Koks jūsų požiūris į sapnus?

Aš kaip ir užvedžiau temą, bet susimasčiau.
Vėl ir vėl išlenda linijinis, hierarchinis protas – tampa filtru.
Pavyzdžiui, kas yra šlamštas, šiukšlės? Jeigu jus mane skaitote linijiniame prote, tai automatiškai mano žodžius šiukšlės, šlamštas priimsite kaip kažką neigiamą.
Jeigu jus persijungsite į alternatyvų protą, tai čia nebėra hierarchijos.
Tai kas čia yra šiukšlės, šlamštas? Štai ir gaunasi, kad senas protas, seni ir įprasti organai, kuriuos jau turite nėra neigiamas, nereikalingas šlamštas, bet yra trąša, medžiaga be kurios negausite naujų organų. Šlamštas, šiukšlės yra trąša. Nėra trąšos – nėra naujų organų, jie neturės sąlygų, dirvos iš kur atsirasti.
Arba kas yra šiukšlės, jei iš jų perdirbamas naujas produktas? Jos vertinga medžiaga, be kurių neįmanomas naujas produktas. Ar įkertate? Linijinis protas jus prigauna, hierarchija, ji išlenda ir tą pačią informaciją jau galite priimti visiškai kitaip. Vieną ir tą patį suprasti galima visiškai skirtingai, priešingai.

Suvokimas, kad kažkas nėra geriau ar blogiau už kažką jau yra. Žmogus, toks koks jis yra dabar, nėra geresnis-blogesnis už tokį, koks jis galėtų būti. Nėra prasmės jam save keisti į kažkokį kitokį. Aplinka, kuri matoma aplink, nėra geriau-blogiau tam tikra prasme už tą, kuri galėtų būti. Tik skirtųsi stebėtojo emocijos ir jausmai, tiesa? Nes ir filmus renkamės pagal save, kad jie sukeltų kažkokius, vienokius ar kitokius jausmus. Tada, kai pagalvoji, kad skirtumas, ką matai ir kaip jautiesi yra tik emocijose, pojūčiuose. Tačiau išeitų, kad gyvybingumas, takumas yra geriau nei sąstingis.

Ir dar. Dabar pagalvojau, kad tai, kad pojūčiai, kuriuos aprašei kaip malonumą, kaifą ir galvoj dieną-naktį siaučiančios mintys yra du visiškai skirtingi pasauliai. Tarsi ant žmogaus būtų užmesti 2 skirtingi drabužiai, sluoksniai.
Papildyta:

Aišku, kad linijiniam skaitau, kitaip kam iš viso skaityti?
...gal ir įkertu dar tiek, matai, yra toks dalykas mėšlas, tai jo reik kas sykį pritempti į šiltnamį prie sodinant pomidorus arba ta pati sena žolė, šiaudai, sodo atliekos gamtinėj žemdirbystėj yra aukso vertės. Nors tiek sugebu suvokti

Gerai, gerai be rėmų, kad ne blogiau - ne geriau ir t.t. Lygybės išmintis.
Bet su gyvybingumu tau dar neaišku. Aš gi rašiau, kad malonumas ir gyvybingumas tai neatsiejamas vienis. Vienas be kito negali. Du viename.
Užsiminiau ir kitoje temoje apie tai, kad sąmonė mėgsta malonią savo dalį, o ne malonios ne. Tu tai užfiksavai.
O kas yra sąstingis? Tai ir yra malonumo ir gyvybingumo stoka dabar.
Malonumas + gyvybingumas nėra proto kategorijos. Todėl negalima pavyzdžiui, sakyti, kad malonus meilės, džiaugsmo jausmas, gera nuotaika nėra geriau už blogą nuotaiką ir t.t. Linijinio proto logika rinktis vertingą, teisingą, madingą, prasmingą, o alternatyvaus proto logika rinktis gyvybingą. Jam vertingas, teisingas, prasmingas, išmintingas, dvasingas, aukščiausias ir t.t. ne rodiklis. Todėl esantis alternatyviame prote gali elgtis priešingai, pavyzdžiui imti ir atsisakyti savo tiesos vardan gyvybingo - gerų santykių su kitu ir t.t. Gyvybingumas yra neatsiejamas nuo vienybės.
Na išryškės palaipsniui kas yra gyvybingumas, per pastebėjimus iš karto nesuvoksi. Tai turi jausti - jausmas. Pavyzdžiui, ribos jausmas. Linijinis protas jo nejaučia, todėl užribina ir organizmas kenčia. Gyvybingumas tai jausmas visados čia ir dabar. Yra arba ne. Ne gyvybingų išminčių ar išmintingų nebūna.

Mhm, yra galvoj kelių skaitytų ir man padariusių įspūdį knygų filtras, neina niekaip jo iš galvos išgrūsti automatiškai vyksta lyginimas dviejų modelių.
Dėkui tam sykiui, bus apie ką pagalvoti.

