Dabar vėl perklausiau šį klipą:
http://www.youtube.c...h?v=AJLivkUWJ4U
Kodėl rašau? Man net toks pojūtis, jog rašau savo dienoraštį.
Kodėl viešai?
-nes negalvoju, jog sąmoningai darau kažkokias nuodėmes gyvenime. Viskas, ką darau, darau tik su gerais ketinimais. Kartais net su realiu nuostoliu sau, suvokdama tai.
- nes įmečiau į židinį daug metų padrikai rašytas savo mintis. Niekada jų nelaikiau vertingomis, parašydavau padrikai, tvarkos nebuvo lapuose, tik į vieną vietą mestelėdavau ir palikdavau. Kažkas rado ir pradėjo skaityti... Man tai buvo tas pats, kas kirzavais batais perėjimas per sielą.
Įmečiau į židinį ir sudeginau, nė pati neperskaičiusi to, kaip mąsčiau prieš kažkiek metų.
Čia nesudegs. Nebent ištrins. Ir pati negalėsiu ištrinti ir sudeginti.
Gal po kažkiek metų man pačiai bus įdomu tai paskaityti.
Gal pamatysiu, kaip keičiasi žmogus.
Kokie keisti atsitiktinumai.
Aš šio klipo niekad neieškojau. Atsitiktinai kažkada išlindo, atkreipiau dėmesį į žodžių autoriaus gyvenimo trukmę bei amžių, ir teksto minties gilumą. Tik todėl spustelėjau "išsaugoti".
Iškilo klausimas - kokiu būdu tokio amžiaus žmogus gali tiek daug suvokti gyvenime?
Sugretinau jį su Vytautu Mačerniu. Juk tas pats. Toks trumpas gyvenimo amžius - o palikimas Lietuvai ir lietuviams jokiais turtais neįvertinamas.
Tada negalvojau, kad kada nors aš taip rimtai perklausysiu šį kūrinį. Tekstą. Mintis.
Tai padaryti privertė siaubinga GYVENIMO TRAGEDIJA.
Sugebėjimas įsijausti į tai.
Suvokimas, kad žinojai tai, kad sakei ne atviru tekstu.
Aš pasitikslinau - pakreipiau kalbą tokia linkme, kad įsitikinčiau, jog žmogus išties puikiai išmano tam tikrą sritį. Keletas lyg bereikšmių žaismingų klausimėlių, bet į kuriuos teisingai atsakyti nėra pajėgus vien apsimetėlis pasipūtėlis, pasiskaitęs internete žmogus.
Taigi - tai neteisinga.
Mirtis neteisinga.
Ne šio klipo autoriaus.
O realaus žmogaus, dar šiais metais vaikščiojusio Lietuvos žeme, o šiandien jau nebe...
Aš šio klipo niekad neieškojau. Atsitiktinai kažkada išlindo, atkreipiau dėmesį į žodžių autoriaus gyvenimo trukmę bei amžių, ir teksto minties gilumą. Tik todėl spustelėjau "išsaugoti".
Iškilo klausimas - kokiu būdu tokio amžiaus žmogus gali tiek daug suvokti gyvenime?
Sugretinau jį su Vytautu Mačerniu. Juk tas pats. Toks trumpas gyvenimo amžius - o palikimas Lietuvai ir lietuviams jokiais turtais neįvertinamas.
Tada negalvojau, kad kada nors aš taip rimtai perklausysiu šį kūrinį. Tekstą. Mintis.
Tai padaryti privertė siaubinga GYVENIMO TRAGEDIJA.
Sugebėjimas įsijausti į tai.
Suvokimas, kad žinojai tai, kad sakei ne atviru tekstu.
Aš pasitikslinau - pakreipiau kalbą tokia linkme, kad įsitikinčiau, jog žmogus išties puikiai išmano tam tikrą sritį. Keletas lyg bereikšmių žaismingų klausimėlių, bet į kuriuos teisingai atsakyti nėra pajėgus vien apsimetėlis pasipūtėlis, pasiskaitęs internete žmogus.
Taigi - tai neteisinga.
Mirtis neteisinga.
Ne šio klipo autoriaus.
O realaus žmogaus, dar šiais metais vaikščiojusio Lietuvos žeme, o šiandien jau nebe...
Šį klipą perklausiau ir todėl, nes vakar gavau klausimą - kodėl aš neemigruoju?
Išklausiau savo privalumus.
