Koks jūsų požiūris į sapnus?

Laikas, matuojamas metais, ne daugiau, nei vienos rankos pirštų skaičius.

Buvo žymiai daugiau sukrečiančių netekčių, kaip studijų kolegos, ar dar kažkas.

Aš neparašiau šių keturių bendro vardiklio - jie visi dirbo ne po 5 dienas per savaitę po 40 valandų.
Jie visi dirbo, nežinodami, ar už savo darbo valandas uždirbs, ar pradirbs.
Jie visi sugebėjo dirbti, neskaičiuodami valandų.
Penkios ryto... Kitos dienos pradžia 8-ą.
Na ir kas...

Kažkas nebe taip.

http://www.youtube.c...h?v=AJLivkUWJ4U

Gal išties tiems, kurie užsineria kilpą ant kaklo, reikėtų ateiti čia, pas supermamas.lt...

Nesvarbu, kad tyčiojamasi iš šio pavadinimo.

Jei bent vieną gyvybę būtume išgelbėjusios, tai jau būtų žygdarbis.

Gal jie jautė tai, ir tie...kurių nepažįstu... :

Šviesią naktį kaulai kažkieno balti
Blizga... Abejonės - šakalai išalkę-
Pasirengę pult aplinkui susitelkia.

Jos aštriais dejonių dantimis
Jau pavargusią ir liūdną sielą
Apipuolę plėšys ir draskys -
Ją kankins per visą naktį mielą.

Proto mėnuo šviečia, bet tamsa į širdį renkas,
Netikėjimas ją graužia. Meldžiasi žmogus,
Prašo atitolint taurę. Jo iškeltos rankos
Į tiesos pavydų dievą niekad nenudžius.

(V.M. Šarnelė, 1943.XI.12)

Tapti daržove?
Ramia, bejausme...?

Na nežinau...
Daržovės amžius trumpas - čia pasėjai, užauginai, suvalgei... Arba - pasėjo, užaugino, suvalgė... Tai tas pats.

Bet man kažkodėl atrodo, kad ŽMOGAUS misija šiame Pasaulyje turėtų būti kiek didingesnė.

O tas mintis juk netiesiogiai man išsakė mano Tėtis sapne...
Jis pabėgo nuo manęs...
Ne, jis nebėgtų nuo manęs. Niekada.
Tuo pabėgimu susimąstyti privertė.

Keistai, pasikartojimas jau daug kartų viršija atsitiktinumo procentus(procentas - ne kartai, čia kitaip procentai skaičiuojami )

po kai kurių mano, lyg ir elementoriškų žinučių, mane atjungia nuo tinklapio supermama.lt

Ar ir jus visus kitus atjungia?

Ar čia pasitarimas vyksta, ar Elysą šveisti lauk, kaip tai daro tinklapio traders.lt šefas, ar dar palikti...

Aš dažnai paminėdavau John Jacob Astor pavardę.

Jūs, supermamos, aišku, to nesupratote.

Bet aš tikėjausi, kad mane perskaito tie, kurie pajėgūs suprasti, kurie laisvanoriškai iš kai kurių forumų pasitraukė.

Kodėl?
Kodėl vertinau šiuo metu tik vieną jo išsakytą mintį?

Nereikia dirbti, nors ir gali, ir sugebi dirbti.

Kas išgirdo ir sugebėjo įsiklausyti į mano bandytą pasakyti mintį, tie šiandien neužsineria kilpos ant kaklo.

Čia tiems, kurie išgyvena neįmanomą išgyventi netektį.

Aš esu tai patyrusi.
Todėl žinau, ką siūlau paklausyti.
http://www.youtube.c...h?v=Bwkoq6olfew

Vaikučiai, kurių nepažįstu, tai Jums.
Laikykitės.
Įmanoma išsilaikyti.
Tokia esu aš.

Išsilaikiau.

Labai tikiu sapnais, man dažnai jie pasako ateitį, dažnai parodo kaip elgtis, pvz.: sapnavau, jog močiutės draugės vestuvės buvo, o kitą dieną man mama paskambina ir pasako, jog mirė močiutės draugė..

