Kas gi vyksta po mirties?

Pradejau dometis kas gi buna po mirties kai siemet mire mano mamyte, ji mire nuo vezio ir labai kankinosi, be to ji mire ant mano ranku ir laike mane uz rankos to metu, ji kankinosi, tai buvo baisu ir skausminga. mane tai stipriai paveike, ypac psichologiskai. bijau kad niekada neiseisiu is tos depresijos.jau keturi menesiai diena is dienos as vis prisimenu ta diena.Bet Mane palaiko mano mazyte dukrele juk as jai labai reikalinga esu. del to mane pradejo kankinti mintis apie mirti o as to siaubingai bijau ir nenoriu, nes kas gi be manes pasirupins mano mazyte dukrele kuriai gyvenimas tik prasidejo, tikriausiai visos mamos mane supranta. tai kas gi yra mirtis ir kas buna po jos..
maciau raset apie knyga, butinai pasiimsiu paskaityti, gal ji man pades atsikratyti blogu minciu...

Užuojauta tau dėl mamytės mirties

Užjaučiu tave dėl mamytės netekties.

Nemanau, kad išėjusieji nori, kad mes dėl jų graužtumėmės. Išėjusiems būna gera, tik mums būna liūdna... Kai prieš 11 metų laidojau savo tėvelį, visai nežiūrėjau į kapą, tiesiog pačios akys žvelgė aukštyn... Ir žinai, manau, kad niekas nenutinka šiaip sau. Nors skamba gal ir keistai, bet tėčio netektis pravėrė man akis ir padėjo atsiskleisti mano vienam talentui
Aš tikiu, kad po mirties visi susitiksime
Stiprybės tau, o svarbiausia- tikėjimo, vilties ir meilės

Uzuojauta tau.labai gerai tave suprantu,nes as irgi neturiu mamos. Save ramindavau tuo,kad kunas mirsta,o siela lieka. Pora metu,diena is dienos,as istisai apie ja galvojau,kaip ji ten ...

Nuoširdi užuojauta dėl Mamytės mirties.
Stiprybės Tau.

Yra tokia knyga - Raymond A. Moody "LIFE AFTER LIFE". Tai ir yra apie mirtį – gyvenimą po gyvenimo. Pati ją skaičiau ir turiu. BŪTINAI, BŪTINAI ją perskaityk. Tau ŽYMIAI, pabrėžiu, ŽYMIAI palengvės. R.Moddy daugiau nei 25 metus tyrinėjo žmonių, patyrusių – dėl ligos ar avarijos metu – klinikinę mirtį. Dauguma jų, sugrąžinti į šį gyvenimą, iš pradžių labai pyko ant gydytojų, kam juos atgaivino, nes, pabuvę Anapus tik kelias minutes, jie ten tejuto vien šviesą, meilę ir BEGALINĘ RAMYBĘ, kurios trūko jų gyvenime. Dauguma jų prisiminė lėkę tamsiu tuneliu, paskui atsidūrę akinamai, bet akių nerėžiančioje šviesoje, kur juos asitikusi labai šviesi būtybė. Religingi žmonės vėliau ją vadinę Jėzumi, nereligingi – Begaline šviesa, meile, Kosmine būtybe ir pan.

O pati nesielvartauk, nesišauk savo mamos, nepririšk jos prie šio pasaulio, iš kurio ji jau išėjo – nuo to jai bus tik blogiau. Linkėk jai sielos ramybės ir meilės. Melskis už ją, už jos sielą. Jeigu ji mirė, reiškia, ji savo misiją čia jau atliko. Jeigu ji mirė skausme, tai žinok, kad jai ten dabar daug lengviau. Man pačiai, perskaičius šią knygą, labai palengvėjo, nes mano mama seniai seniai palaidojo savo pirmagimę trimetę dukrelę ir išgyveno baisų laikotarpį.

Labai įdomu ir simboliška – žodis mirti: sukeisk raides „m“ ir „r“ ir gausis žodis „rimti“- nurimti. Mūsų proseneliai buvo labai įžvalgūs (o gal juos „apšvietė“ kas nors iš dangaus?) ir net „suderino“ tokius du, šiuolaikinių žmonių akimis žiūrint, nesuderinamus dalykus – mirtį ir rimtį, ramybę. Kiek atsimenu, kažkur skaičiau, kad tik 18 ar 19 amžiuje Lietuvoje mirtis tapo kančios, baimės simboliu. Anksčiau taip nebuvo. Žmonės pamažu tolo nuo gamtos, ir tai, kas yra natūralu, ėmė juos vis labiau gąsdinti.

Jeigu tau sunku, nesakyk, kad tavo mama numirė – sakyk, kad ji nurimo. Jos siela dabar rami. Tad nesisielok ir tu. Tau gyvenimas tik prasideda. Tu turi gyventi ir užauginti dukrelę. Pasimelsk už savo mamą, ji jus globos iš Anapus.

Stiprybės tau.

Kai skausmas aprims, o tam reikes laiko, pradesi jasti jos buvima salia visame tave supanciame pasaulyje.Kaip medziai rudeni numeta lapus, mes tikim, o paskui imam jausti, o dar veliau pamatom, jog isbrinke pumpurai vel issikleidiza - tai TRANSFORMACIJA - tas pat vyksta ir su musu sielomis ir tavo Mamyte ne isimtis . Ieskok stiprybes viltyje

labai uzjauciu del mamytes linkiu, kad rastum atspirties taska, paguoda, kazka, kas padetu kitaip, geriau, pasijausti, nei dabar jautiesi, labai linkiu atsigauti

uzjauciu del tokiu skausmingu isgyvenimu ir patikek manimi,po mirties nebebuna nieko.zmogus mirsta.mirsta jo kunas,mirsta visas vidus ir nieko jau nebejauti.nera relybeje nei pragaro,nei dangaus,cia tik ismislai senu bobuciu.kas yra skaites biblije,tas supranta mano zodzius.mirtis ir yra visako galas

vo blynn kokia nuomone o kurioj vietoj biblijos taip raso ?

Kur as ja maciau?
Ogi cia:

Tik, va, atsakymo i klausima negavau.
Ir kas per daiktas ta "biblije"? ST ir NT (Biblija) tokiu dalyku neraso.

kaip tik rytoj važiuosim į draugės mamos laidotuves, ji jaučiasi panašiai kaip tu...
------

šiaip mirties nereikia bijoti, nes niekas jos neišvengsime. priimk mirtį natūraliai - tiesiog kaip faktą. gaila, kad kai kuriems tas ėjimas į mirtį būva skausmingas ir kankinantis, bet čia jau nepasirinksi.
------------

šiemet išėjo mano teta, išėjo ramiai kaip tikra krikščionė, ors dideliuose skausmuose. išėjo tikėdama, dukra ir anūkė laikė už rankos, degė žvakė. tokio išėjimo galima pavydėti, nes žmogus išėjo tikėdamas, be baimės ir nuoskaudų.
----------

tau palinkėčiau rasti žmogų pasikalbėti - galbūt gerą draugę, tetą, kunigą, psichologą. neieškok specialios knygos - skaityk Bibliją, galbūt P.Coelho, Markeso ir Aljendės knyga. atsakymas gali ateiti netikėtai.