QUOTE
*Mirabella*.............................................
as net nemegstu nakti dairytis po nuosava kambari...uzsikloju galva kaldra ir uzsimerkiu... ko bijau? tamsoje, vienumoje jauciuos pazeidziama...
karta bunant vienai namie, taip sukrito uzuolaidu seseliai ant lango ir sviesu atspindziai, joh ant to lango izvelgiau jezaus portreta... sujudinau uzuolaidas, kad vaizdas isnyktu... kodel? ar jezus ta butybe, kurios reiketu issigasti? nei psichologiskai nei kaip kitaip jokiems apreiskimams ir kitiems "zaidimams" jauciu nepasiruosus...
Per vieną mokslinę/dokumentinę laidą pirmą kartą girdėjau gan įdomų aiškinimą šiuo klausimu. Pagal tyrimų rezultatus, ne vien atliekant apklausas ar elementarius stebėjimus, bet ir naudojant aparatūrą.
Žmogus kartais gali labai trumpam užmigti ir akimirksniu kažką susapnuoti. Užmigimo laikas toks trumpas, jog jis net nesuvokia, kad užmigo. Tai gali įvykti net ne gulimoje padėtyje.
Na, jei trumpai, be detalių, tai - trumpalaikis užmigimas, sapnas ir prabudimas. Tokį reiškinį gali sąlygoti nuovargis, bet greičiau ne fizinis, o psichologinis. Ilgalaikės tos pačios kamuojančios mintys, ar ilgalaikis domėjimasis/ mąstymas apie kažką, užgožiantis kitokio pobūdžio mintis ar pan.
Na, tyrimuose nedalyvavau, aparatūros veikimo realiai nemačiau, mačiau tik filmuotą medžiagą. Tai parašiau tik todėl, kad klausytojui/žiūrovui įmanoma pateikti kiek pagražintą variantą. Priežastys įvairios, bet tai šiuo atveju nėra svarbu.
Tačiau man tai atrodo visai realu, t.y. įmanoma. Jog tai teisingas tyrimas ir išvados.
Pati esu patyrusi kažką panašaus. Kažkada pamenu vieną situaciją, kai atrodė, jog užmigsiu stovėdama. Lauke, šaltoka buvo, didelio miesto viešojo transporto sustojime (kodėl buvau ne automobilyje, nepamenu, bet, matyt tam buvo priežastys). Stoviu, ir atrodo, jog, jei galvą priglausčiau prie kažko, akimirksniu užmigčiau stovėdama. Fizinio nuovargio nebuvo(bent jau tokio lygio
), bet įtampa vienu klausimu buvo gan ilgalaikė (nebuvo galimybės tam tikrus klausimus padaryti greitai, o reikėjo, ir tai trukdė kitkam). Bet po gan neilgo laiko aš be jokio nei fizinio, nei psichologinio nuovargio gerai atlikau tai, dėl ko ten ir buvau.
Prirašiau daug ir juokingai, tačiau tik todėl, kad niekada nepamiršau tos būsenos. Ji man tokia keista ir nesuvokiama pasirodė. Ir vėliau negalėjau rasti nei atsakymo, nei suvokti to. Na, buvo kažkas, tai buvo... nesupratau, ir nebūtina...
Bet ši laida ir tokia teorija atgaivino tą patirtį.
Iki trumpalaikio sapno (pasivaidenimo) nepriėjo (
), bet kas žino, jei mano įtampa būtų kiek ilgesnė ar stipresnė, gal ir būčiau išvydusi baubą