QUOTE(Feelme @ 2008 01 17, 11:17)
Gal savizudziams kitaip, nors neturetu buti
Tai kad savižudžiams tikrai kitaip. Jie sužlugdė Dievišką planą ir nusprendė nutraukti. Tai kas gero paskui gali laukti?
QUOTE(Lane @ 2008 01 17, 14:23)
Tai kad savižudžiams tikrai kitaip. Jie sužlugdė Dievišką planą ir nusprendė nutraukti. Tai kas gero paskui gali laukti?
Savižudis neiškrenta iš Dieviškojo plano. Jis atsidūrė tam tikroje situacijoje, kurios nenorėjo spręsti ir pasirinko išeiti iš šio gyvenimo. Jis nebus nei nubaustas, nei kitaip neigiamai išskirtas, juk Dievas yra Meilė ir Jis toleruoja visus mūsų pasirinkimus. Tiesiog tai dvasiai reikės vėl inkarnuotis į žemiškąjį gyvenimą, kad vėl atsirastų tokioj situacijoj, iš kurios ji pabėgo.Ir ji vėl turės galimybę ją spręsti, o ne bėgti.
Tai žmonės linkę greičiau smerkti ir kaltinti, tiktai ne Dievas. Jis priima kiekvieną su meile, ir tą, kuris baigė šį žemišką žaidimą, ir tą, kuris pabėgo iš jo.
QUOTE(Takelis @ 2008 01 17, 14:41)
Savižudis neiškrenta iš Dieviškojo plano. Jis atsidūrė tam tikroje situacijoje, kurios nenorėjo spręsti ir pasirinko išeiti iš šio gyvenimo. Jis nebus nei nubaustas, nei kitaip neigiamai išskirtas, juk Dievas yra Meilė ir Jis toleruoja visus mūsų pasirinkimus. Tiesiog tai dvasiai reikės vėl inkarnuotis į žemiškąjį gyvenimą, kad vėl atsirastų tokioj situacijoj, iš kurios ji pabėgo.Ir ji vėl turės galimybę ją spręsti, o ne bėgti.
Tai žmonės linkę greičiau smerkti ir kaltinti, tiktai ne Dievas. Jis priima kiekvieną su meile, ir tą, kuris baigė šį žemišką žaidimą, ir tą, kuris pabėgo iš jo.
Tai žmonės linkę greičiau smerkti ir kaltinti, tiktai ne Dievas. Jis priima kiekvieną su meile, ir tą, kuris baigė šį žemišką žaidimą, ir tą, kuris pabėgo iš jo.
Esu buvusi "tos" vietos ekskursantė (nesavižudė).
Nežinau, ar inkarnuotis, nesu tikra, kaip iš tiesų "ten" reikalai su reinkarnacijom. Ar tai egzistuoja. Bet gal.Va šito gerai neperpratau.
Bet tikra tai, kad savižudžiai iš pradžių turėtų patirti kažkokį nemalonų dalyką, panašiai kaip Dievo "pabarimas" už tą pasitraukimą, bėgimą. Ir tai, kad jų mirtis-turiu omenyje patį perėjimo "ten" procesą - būna sunki dvasine prasme. Bet jokio pasmerktumo ten tikrai nėra. Niekas, nė vienas žmogus, net didžiausias piktadarys, nėra pasmerktas negrįžtamai. Ten yra tik absoliuti meilė, ramybė, harmonija. Nėra jokios baimės ir prievartos. Netgi tokia švelniai humoristinė nuotaika vietomis yra, sakyčiau
Ir staiga viskas tampa be galo aišku ir paprasta. Ir dar - mirties kaipo tokios iš viso nėra. Yra tik perėjimas, persikėlimas, pervažiavimas, vadinkim kaip norim. Pereina tas pats asmuo, su ta pačia savo tapatybe, savo dvasia, kuri ten veikia ir kaip sąmonė, gali aiškiai mąstyti, suvokti, viską prisimeni, tik be kūno
ir viskas yra be galo lengva ir aišku. Esu tikrai labai laiminga, kad "parsinešiau" atgal tą aiškumą ir lengvumą. Turiu gyvenime daug ką pakeisti, kas anksčiau buvo nesutvarkyta, ir visą laiką išgyvenu tokį ramų egzistencinį džiaugsmą, va taip pavadinčiau.