Bet tai nėra tas ateities sapnas, arba, kaip per TV išgirdau, telepatinis sapnas.
Čia gali būti elementarus sutapimas. Močiutės draugė - neišvengiamai jau toks amžius, kai tai jau atsitinka.
Tarkim, vienam bendraminčių sambūryje na tiesiog vienas po kito pranešimai apie mirtį. Perkamas vainikas po vainiko. Kiba čia koks užkeikimas... kartą pasakiau. O man atsakė, jog tiesiog viena karta jau neišvengiamai palieka mus. O kodėl gi aš negalėčiau kažkurio iš jų susapnuoti, jei juos pažįstu?
Bet štai man pačiai taip pat kitokios mintys kilo. Tik vienas kito žmogaus sakinys mano mąstymą tuoj pasuko kitu kampu.

Ateities/telepatiniai sapnai - kai visi įvykiai gyvenime atsikartoja tiesiog identiškai. Kai kas net materialiai identiškai, kai kas toje sekoje lengvai persiskaito/suvokiama iš įvykio ir sapno konteksto.

Pati dabar perskaičiau savo rašytas žinutes tam tikroje emocinėje būsenoje.

Va čia ir yra būtent tai:

"Žinau, kad vakar mintys niekad nebegrįš
Ir miręs jausmas antrą kartą nepabus,
Todėl ir skubinu, kad žody praeitis
Surastų rimų kryžiais ženklintus kapus." (V.M.)

Šiandien apie tą patį aš jau taip pat nebeparašyčiau. Nebesugebėčiau.

Ir štai... akivaizdžiai matau skirtumą tarp emocinio proto ir paprasto proto.

Šiandien aš jau esu tame paprastajame prote.

Tada man atrodė, jog mano rankos atmuštos.
Tada man atrodė taip:

"Bet aš jau pavargau, ir mano nuotaika nupuolė,
Many viskas taip greitai miršta, kinta, bėga -
Gražiai palaidot praeitį ne mano jėgai.

Ir apsodint kapus poezijos neužmirštuolėm
Aš nebemoku, nebespėju, negaliu...
Ir man dažnai taip neramu, taip neramu." (V.M.)

Tada aš galvojau, jog nebedirbsiu daug į ateitį.

O kas atsitiko iš tiesų?
Pasinėriau į daugvalandinį darbą ir nejaučiau jokios prievartos prieš save.

Grįžau į tą paprastąjį protą.

Tačiau net vakar, kadangi tai penktadienio vakaras, diskutuodama jau su tuo paprastuoju protu, aš nepavadinau praeities pernykščiais rudeniniais lapais ar bevertėmis praeities šiukšlėmis.
Kardinaliai priešingai - many dar labiau sustiprėjo mano nuomonė, jog bet kokia praeitis, maloni ar priešingai, yra labai didelis turtas. Šiandien aš jau kitokia.
Šiandien pasakyčiau - praeitis yra turtas, ši diena yra gyvenimas, ateitis - svajonės, planai, numatymas, tiesiogiai priklausantis nuo praeities ir šios dienos (konkrečiai nuo dabartinio momento, kuris turi savybę niekad neišnykti, jis pastoviame kitime).

Taip pat tuo paprastuoju protu ryškiai suvokiau, koks skirtingas yra tos pačios situacijos skirtingų žmonių vertinimas.
Situacija ta pati, vertintojai(nuomonės išsakytojai) realūs žmonės. Visi išsakė skirtingą nuomonę. O manoji buvo išsakyta žodžiais iš klipo, kurį buvau įmetusi - "No roždennij volkom, sobakoj ne budet" (Gimęs vilku, šunimi nebus). Todėl toks ir pasirinkimas. Nors gimę šunimis kuo puikiausiai jaučiasi šuns kailyje. Tačiau jie nėra pajėgūs suvokti ir suprasti vilko jausmų ir emocijų, vilko proto.

Pats sunkiausias ir sudėtingiausias darbas yra - darbas į ateitį. Iš jo nieko neuždirbi, jo niekas neapmoka, kadangi jis yra nematomas. Jo net niekas nevertina dėl tos pačios priežasties - nes jo nesimato, jis yra nematomas.
Tačiau jis yra labai imlus ir laikui, ir protinių ląstelių apkrovimui. Ne tik natūralu, bet net neišvengiama, kad nelieka nei laiko, nei vietos smegeninėje tolimesnio to nematomo darbo rezultato vykdymo kontrolei. Fizikos dar nenugalėjo nė vienas žmogus.

Jog darbas į ateitį yra pats sunkiausias ir sudėtingiausias, esu tikra šimtu procentų.

Bet kas iš to, kad aš puikiai suvokiu kito žmogaus tragedijos priežastis.
Viskas jau post factum...