Panaudojau iš kažkurio seno amerikietiško filmo išgirstus žodžius. :
Mama ieško vyro, sūnus pasako, gal tavo protiniai sugebėjimai nėra pakankami, mama atsako - moters protiniams sugebėjimams įrodyti pakanka sugebėjimo išklausyti vyrą.
Taigi klausiausi... (
)
Čia lyrinis nukrypimas
Atsakiau, jog aš ne tik žinau savo privalumus, bet ir begalę pasiūlymų esu gavusi, paremtų kažkokios valstybės įstatymais. Ir įstatymai, ir privalumai....ir diplomas....summa summarum.... mano protelis tai išneša ( ).....
Privalumas, tarp kitko, žemaitiški genai ! ( ) Ir genetika, kažkurį laiką smerkta ir už plunksnas, ir už daugelį tų plunksnų įdiegtų savybių genetiškai.
Na, čia genomas. Nesivelsiu į tai, nes įrodymai apie genomą dar gana švieži - šio amžiaus paskutiniai metai.
Bet kodėl aš to nedarau?
Atsakiau tikra širdimi: "Man mano vaikystės pievos yra brangesnės už jokius pinigus."
-Tai galėtum bet kada atskristi pažiūrėti tų pievų.
-Ne, jei aš būsiu kitur, mane neišvengiamai įdarbins, arba aš pati prieš savo valią įdarbinsiu kitus. Vaikystės pievos, Lietuvos pievos taps mano svajone...
Kodėl aš taip nesugebėjau išmokti privalomai mokėtinų maldų ar pan.?
Galvojau, kad viens... du... Juk tai eiliuota forma.
Neišmokau
Buvau vienintelė, kuri neišmoko, ir vienintelė, kurios paklausė - ar mokate?
Meluoti kunigui???
Ne!!!
Atsakiau, jog be klaidų nemoku. Galvojau, jog mane prames. Anaiptol. Esu atlikusi viską, kas privaloma pagal religinius žemiškus įstatymus.
Bet kodėl neprametė? Kodėl šį klausimą uždavė tik man, vienintelei mintinai nemokančiai berti kaip žirnius iš maišo?
Telepatija?
Bet kodėl aš mintinai moku žodžius?-
"Legendom puošiam Mindaugo Karūną...." Ir nuo pradžios iki pabaigos. Nebuvo reikalavimo mokėti mintinai.
Nebuvo reikalavimo ir niekas neišmoko.
Todėl stipriai pasijuokiu, pažvelgusi į vieną nuotrauką - až žvelgiu į viršų, į Bažnyčios skliautą, ir mano vienintelės burna atverta.
Vizualiai - lyg ožka prieš naujus vartus
O realiai - aš viena temokėjau himno žodžius mintinai. Todėl ir burna praverta
Netikėtai išgirdau Zadornovo anonsą. Ne tik išgirdau, bet ir "išgiradau":
-penkios minutės juoko prideda vieną valandą gyvenimo žmogui.
-pusvalandis žinių atima vieną valandą iš žmogaus gyvenimo.
Išklausiau savo privalumus.
Panaudojau iš kažkurio seno amerikietiško filmo išgirstus žodžius. :
Mama ieško vyro, sūnus pasako, gal tavo protiniai sugebėjimai nėra pakankami, mama atsako - moters protiniams sugebėjimams įrodyti pakanka sugebėjimo išklausyti vyrą.
Taigi klausiausi... (
)Čia lyrinis nukrypimas
Atsakiau, jog aš ne tik žinau savo privalumus, bet ir begalę pasiūlymų esu gavusi, paremtų kažkokios valstybės įstatymais. Ir įstatymai, ir privalumai....ir diplomas....summa summarum.... mano protelis tai išneša (
).....Privalumas, tarp kitko, žemaitiški genai ! (
) Ir genetika, kažkurį laiką smerkta ir už plunksnas, ir už daugelį tų plunksnų įdiegtų savybių genetiškai.Na, čia genomas. Nesivelsiu į tai, nes įrodymai apie genomą dar gana švieži - šio amžiaus paskutiniai metai.
Bet kodėl aš to nedarau?
Atsakiau tikra širdimi: "Man mano vaikystės pievos yra brangesnės už jokius pinigus."
-Tai galėtum bet kada atskristi pažiūrėti tų pievų.
-Ne, jei aš būsiu kitur, mane neišvengiamai įdarbins, arba aš pati prieš savo valią įdarbinsiu kitus. Vaikystės pievos, Lietuvos pievos taps mano svajone...
Kodėl aš taip nesugebėjau išmokti privalomai mokėtinų maldų ar pan.?