QUOTE(HenriLuk @ 2008 01 17, 12:13)
Nezinau kaip ten kas vyksta,bet man buvo taip....Pries ivykstant tragedijai(as palaidojau dukrtye) vyko keisti dalykai,seip as megeja atkreipti i daug ka demesi,apvoge buta,nors pries tai gryztant nesamoningai atejo mintis,o kas jei apvogs buta,sekancia diena taip ir ivyko...tada atrode kad blogiau buti negali,geles vyto bute kaip niekad,viena vakara buvo taip negera sirdyje,kad net nezinojau ko imtis,o nakti dar susapnavau savo dukrele pasarvota....Sekancia diena turejo buti jos svente, dukreles 2-asis gimtadienis,dangus apsiniauke,lauko buvo klaiki audra, pokaicio paguldyta dukrele jau nebepabudo....Zinoma poto elgiausi nesamoningai,kadangi pripumpavo raminanciu,o ta nakti sapnavau Nidos kopos,stoviu pacioje virsuneje,koju pajudinti negaliu...Jura tokia juoda ir audringa ir is juros kyso moteriskos rankos jos kvieca pas save ir mano dukrele dziaugsmingai bega i tu ranku gleby....atrodo noriu klykti bet nera balso,noriu begti bet kojos akmenines....
O praejus ketveriems metams,jau buvau issituokusi su buvusiu vyru,ir turejau artima drauga,tuo metu man buvo problemu su pastojimu,tad apie tai norejau pasakyti savo draugui,kagi nuejau pas savo senelius kadangi tadien buvo ju sutuoktuviu metines 52metai kaip kartu,pasveikinau,ir kazkaip uzsimiiniau savo mociutei,kad gal reiktu draugui pasisakyti,juolabiau kad jau ruosemes susituokti,,mociute atsake dar palauk keles savaites...Sekanti ryta paskambino mama kad mociute mire...Mano draugas atskrido i laidotuves is Airijos,o po DVEJU SAVAICIU SUZINOJAU,KAD AS LAUKIUOSI
,ausyse vis skambejo zodziai po keliu savaiciu,po keliu savaiciu...patikekit tai man buvo stebuklas!!!! Nuejau i kapines,po kiek laiko,mociute palaidota pas mano dukrele,mintimis kalbejau,tu kogero brangioji senole mano jutai,o gal nesamoningai kazka jutai.Gime sunus o as kartais pamastau gal tai mociutes siela....Po dukrytes laidotuviu ssekancia diena vaziavome i kryziu kalna,ten prie manes nutupe baltas baltas balandis,jis mane lydejo vis nutupdamas,kai as sustodavau tol kol nuejau nuo kalno,mintimis pagalvojau mano dukrele...sedau i masina ir tada saule nusvito,o pries tai buvo audra,niuru...po pusantro menesio as suzinojau kad laukiuosi...Gime mano dukrele Lukrecija...Atsiprasau,kad gal ne itema bet ta as patyriau...