Dar noriu paklausti: koks čia protas kalba?
Вы думаете, вам нужно стать просветленным.
Вы уже есть просветленный.
Чтобы им стать, вы думаете, что нужно следовать какому-либо пути.
Путей не существует.
Вы думаете, просветление это цель.
Нет никаких целей.
Вы думаете нужно изменить себя и мир, чтобы он стал лучше.
Здесь нечего делать.
Вы думаете, что вы можете найти Бога в Индии или Тибете.
Некуда ходить. Сознание одно и тоже везде.
Вы думаете, что ваш путь и куда он вас приведет, имеет значение.
На самом деле все едино, и не важно как это будет выглядеть.
Вы думаете ваша история реальна.
Это всего лишь сон, иллюзия.
Вы думаете, вы контролируете свою жизнь.
Вы просто марионетка Источника.
Вы думаете у вас есть свобода воли, и вы принимаете решения.
Есть только судьба в своем полномочном развертывании.
Вы думаете у вас здесь есть враги.
Здесь есть лишь Источник.
Вы думаете, существует волшебная формула нахождения Бога.
Расслабьтесь, вы и так уже дома; в Нем.
Вы думаете, что драма каждого это реальность.
Все это сделано из зеркал и дыма.
Вы думаете, Бог хочет высшего сознания на этой планете.
Источник здесь только для игры в ограничения.
Вы думаете, Бог хочет вашей ответственности.
Кармы не существует.
Вы принимаете мнения-суждения-сравнения-стороны.
Есть только то, что есть; и точно как и должно быть.
Вы хотите быть кем-то особенным и уважаемым.
Просто будьте.
Вы боитесь смерти как самого ужасного события в вашей жизни.
Смерть, есть конец ограниченности.
Вы надеетесь на лучшую следующую жизнь.
Не существует самости, которая бы реинкарнировала.
Есть только Источник как (чувство) Я ЕСТЬ.
Вы сожалеете о прошлом, беспокоитесь в настоящем и боитесь будущего.
Вы есть бесконечный Источник, наслаждающийся интересным сном. Расслабьтесь!
Вы заинтригованы сложными теориями заговоров.
Все это лишь Источник, забавляющий самого Себя.
Вы думаете у вас в жизни есть смысл.
Не существует отдельного «я», которое может иметь смысл, есть только Источник.
У него есть смысл для этого проявленного мира, но вы не можете познать его своим ограниченным умом.
Сатьям Надин, «От луковицы к жемчужине»

Parašęs šį tekstą bando deklaruoti atskaitos tašką << viskas yra mano sąmonė >>. Toks atskaitos taškas eina prieš linijinį protą skirstantį viską į du polius: gėris – blogis, pradžia – pabaiga, prasmė – beprasmybė , tiesa – melas, nušvytimas – tamsa, ir t.t. Linijinis protas dar ir atiduodą pirmenybę vienam iš polių; gėriui, sėkmei – teigiamam, o neigiamą atmeta kaip šlamštą, blogį.

Atskaitos taške “viskas yra mano sąmonė“ nėra skirstymo į du polius ir nėra kam atiduoti pirmenybę. Todėl, nėra čia nei tikslų, nei - netikslų, nei prasmės, nei ne - prasmės, nei laimės, nei - nelaimės, nei dievo, nei ne - dievo, nei velnio, nei ne – velnio, nei pradžios, nei ne – pradžios, nei tiesos, nei melo, nei nušvytimo, nei ne - nušvytimo ir t.t. Nėra čia nei vakar, nei rytoj, nei geresnio, nei blogesnio.

Tad kaip matome nėra šiame atskaitos taške vietos priežasčių – pasekmių dėsniui. Nėra čia jokio pasekmių – priežasčių dėsnio.

Viskas kas yra, tai tik čia ir dabar tavo sąmonėje. Viskas yra tavo sąmonė.

Šis atskaitos taškas yra visų psicho – technikų pamatas. Esmė. Bet ne pabaiga.

Jeigu jus atidžiai perskaitysite tą tekstą, kurį pateikė be rėmų, tai pavyzdžiui ten yra sakoma: << cмерть есть конец ограниченности >>. Štai jums ir linijinis protas, kuriam nėra vietos atskaitos taške “viskas yra mano sąmonė >>. Iš kur jis atsirado? Jį ir atitempė linijinis protas spekuliuojantis atskaitos tašku “viskas yra mano sąmonė“. Jeigu mirtis yra apribojimo kažkokiuose rėmuose pabaiga, tai ten kur pabaiga turi būti ir pradžia. O pradžia ir pabaiga tėra tik linijiniame prote! Tai jo atributika. Atskaitos taške viskas yra mano sąmonė nėra jokios pradžios, nei pabaigos, nei gimimo, nei mirties ir t.t. Nėra nei apribojimo kažkokiuose rėmuose, nei laisvės, nei rėmų, nei išsilaisvinimo ir t.t. O parašęs tekstą, kurį pateikė be rėmų, ne tik, kad suranda rėmus ( ограниченность), bet dar ir mirtį, kurioje mato buvimo rėmuose pabaigą. Gaunasi, kad suradęs rėmus jis dar ir atiduoda pirmenybę laisvei, rėmų pabaigai. Štai ir linijinis protas! Užsimaskavęs neblogai ir deklaruojantis tai kas jam nepriklauso – spekuliuoja kitu atskaitos tašku, kuris jam nepriklauso, kuriame nėra ir negali būti jam vietos.
Yra tame tekste ir dar keletas užsimaskavusio linijinio proto liapsusų.