Galvojau, kad viens... du... Juk tai eiliuota forma.
Neišmokau
Buvau vienintelė, kuri neišmoko, ir vienintelė, kurios paklausė - ar mokate?
Meluoti kunigui???
Ne!!!
Atsakiau, jog be klaidų nemoku. Galvojau, jog mane prames. Anaiptol. Esu atlikusi viską, kas privaloma pagal religinius žemiškus įstatymus.
Bet kodėl neprametė? Kodėl šį klausimą uždavė tik man, vienintelei mintinai nemokančiai berti kaip žirnius iš maišo?
Telepatija?
Bet kodėl aš mintinai moku žodžius?-
"Legendom puošiam Mindaugo Karūną...." Ir nuo pradžios iki pabaigos. Nebuvo reikalavimo mokėti mintinai.
Nebuvo reikalavimo ir niekas neišmoko.
Todėl stipriai pasijuokiu, pažvelgusi į vieną nuotrauką - až žvelgiu į viršų, į Bažnyčios skliautą, ir mano vienintelės burna atverta.
Vizualiai - lyg ožka prieš naujus vartus
O realiai - aš viena temokėjau himno žodžius mintinai. Todėl ir burna praverta
Netikėtai išgirdau Zadornovo anonsą. Ne tik išgirdau, bet ir "išgiradau":
-penkios minutės juoko prideda vieną valandą gyvenimo žmogui.
-pusvalandis žinių atima vieną valandą iš žmogaus gyvenimo.
QUOTE(be rėmų @ 2013 03 23, 16:59)
Paleisk Tu tą išėjusį žmogų. Bent jau po forumus netampyk su savim, negerai taip, jam.
Ne. Jis man padėkos. Iš viršaus.
Nes sugebu pratęsti jo mintis, kurių jis nebepajėgė išsakyti. Tą akimirką. Jei tai nebūtų įvykę, jis, kaip tas vilkas klipe, būtų įgavęs tam tikrų antgamtinių jėgų. Didelių jėgų. Tai ne konkrečios fizinės galios, nes medžioklinį ginklą jis išmanė tik teoriškai, kaip įvaizdį.
Jis būtų įgavęs jėgų - sugebėjimą juodai atidirbti po 20 val per parą.
Tik toks disbalansas - juk aš pagal prigimtį tesu silpna moteris, o jis pagal prigimtį - stiprus vyras.
Moteriai šiek tiek pakerta kojas, kai stiprūs vyrai taip išeina...
Galiausai aš negaliu nurašyti Žmogaus į sąnaudas. Aš už jį pastovėsiu.
Aš girdžiu iš šalies ką kita.
Iškart pasakiau, jog tai marazmas.
Paėmiau baltą popieriaus lapą iš nubraižiau ranka visą logiką, skaičiais ir mintimis.
Man sakė vieną, aš sakiau - ne.
Tai pasitvirtino.
Aš būsiu dėkinga, jei mane kas nors kada nors galbūt pateisins, pratęs mano mintis.
Nebuvau artima jausmais, bet Dievo valia ėjau nuo pradžių lygiagrečiai.
Ir tai neteisinga.
Kažkas čia nebe taip.
Vis labiau išgirstu per TV laidas, kai žmonės meta viską ir išvyksta.
Ar yra kas nors viršesnio už GYVYBĘ?
Aš girdžiu iš šalies ką kita.
Iškart pasakiau, jog tai marazmas.
Paėmiau baltą popieriaus lapą iš nubraižiau ranka visą logiką, skaičiais ir mintimis.
Man sakė vieną, aš sakiau - ne.
Tai pasitvirtino.
Aš būsiu dėkinga, jei mane kas nors kada nors galbūt pateisins, pratęs mano mintis.
Nebuvau artima jausmais, bet Dievo valia ėjau nuo pradžių lygiagrečiai.
Ir tai neteisinga.
Kažkas čia nebe taip.
Vis labiau išgirstu per TV laidas, kai žmonės meta viską ir išvyksta.
Ar yra kas nors viršesnio už GYVYBĘ?
Perkeliu savo postą iš kitos temos čia, kadang tai "mozaikos detalė". Pati dažnai ilgam atitrūkstu mintimis nuo šios temos, vėliau bus paprasčiau susisteminti, jei kils toks noras ar atsiras tam laiko.
Tai mano atsakymas į patarimą pasimelsti už tuos, kurie ateina į mūsų sapnus.
Tai mano atsakymas į patarimą pasimelsti už tuos, kurie ateina į mūsų sapnus.