O praejus ketveriems metams,jau buvau issituokusi su buvusiu vyru,ir turejau artima drauga,tuo metu man buvo problemu su pastojimu,tad apie tai norejau pasakyti savo draugui,kagi nuejau pas savo senelius kadangi tadien buvo ju sutuoktuviu metines 52metai kaip kartu,pasveikinau,ir kazkaip uzsimiiniau savo mociutei,kad gal reiktu draugui pasisakyti,juolabiau kad jau ruosemes susituokti,,mociute atsake dar palauk keles savaites...Sekanti ryta paskambino mama kad mociute mire...Mano draugas atskrido i laidotuves is Airijos,o po DVEJU SAVAICIU SUZINOJAU,KAD AS LAUKIUOSI
,ausyse vis skambejo zodziai po keliu savaiciu,po keliu savaiciu...patikekit tai man buvo stebuklas!!!! Nuejau i kapines,po kiek laiko,mociute palaidota pas mano dukrele,mintimis kalbejau,tu kogero brangioji senole mano jutai,o gal nesamoningai kazka jutai.Gime sunus o as kartais pamastau gal tai mociutes siela....Po dukrytes laidotuviu ssekancia diena vaziavome i kryziu kalna,ten prie manes nutupe baltas baltas balandis,jis mane lydejo vis nutupdamas,kai as sustodavau tol kol nuejau nuo kalno,mintimis pagalvojau mano dukrele...sedau i masina ir tada saule nusvito,o pries tai buvo audra,niuru...po pusantro menesio as suzinojau kad laukiuosi...Gime mano dukrele Lukrecija...Atsiprasau,kad gal ne itema bet ta as patyriau...visu pirma labai, labai tave uzjauciu del dukreles mirties
labai baisus dalykas, uomet vaikas sveikas, gyvas, paguldai pogulio, o jis tiesiog ima ir iseina, butent taip buvo tavo maziukei, kaip as supratau as irgi labai bijau nuojautu. va pries kelias dienas mano sunus pamete mobilu, o pries tai buvome apie tai pakalbeje. ir dar daug panasiu dalyku man buvo nutike kai pagalvoji ka negero ir ziuri - issipildo. as dabar bijau galvoti, nes sako, kad blogis materializuojasi, beje, kaip ir geris... taciau , mes nutolome nuo mirties tematikos...tai, va, as nuo mazu dienu, zinau, turiu nuojauta, kad mirsiu 40-ies...
ir daznai pasidaro tiesiog baisu, kad nebedaug telio tik 10 meteliu. stengiuosi apie tai negalvoti. ir gyventi sia diena. savo mylimiesiems sakau "myliu", dziaugiuosi ausra, rasa, pirmu sniegu...nenoriu as ten...nenoriu i nezinia, as myliu gyvenima cia 
QUOTE(una @ 2008 01 17, 17:53)
.
Ir dar - mirties kaipo tokios iš viso nėra. Yra tik perėjimas, persikėlimas, pervažiavimas, vadinkim kaip norim. Pereina tas pats asmuo, su ta pačia savo tapatybe, savo dvasia, kuri ten veikia ir kaip sąmonė, gali aiškiai mąstyti, suvokti, viską prisimeni, tik be kūno ir viskas yra be galo lengva ir aišku.
Ir dar - mirties kaipo tokios iš viso nėra. Yra tik perėjimas, persikėlimas, pervažiavimas, vadinkim kaip norim. Pereina tas pats asmuo, su ta pačia savo tapatybe, savo dvasia, kuri ten veikia ir kaip sąmonė, gali aiškiai mąstyti, suvokti, viską prisimeni, tik be kūno
ir viskas yra be galo lengva ir aišku. 
Šita mintis yra esmė. Tik ją pilnai suvokdami, mes galime pilnai džiaugtis gyvenimu. Kai dingsta baimė, lieka meilė. Tada žmogus neprisitraukia baimės vibracijomis negatyvių sau reiškinių. Su juo lieka meilė sau ir pasauliui
.Papildyta:
QUOTE(una @ 2008 01 17, 17:53)
Bet tikra tai, kad savižudžiai iš pradžių turėtų patirti kažkokį nemalonų dalyką, panašiai kaip Dievo "pabarimas" už tą pasitraukimą, bėgimą. Ir tai, kad jų mirtis-turiu omenyje patį perėjimo "ten" procesą - būna sunki dvasine prasme.
Ar nemanai, kad tai greičiausiai jų pačių suvokimas, kad pabėgo... ir tai nėra malonus suvokimas. Juk nepadarė, neišsprendė, ką buvo užsibrėžęs prieš ateidamas į žemę...Gal ir ne itin didelis džiaugsmas tada užplūsta...
