia laikai jei aš to nenoriu ?
Žinau ką apie mane pagalvojot ....

aš ne apie save. Aš neturiu įrodymų, kad po mirties yra kažkas be mirties. Todėl tokią galimybę dabar atmetu. Pagaliau dabartiniame mano gyvenime visiškai nesvarbu ar po mirties "yra" ar "nėra". Tai visiškai nieko nekeičia.


Kodėl jums manęs gaila? apie kokias dvasios aukštumas jūs kalbate? Ir kas manęs laukia ten?

Tuos namukus daugybę metų vizualizacija kuria mano mama. Ji kasdien mintyse pastato ir įrengia bent du namus. Nežinau- gerai tai ar ne, bet jos namuose būti sunku- ten visuomet pilna svečių be kūno... Gal savo namukų laukia?

Una, tu nuostabi, nieko negaliu pridurti...

Tai tu ateistas? Užjaučiu O kas laukia, pamatysi, kai numirsi Šiaip ne apie tave šnekėjau