QUOTE
Elysa
Tai nekenkia, kažkokiu mistiniu būdu net veikia.
Tačiau, jei tai darysi tik dėl sapnų, sava valia atsisakysi "patarėjo". O dvi galvos visada geriau, nei viena.
Esmė - kuo tas miręs žmogus yra įsirėžęs tau į emocinę atmintį, į tavo pasąmonę. Štai tai yra sudėtingiausia nustatyti, bet būtina, jei norėsi suvokti, ką tau tas "patarėjas" pasako. Esmė yra ne tai, kad žmogus miręs. Mirusį žmogų mes tik labiau sureikšminame, t.y. sureikšminame atėjusius į sapnus. O ir kai žmogus miršta, kažkokiu keistu būdu mes apie juos nesąmoningai išsifiltruojame tik kažkokią esmę, ne visą žmogaus visumą. Juk gyvas žmogus kalba ir kalba, įvairios situacijos susidaro, o kai miršta, mums lieka tik kažkoks esminis apibūdinimas, kažkokia viena/kita išsakyta mintis ar frazė, situacija, į kurią, jam esant gyvam, net dėmesio neatkreipiam.
Tarkim aš labai dažnai sapnuodavau save savo senolės aplinkoje, ten, kur ji gyveno. Įvykiai reikšmingi ten vyksta, kurie iš esmės toje teritorijoje vykti negalėtų. Senolę matydavau, bet ji niekada man nieko reikšmingo nepasakydavo.
Taigi - vietovė. Ten man vaikystėje buvo visiška laisvė ir platūs horizontai, nors ir pakliūdavau ten kaip į tremtį, kadangi bėgdavau iš darželio. Priešingybė - darželis, kuriame buvau įrėminta į tvora aptvertą teritoriją, liepdavo suvalgyti sriubą, kurios nemėgau, liepdavo eiti miegoti pietų, kai aš nė karto nesugebėjau užmigti ir kankinausi tas valandas, kurios prailgdavo iki begalybės. Ir prievarta tai daryti.
Taigi - kokie kardinaliai skirtingi dalykai sudėti ant svarstyklių lėkštučių... Štai iš kur mano sapnuose atsirado mano senolės aplinka. Ji turi labai gilią simbolinę reikšmę. Šią reikšmę reikia matyti, o ne daiktus toje aplinkoje.
Tačiau... senolė niekad nieko nekalba sapnuose. Kai tapau vyresnė, aš ją vertinau ir vertinu kaip labai išmintingą moterį. Tačiau, kai buvau ne vyresnė, nei trijų metukų, ji mane gudrumu mokė poterių ir neatsakydavo į mano klausimus iš teksto, kurį mane mokė. Aš tai išsiaiškinau kitaip, nei ji man atsakydavo "Nevalia šito klausinėti". Aš pati sau pasidariau išvadas, kad ji pati nežino atsakymų į mano klausimus, todėl ir neatsako. Naudojasi didelio žmogaus viršenybe virš mažo. Rėžia "nevalia", ir tiek. Labai paprasta, esant dideliu(suaugusiu) smile.gif
Todėl ji ir nieko nekalba man mano sapnuose. Nes aš to neklausysiu, negirdėsiu. Tai kam gi mano pasąmonei vargintis, jei aš visvien tai ignoruosiu. O į emocinę atmintį man įsirėžė kada? Į pasąmonę isirėžė kada? Tada, kai visi suaugę galvoja, jog vaikas dar nieko nesupranta ir nesugeba mąstyti smile.gif Klysta suaugusieji smile.gif
Tai nekenkia, kažkokiu mistiniu būdu net veikia.
Tačiau, jei tai darysi tik dėl sapnų, sava valia atsisakysi "patarėjo". O dvi galvos visada geriau, nei viena.
Esmė - kuo tas miręs žmogus yra įsirėžęs tau į emocinę atmintį, į tavo pasąmonę. Štai tai yra sudėtingiausia nustatyti, bet būtina, jei norėsi suvokti, ką tau tas "patarėjas" pasako. Esmė yra ne tai, kad žmogus miręs. Mirusį žmogų mes tik labiau sureikšminame, t.y. sureikšminame atėjusius į sapnus. O ir kai žmogus miršta, kažkokiu keistu būdu mes apie juos nesąmoningai išsifiltruojame tik kažkokią esmę, ne visą žmogaus visumą. Juk gyvas žmogus kalba ir kalba, įvairios situacijos susidaro, o kai miršta, mums lieka tik kažkoks esminis apibūdinimas, kažkokia viena/kita išsakyta mintis ar frazė, situacija, į kurią, jam esant gyvam, net dėmesio neatkreipiam.