QUOTE(Takelis @ 2008 01 17, 19:13)
Šita mintis yra esmė. Tik ją pilnai suvokdami, mes galime pilnai džiaugtis gyvenimu. Kai dingsta baimė, lieka meilė. Tada žmogus neprisitraukia baimės vibracijomis negatyvių sau reiškinių. Su juo lieka meilė sau ir pasauliui
.Papildyta:
Ar nemanai, kad tai greičiausiai jų pačių suvokimas, kad pabėgo... ir tai nėra malonus suvokimas. Juk nepadarė, neišsprendė, ką buvo užsibrėžęs prieš ateidamas į žemę...Gal ir ne itin didelis džiaugsmas tada užplūsta...
Tciau kiek teko skaityti literaturos,niekas niekur nedingsta,veliau vistiek busi grazintas i sia zemele ir turesi ismokti pamoka kurios tuomet budamas neismokai...
QUOTE(Takelis @ 2008 01 17, 20:13)
Šita mintis yra esmė. Tik ją pilnai suvokdami, mes galime pilnai džiaugtis gyvenimu. Kai dingsta baimė, lieka meilė. Tada žmogus neprisitraukia baimės vibracijomis negatyvių sau reiškinių. Su juo lieka meilė sau ir pasauliui
.Galima sakyti ir kitais žodžiais - tada jį lydi Dievo malonė
QUOTE(Takelis @ 2008 01 17, 20:13)
Papildyta:
Ar nemanai, kad tai greičiausiai jų pačių suvokimas, kad pabėgo... ir tai nėra malonus suvokimas. Juk nepadarė, neišsprendė, ką buvo užsibrėžęs prieš ateidamas į žemę...Gal ir ne itin didelis džiaugsmas tada užplūsta...
Ar nemanai, kad tai greičiausiai jų pačių suvokimas, kad pabėgo... ir tai nėra malonus suvokimas. Juk nepadarė, neišsprendė, ką buvo užsibrėžęs prieš ateidamas į žemę...Gal ir ne itin didelis džiaugsmas tada užplūsta...
Galimas dalykas. Man tada, būnant "ten", buvo toks visai aiškus suvokimas, kad jie būtent patiria. Patiria juk patys, ne kažkas laiko juos uždarytus ir kankina, ar ne?
Kad tai vyksta jų - dabar jau kaip dvasios, bet mąstančios, suvokiančios, turinčios "aš" (čia jei būtų neaišku) - viduje. Aišku, kad jie ten suvokia, kad neišpildė, nepadarė to, ką turėjo padaryti. O tas savo darbų, veiklos žemėje atlikimo momentas ten svarbus. Pvz., buvau toje šviesioje erdvėje - tai neapibūdinama, nei erdvė, nei laikas, nei vieta, gal viskas iš karto. Ji tokia ramiai spindinti, tikrai ne ryški ir ne akinanti šviesa. Rami, švelni, gal kaip balto aukso spalvos, sunku apibūdinti. Iš šonų lyg baltas rūkas, kažkas tokio. Ir ramus buvimas ten, ėjimas priekin, žinau, kad aš dar netoli, ir - ateina savaiminis suvokimas, irgi - labai švelniai - turi grįžti, padaryti tą ir tą (mąsčiau konkrečiai ką būtent, be to, aiškiais sakiniais). Ir buvo ryškus žodis "sutvarkyti". Turi grįžti ir sutvarkyti, kas palikta netvarkoj.
Ir tada - nieko nepamenu, spraga. Lyg miegas. Kažkas juoda. Pabundu - vamzdis burnoj, rankos pririštos, reanimacija.
Va tokie originalūs įspūdžiai. Bet su savižudžiais... br... esu tikra - žinau, nes ten patyriau tą žinojimą, - viskas būna daug nesklandžiau. negaliu pasakyti, kas, nebuvau taip toli, kad tai perprasčiau
bet buvo pakankamai aišku, kad blogai. Panašiai, lyg čia, žemėje, sakytum vaikui - nelipk ten, nukrisi, užsigausi. Panašu, kad jie turi ten kažkaip "pasitaisyti", tikriausiai už juos reikia melstis. Pabandyti juos mintimis "paglostyti", "guosti", atrodo, tai padeda. Gerąja prasme pagailėti, vėlgi - kaip vaiko, kuris užsigavo.