Dabar, rašydama, mintyse išgirdau Pugačiovos dainos žodžius..."žiznj nevozmožno povernutj nazad...". Gal ir pasiieškosiu šios dainos, kad atidžiau perklausyčiau tekstą. Joje turėtų būti ir daugiau minčių.

Aš galvoju, jog didelė tragedija yra tai, jog iš žmonių sąmonės buvo išvytas Dievas.

Kai kurias knygas aš sąmoningai nepadedu tvarkingai į lentyną, kad jos būtų "ant tako". Nors jų nei atsiverčiu, nei skaitau, nei tai yra tvarkinga.

Štai dabar ant tako pamačiau ir paėmiau Bibliją/Šventą raštą/ Maldas (?)... Koks skirtumas, kaip pavadinsi.... Apiplyšęs storo audinio viršelis. Atvertus - lapai iš maišinio popieriaus. Kažkada skaičiau, jog tai sąmoningai buvo padaryta... parodant tremtinių gyvenimo sąlygas ir būtį. Tekstas rašytas ranka. Kai kažkada paskaitinėjau, pamačiau daug neatitikimų žodžiuose net su 10 Dievo įsakymų. Kadangi tai rašė Žmogus iš savo minčių, o ne tiksliai kopijavo tekstą. Štai - žmogus, nekopijuodamas, visai kitaip parašo. Parašo tai, ką jis "išgirdo". Nors kažkada mintinai ir mokėjo pažodžiui išberti visą tekstą. Yra skirtumas tarp "išgirdau" ir "išgirdau". Lingvistiškai žodis tas pats, o esmė kardinaliai skirtinga.

Kokia tos knygutės patekimo pas mane istorija? Moterį mačiau pirmą kartą, bendravau apie pusvalandį kardinaliai priešingais klausimais, nei dvasingumas. Pokalbis buvo konkretus. Staiga ji pasako "Aš jums atiduosiu Bibliją". Nereikia, atsakiau. Neišvengiamai mintyse iškilo kažkokios agitacijos daigai. Bet ji pasakė - aš nemoku lietuvių kalbos. Tada priėmiau. O knyga su istorija, atsiradimo pas mane istorija - tai knyga ne vien su savo tekstu.

Taigi... ji dabar man sukėlė mintis, jog mano senolės laikmečio žmonės niekada nepasielgtų taip, kas dabar tapo vos ne norma.
Bijotų negarbės, bijotų žmonių pasmerkimo, bijotų Dievo...
Štai kodėl aš paprašiau, gavau ir turiu savo senolės identiškai senovišką jos jaunystės nuotrauką, kai mus skiria be galo protu nesuvokiamas amžiaus skirtumas, tarytum Gyvenimo išdaiga. Ir ją laikau ne tik ant tako, bet ir ant akių. Kūno laikysena, veido išraiška ir tas galvos apdangalas su plunksna... Kažkada aš matydavau tik tą plunksną, pasakančią man daug ir nesuvokiamo. Tačiau šiandien jau matau kur kas daugiau. Aš jau sugebu perskaityti ir jos kūno laikysenos kalbą, ir veidą.

Baimę Dievui čia įvardijau ne kaip tikrą baimę, bet kaip moralinį stabilizatorių.

Prisiminiau diskusiją, kai man vienas labai išsilavinęs musulmonas aiškino apie savo religiją. Sugebantis atskirti ir jausmą, ir mokslą, ir praktiką. Jis tada man pasakė, jog meldimosi lankstantis tikrosios pirminės priežastys buvo - pagalba žmogaus sveikatai. Koks gi senukas pats ims kasdien ir darys fizinę mankštą? O dabar daro. Kažkada, kai žmonės buvo visai tamsūs, tai buvo įdiegta į sąmonę kitokiais būdais. Kito būdo nebuvo. Bet tai buvo geranoriškumas, pagalba, moralės ir fizinės sveikatos sujungimas į vienį.

Dabar pas mus nėra tokio Dievo, kuris atliktų analogines pagalbos žmonėms moraliniu aspektu funkcijas.
Kada tai, kas buvo smerktina, tapo gyvenimo norma -" Svieto Pabaiga" ištartų mano senolė. Ir šį kartą aš jai nuoširdžiai ir tikrai pritarčiau. Nors kažkada priešinausi priverstiniam ir su "gudriu planu" manęs poterių mokymui.