Tarkim aš labai dažnai sapnuodavau save savo senolės aplinkoje, ten, kur ji gyveno. Įvykiai reikšmingi ten vyksta, kurie iš esmės toje teritorijoje vykti negalėtų. Senolę matydavau, bet ji niekada man nieko reikšmingo nepasakydavo.
Taigi - vietovė. Ten man vaikystėje buvo visiška laisvė ir platūs horizontai, nors ir pakliūdavau ten kaip į tremtį, kadangi bėgdavau iš darželio. Priešingybė - darželis, kuriame buvau įrėminta į tvora aptvertą teritoriją, liepdavo suvalgyti sriubą, kurios nemėgau, liepdavo eiti miegoti pietų, kai aš nė karto nesugebėjau užmigti ir kankinausi tas valandas, kurios prailgdavo iki begalybės. Ir prievarta tai daryti.
Taigi - kokie kardinaliai skirtingi dalykai sudėti ant svarstyklių lėkštučių... Štai iš kur mano sapnuose atsirado mano senolės aplinka. Ji turi labai gilią simbolinę reikšmę. Šią reikšmę reikia matyti, o ne daiktus toje aplinkoje.
Tačiau... senolė niekad nieko nekalba sapnuose. Kai tapau vyresnė, aš ją vertinau ir vertinu kaip labai išmintingą moterį. Tačiau, kai buvau ne vyresnė, nei trijų metukų, ji mane gudrumu mokė poterių ir neatsakydavo į mano klausimus iš teksto, kurį mane mokė. Aš tai išsiaiškinau kitaip, nei ji man atsakydavo "Nevalia šito klausinėti". Aš pati sau pasidariau išvadas, kad ji pati nežino atsakymų į mano klausimus, todėl ir neatsako. Naudojasi didelio žmogaus viršenybe virš mažo. Rėžia "nevalia", ir tiek. Labai paprasta, esant dideliu(suaugusiu) smile.gif
Todėl ji ir nieko nekalba man mano sapnuose. Nes aš to neklausysiu, negirdėsiu. Tai kam gi mano pasąmonei vargintis, jei aš visvien tai ignoruosiu. O į emocinę atmintį man įsirėžė kada? Į pasąmonę isirėžė kada? Tada, kai visi suaugę galvoja, jog vaikas dar nieko nesupranta ir nesugeba mąstyti smile.gif Klysta suaugusieji smile.gif
Mačiau labai gražią moterį. Paskutinį kartą ją mačiau rugsėjį. Tada įspūdis buvo - normali. Jei dailininkas tapytų, veido bruožai būtų gražūs.
Jei dailininkas vidutiniokas tai darytų. Tik bruožus atvaizduotų, bet nepagautų sielos, tiksliau, nesugebėtų nutapyti veido ir sielos du viename. -----juk dailininkų genialumas tik pagal tai nustatomas-----
O kas gi pakito šios moters gyvenime per tokį gana trumpą laiką?
Išvyko iš savo šalies.
Išsilavinimas kokybiškas.
Dirbo ne pagal išsilavinimą. Mažiau kvalifikuotą darbą.
Mane nustebino, kad valstybė ne ta, į kurią plūstama. Todėl išsiklausinėjau detaliau.
Kalbos barjeras? - Kažkada tik šiek tiek mokėsi mokykloje, bet "atsidarė failas". Problemų jokių, t.y. atsirado kalbos mokėjimo privalumas.
Išsiklausinėjau visų smulkmenų. Bet nerašysiu. Čia ne tokio pobūdžio tinklapis.
Pagal tinklapio specifiką.
Ar pavargsta? - Ne.
Apmokėjimas? - Geriau, nei tikėjausi.
Apgyvendinimo sąlygos ir maitinimosi kainos - Nereikia mokėti ir galima valgyti kokybišką maistą.
Ar jaučiasi imigranto niekinimas? - Ne, esu ne iš "runkelių" padermės. Jie tai pastebi.
Kas labiausiai padarė tavo veidą švytinčiu? - Nes ir jų veidai švyti. Visi su šypsenomis, pensininkai turi pinigų ir laiko, jie juos leidžia ir jų veidai būna su šypsenomis. Žmonės atrodo normalūs, tokie, kokiais ir turi teisę būti.