QUOTE(una @ 2008 01 18, 02:24)
Ačiū Dievui, sugrįžai. Dabar iš tavęs toks šviesus gerumas sklinda Gali savo suvokimu su kitais dalintis...
QUOTE(Medinis @ 2008 01 18, 08:56)
Įdomu... šiaip visi katalikai - vestuvės bažnyčioje, vaikų krikštijimai ir laidojimas su kunigu. O kai apie mirtį pagalvoti - reinkarnacija veža....
Jus taip veža mintis apie tai, kad jei ko nesutvarkėt šiam gyvenime teks kitam (tą patį tvarkyt...)?
QUOTE(norako @ 2008 01 18, 15:50)
Jus taip veža mintis apie tai, kad jei ko nesutvarkėt šiam gyvenime teks kitam (tą patį tvarkyt...)?
Turbūt Medinį veža
Medinis akivaizdžiai bijo mirties. Ir vaiduoklių Manęs, pvz., neveža visai. Atidirbinėti tą patį dar ir kitam gyvenime, da nu jau
:baisiai neįdomus reikalas.
Tik, jei rimtai, neįsivaizduoju, kaip yra su, tarkime, mažais kūdikiais, kurie miršta? Ar tokia jų misija? Kažkam (tėvams?) dovanoti tam tikrą supratimą? Kodėl? Šito nesuprantu. Bet kad tai "žiauru", manyti nebedrįstu ir Dievo nekaltinu. Yra kažkokia prasmė. Tik KOKIA?
Aš skeptikė reinkarnacijos požiūriu. Ir katalike savęs nelaikau, mano pažiūros ir tikėjimo samprata veikiau atitinka protestantų. Galėčiau teigti, kad reinkarnacija neegzistuoja, bet tada būčiau dogmatikė. O dogmatikė nesu. Todėl sakau, kad - negaliu atsakyti nieko dėl reinkarnacijos.
Bent jau aš jaučiau visišką savo žemėje gyvenusio "aš" tęstinumą, tik be kūno, galvojau apie tai, ką palikau. Ir tos mintys sugrąžino atgal. Ir viskas.
O dabar - dar porą žodžių apie mirties "baisumą". Supratau vieną dalyką, irgi visai netyčia. Kodėl, tarkime, Viduramžiais, o katalikybėje - ir iki daug vėlesnių laikų mirtis buvo vaizduojama kaip griaučiai, dalgis ir kitokie baisingi atributai. Tai - NE mirtis. Tai tik tas kentėjimas, kurį pavadinčiau kūno mirimo procesu, tai tik tokia kraštutinė kūno kančia. Dvasiai nieko nenutinka. Nusikentėjęs kūnas ją tiesiog paleidžia, paleidžia kritiniu momentu, kai jau nebegali daugiau kentėti, ir - viskas. TU laisvas.
Tai yra absoliuti laisvė, išsivadavimas, jokio skausmo, tik ramybė.
Tie griaučiai - tai priminimas apie laukiančia kūno kančią, ne daugiau (beje, o ji - tikrai siaubas). Tai mazochistinis mėgavimasis ta laukiančia kančia. Tokia jau tos viduramžiškai katalikiškos kultūros ypatybė, ir man asmeniškai ji visai nepatinka. Nuo vaikystės jaučiau tam didžiulį pasipriešinimą.
Nors, kai pagalvoji, kai pradėsi giedoti odę pomirtinėms grožybėms, savižudžiai eilėmis patrauks į aną pasaulį...
ir susidurs su faktu, kad jų laukia priešingi dalykai
Vat su vaikais mazais ir kudikiais butu tikrai idomu zinot kodel taip atsinka.As taip ir masciau panasiai,jog dievas neatstumia ne vieno.Netgi savizudziu.Bet vienur rase kad jie vaidenas paskui,ir del to kadNeatgyveno tiek metu kiek buvo skirta.Ir kad vaidensis tol,kol baigsis tiek metu kada jis butu mires nuo senatves,ar kiek buvo likimo skirta.Bet ar tai neklaidinga informacija? Juk niekas geriau nezino,kaip tie kurie jau pabuvojo ant mirties slenkscio.