Kas dar? - Visi, nepriklausomai nuo apiformintų pareigų, dirba tai, kas tuo metu yra būtina. Šefai atvyksta savaitgalį, bet taip pat dirba darbus, kurie, atrodytų, jiems nepriklausytų dirbti. Kur mato poreikį, tą ir dirba. Nėra pojūčio, kad vienas šefas, o kitas "runkelis". Psichologiškai tai pastatyta į pojūtį "bendra komanda".
O kame aš pamačiau tos moters grožį? Tik dabar, kai grįžo atostogų.
Veido bruožai nepakit, figūra - taip pat.
Bet jos akys spindi....
Jei dailininkas vidutiniokas tai darytų. Tik bruožus atvaizduotų, bet nepagautų sielos, tiksliau, nesugebėtų nutapyti veido ir sielos du viename. -----juk dailininkų genialumas tik pagal tai nustatomas-----
O kas gi pakito šios moters gyvenime per tokį gana trumpą laiką?
Išvyko iš savo šalies.
Išsilavinimas kokybiškas.
Dirbo ne pagal išsilavinimą. Mažiau kvalifikuotą darbą.
Mane nustebino, kad valstybė ne ta, į kurią plūstama. Todėl išsiklausinėjau detaliau.
Kalbos barjeras? - Kažkada tik šiek tiek mokėsi mokykloje, bet "atsidarė failas". Problemų jokių, t.y. atsirado kalbos mokėjimo privalumas.
Išsiklausinėjau visų smulkmenų. Bet nerašysiu. Čia ne tokio pobūdžio tinklapis.
Pagal tinklapio specifiką.
Ar pavargsta? - Ne.
Apmokėjimas? - Geriau, nei tikėjausi.
Apgyvendinimo sąlygos ir maitinimosi kainos - Nereikia mokėti ir galima valgyti kokybišką maistą.
Ar jaučiasi imigranto niekinimas? - Ne, esu ne iš "runkelių" padermės. Jie tai pastebi.
Kas labiausiai padarė tavo veidą švytinčiu? - Nes ir jų veidai švyti. Visi su šypsenomis, pensininkai turi pinigų ir laiko, jie juos leidžia ir jų veidai būna su šypsenomis. Žmonės atrodo normalūs, tokie, kokiais ir turi teisę būti.
Kas dar? - Visi, nepriklausomai nuo apiformintų pareigų, dirba tai, kas tuo metu yra būtina. Šefai atvyksta savaitgalį, bet taip pat dirba darbus, kurie, atrodytų, jiems nepriklausytų dirbti. Kur mato poreikį, tą ir dirba. Nėra pojūčio, kad vienas šefas, o kitas "runkelis". Psichologiškai tai pastatyta į pojūtį "bendra komanda".
O kame aš pamačiau tos moters grožį? Tik dabar, kai grįžo atostogų.
Veido bruožai nepakit, figūra - taip pat.
Bet jos akys spindi....
Stebėjau kitos moters pokyčius prieš kokius 4-5 metus iš šalies. Ne specialiai. Tiesiog mane pasiekdavo tokia informacija.
Daug metų dirbo vienoje įmonėje, buvo gera specialistė ir ją vertino. Visokie buvę reveransai perkeldavo ją iš vienų pareigų į kitas, kadangi buvo du kriterijai - ir gabi, ir sąžininga. Įmonė buvo priversta ar tai mažintis, ar dar kas... nesigilinau. Galiausiai gauna atleidimo lapelį. Toliau žinau jau į temą. Baisūs psichologiniai pergyvenimai, pradedami vartoti vaistai, vis viltis, kad neatleis. Bet įvyksta tai - atleidžiama ne dėl savo kaltės, ir ne dėl įmonės kaltės, na , tokia specifika... mūsuose.
Tampa laisva ir gauna pašalpą. Po kažkiek laiko išgirstu, kad net meldžiasi, kad jos nenusiųstų vėl į darbą. Trumpas atotrūkis... pinigai pašalpos pavidale... ir žmogus staiga kardinaliai pakinta.
Štai - kelias į degradaciją yra labai trumpas, grįžimas atgal - sunkus.
JAV yra daug žmonių, kurių karta iš kartos nedirbo ir gyveno iš pašalpų. Bet tai stipri valstybė. Jie nė nesitiki, kad juos grąžins į "žmogaus pavidalą". Nes kuo žmogus skiriasi nuo bezdžionės?
Tada, prieš 4-5 metus tai buvo naujas reiškinys.
Šiandien - mūsų Lietuvos norma.
Na keliamas klausimas - kas kvailys, o kas ne kvailys?
Atsakymas aiškus ir bemoksliams.
Kvailys supranta ir pripažįsta (protingas), kad jis yra kvailys.
Bet protingas kvailys bijo tos degradacijos, iš kurios kelio atgal nebėra.
Bijo degraduoti.
Degraduoti kaip žmogus.
Degradantas nebus reikalingas ir niekur kitur.
Tai puikiai yra aprašyta Emilio Zola viename iš romanų.
Tačiau pagrindinė tema, kad nenukrypti nuo temos, yra sapnai.
Juk trys sapnai mano iš tos pačios serijos.
Tik trečiame sapne pasirodęs tėtis nieko man nepasakė, tik ignoravo mane, nepažino manęs. Jis nekalbėdamas man pasakė - susimąstyk.
Nepasakė nieko ir todėl, kad gyvas būdamas man sakydavo "Silpnesnieji žūva, išlieka tik stipriausieji". Taip pat davė man žemaitiškus genus.
Čia jau Hamletą prijungti reikia. O tai reiškia - nekapoti kirviu.
Daug metų dirbo vienoje įmonėje, buvo gera specialistė ir ją vertino. Visokie buvę reveransai perkeldavo ją iš vienų pareigų į kitas, kadangi buvo du kriterijai - ir gabi, ir sąžininga. Įmonė buvo priversta ar tai mažintis, ar dar kas... nesigilinau. Galiausiai gauna atleidimo lapelį. Toliau žinau jau į temą. Baisūs psichologiniai pergyvenimai, pradedami vartoti vaistai, vis viltis, kad neatleis. Bet įvyksta tai - atleidžiama ne dėl savo kaltės, ir ne dėl įmonės kaltės, na , tokia specifika... mūsuose.
Tampa laisva ir gauna pašalpą. Po kažkiek laiko išgirstu, kad net meldžiasi, kad jos nenusiųstų vėl į darbą. Trumpas atotrūkis... pinigai pašalpos pavidale... ir žmogus staiga kardinaliai pakinta.
Štai - kelias į degradaciją yra labai trumpas, grįžimas atgal - sunkus.
JAV yra daug žmonių, kurių karta iš kartos nedirbo ir gyveno iš pašalpų. Bet tai stipri valstybė. Jie nė nesitiki, kad juos grąžins į "žmogaus pavidalą". Nes kuo žmogus skiriasi nuo bezdžionės?
Tada, prieš 4-5 metus tai buvo naujas reiškinys.
Šiandien - mūsų Lietuvos norma.
Na keliamas klausimas - kas kvailys, o kas ne kvailys?
Atsakymas aiškus ir bemoksliams.
Kvailys supranta ir pripažįsta (protingas), kad jis yra kvailys.
Bet protingas kvailys bijo tos degradacijos, iš kurios kelio atgal nebėra.
Bijo degraduoti.
Degraduoti kaip žmogus.
Degradantas nebus reikalingas ir niekur kitur.
Tai puikiai yra aprašyta Emilio Zola viename iš romanų.
Tačiau pagrindinė tema, kad nenukrypti nuo temos, yra sapnai.
Juk trys sapnai mano iš tos pačios serijos.
Tik trečiame sapne pasirodęs tėtis nieko man nepasakė, tik ignoravo mane, nepažino manęs. Jis nekalbėdamas man pasakė - susimąstyk.
Nepasakė nieko ir todėl, kad gyvas būdamas man sakydavo "Silpnesnieji žūva, išlieka tik stipriausieji". Taip pat davė man žemaitiškus genus.
Čia jau Hamletą prijungti reikia. O tai reiškia - nekapoti kirviu.
Na ką aš matau?
Man prireikė į vieną lygtį su daug nežinomųjų įstatyti savo kažkada parašytą mintį tinklapyje traders.lt.
Tada pati mąsčiau, pati parašiau, o dabar man tereikėtų šį postą susirasti. Žinau mintį, žinau raktinius žodžius. Bet smulkmenas pamiršau. Turėčiau stipriai susikaupti tik dėl vieno nežinomojo lygtyje.
Per google susirandu, bet mane juk išbanino. Neįleidžia net tokiu būdu. Negaliu perskaityti net savo pačios rašytų postų.
Susivizualizavęs viduramžių karalius ar paklusni, beveidė ameba?
(Pati nustebau, kad taip susiasociavo. Anksčiau man asociavosi su briedžiu, bet tik patiklumo prasme).
Bet man tai koks skirtumas? Pats apie tai tepamąsto. Man reikia mano pačios parašytos minties. Mintis tai aiški ir man žinoma, bet man svarbu parašymo laikas.
Va tokie tai pas mus Karaliai, išdidžiai save vadinantys treideriais...
O ką pasakytų psichologas?
Neskaitant jau to, ką pasakyčiau net aš, jau nebe apie psichologinę dalį.
TREIDERIAI....TREIDERIAI.... tryderiai amebos.
Man prireikė į vieną lygtį su daug nežinomųjų įstatyti savo kažkada parašytą mintį tinklapyje traders.lt.
Tada pati mąsčiau, pati parašiau, o dabar man tereikėtų šį postą susirasti. Žinau mintį, žinau raktinius žodžius. Bet smulkmenas pamiršau. Turėčiau stipriai susikaupti tik dėl vieno nežinomojo lygtyje.
Per google susirandu, bet mane juk išbanino. Neįleidžia net tokiu būdu. Negaliu perskaityti net savo pačios rašytų postų.
Susivizualizavęs viduramžių karalius ar paklusni, beveidė ameba?
(Pati nustebau, kad taip susiasociavo. Anksčiau man asociavosi su briedžiu, bet tik patiklumo prasme).
Bet man tai koks skirtumas? Pats apie tai tepamąsto. Man reikia mano pačios parašytos minties. Mintis tai aiški ir man žinoma, bet man svarbu parašymo laikas.
Va tokie tai pas mus Karaliai, išdidžiai save vadinantys treideriais...
O ką pasakytų psichologas?
Neskaitant jau to, ką pasakyčiau net aš, jau nebe apie psichologinę dalį.
TREIDERIAI....TREIDERIAI.... tryderiai amebos.
Nauja versija kur kas kokybiškesnė
http://www.youtube.c...p;v=TAl-GolbkrU
http://www.youtube.c...p;v=TAl-GolbkrU
Kažkada poeziją deklamuoti mintinai galėjau pusantros paros be sustojimo. Atsirado žmogus, norėjęs tuo įsitikinti. Todėl ir žinau valandų skaičių. Nes pati nebūčiau tokiais niekalais užsiiminėjusi.
Šiandien "failas užsidaręs". Tik kai kas išlenda iš pasąmonės. Nepriklausomai nuo mano norų.
Na niekaip negaliu prisiminti nei viso teksto, nei autoriaus....
Jau ne vieną savaitę daviau "užduotį pasąmonei" Neklauso, nevidonė
Kas autorius ir kokie yra visi žodžiai iš to gabaliuko, kurį paminėsiu?
"....ir nors širdis, lyg jūroje žuvėdra klyks..."
Aš žinau, kas sukėlė man tokias mintis.
Bet ar mes galime vadintis ŽMONĖMIS, abejingai praėję pro kito žmogaus tragediją?
Aš negalvoju, kad aš esu nenormali, jei nepadėjau taško ties gedulingais vainikais.
Dabar madingos gyvos gėlės. Jos greit nuvysta. Nuvyto gėlės, viskas baigėsi...
O aš dažnai pagalvodavau, kodėl atėjo tokia mada?
Matau turtingesnėse valstybėse ne gedulingas puokštes, bet džiaugsmingas, tačiau nenuvystančias greit. Net dabar.
Kvailiai jie?
O gal mintis gilesnė?
Šiandien "failas užsidaręs". Tik kai kas išlenda iš pasąmonės. Nepriklausomai nuo mano norų.
Na niekaip negaliu prisiminti nei viso teksto, nei autoriaus....
Jau ne vieną savaitę daviau "užduotį pasąmonei"
Neklauso, nevidonė Kas autorius ir kokie yra visi žodžiai iš to gabaliuko, kurį paminėsiu?
"....ir nors širdis, lyg jūroje žuvėdra klyks..."
Aš žinau, kas sukėlė man tokias mintis.
Bet ar mes galime vadintis ŽMONĖMIS, abejingai praėję pro kito žmogaus tragediją?
Aš negalvoju, kad aš esu nenormali, jei nepadėjau taško ties gedulingais vainikais.
Dabar madingos gyvos gėlės. Jos greit nuvysta. Nuvyto gėlės, viskas baigėsi...
O aš dažnai pagalvodavau, kodėl atėjo tokia mada?
Matau turtingesnėse valstybėse ne gedulingas puokštes, bet džiaugsmingas, tačiau nenuvystančias greit. Net dabar.
Kvailiai jie?
O gal mintis gilesnė?