Bet nepaisant to, toks atskaitos taškas, tokia pasaulėžiūra, tokia proto rūšis yra. Aptinkama ji Upanišadose, kituose šaltiniuose. O dabar ir mūsų laikais iš šio atskaitos taško linijinis protas padarė vertybę, nušvytimą ir t.t. Deja tai tik vienas iš atskaitos taškų, pasaulėžiūrų ir juo niekas nesibaigia, greičiau šis atskaitos taškas tėra tik sąlyga psicho – technikoms, jogos ir kt; - praktikoms. Be abejo šis atskaitos taškas, pasaulėžiūra automatiškai atima iš linijinio proto visas privilegijas, akimirksniu baigiasi linijinio proto diktatūra. Nes nebėra vertingiausio, aukščiausio, prasmingiausio, dvasingiausio, išmintingiausio, aukščiausio ir vaikymosi šių dalykų. Žmogus atsikvepia nuo presingo. Nereikia niekur lėkti, nebėra tikslo, hierarchijos, o tai reiškia negali tavęs niekas pažeminti, įžeisti, negali atsilikti nuo kažko, ar išsiveržti į priekį ir t.t. Nebėra čia ir skirstymo į mano - ne mano, aš - ne aš, vidinis - įšorinis, savas - svetimas ir t.t. Viskas yra mano sąmonė. Bet vienas dalykas yra tai suprasti, o kitas pajausti. Jeigu jus supratote šį atskaitos tašką, tai viso labo tik proto pasaulis - proto konstrukcija, pasaulėžiūra. Orientyras.
Kitas reikalas pajausti, jausti, pavyzdžiui kitą kaip save patį. Tai jau ne proto pasaulis, o betarpiškų analizatorių, betarpiškas pasaulis. Tuos du reikia aiškiai skirti, nes jie vienas kitą išjungia. Proto pasaulis, teorijos, konstrukcijos, pasaulėžiūra yra vienas pasaulis, o betarpiškų analizatorių visiškai kitas pasaulis. Tai du visiškai skirtingi pasauliai. Jau minėjau, kad proto pasaulyje irgi gali būti sava harmonija ir atvirkščiai destrukcija, chaosas, vidiniai prieštaravimai. Todėl proto treniruotės yra svarbu, bet tai tik proto treniruotės.
Betarpiškų pojūčių pasaulis visados tik čia ir dabar, tai kitas pasaulis. Jeigu neskirsite, sumakaluosite tuomet gausite chaosą, destrukciją ir haliucinasijas.

O kas darysis su žmogumi, jei jis ilgą laiko tarpą bus tokioje būsenoje?

Ne su protu ar jausmais, ar dar kuo iš tos operos, o pačiu žmogumi?
Žmogumi sociume?
Ir ne tik sociume, o išvis su žmogumi.

O rytinė lengvumo fazė matuojasi laiko kiekiu nuo prabudimo ar kaip nors kitaip?

Ar puodelis kavos tėra kofeino dozė?
O jei tai malonus rytinis ritualas, ar tai neatitinka lengvumo fazės?

Kodėl, jei prabundi su žadintuvu, nors ir keliomis minutėmis anksčiau, nei prabustum natūraliai, taip bjauru ir sunku būna keltis?
Jei prabundi natūraliai kiek anksčiau už žadintuvo skambutį, keliesi lengvai. Nors miego net truputį mažiau gaunasi?


Oficialiai nustatytas darbo lakas nuo 8 valandos, mano galva, yra būtent toks veiksnys. Žmonės dar nebūna normaliai prabudę.
Aš niekada neinu į jokią įstaigą, jei man reikia ko nors rimčiau, nei kokios mechaninės paslaugos, 8 valandą ryto.
Darbuotojas bus arba piktas, ir klausimo neišspręsi, arba jam galva dar nedirbs, ir klausimo neišspręsi būtent dėl tokios priežasties

Iš to sprendžiu, kad lengvumo fazė ryte matuojasi laiko kiekiu nuo žmogaus prabudimo.

Valstybėse, kur darbo laikas nuo 9 val. (ar atitikmuo nuo žmogaus natūralaus prabudimo laiko), tarytum ir gyvenimas atrodo lengvesnis.

O nuo 8 val. ir realiai prarandama viena darbo valanda (padauginkime iš žmonių skaičiaus), ir žmogus žalojasi pagal tavo išdėstytą teoriją.

Galvoju, kad labai gerai čia teoriškai sudėliojai.
Aš praktiškai esu tai pastebėjusi.


Berods pirmą kartą perskaitau pas tave (gal skaitydama nemačiau) ne bendrai vienodas visiems linijinio proto savybes, o su savo.

Taigi, jos kiekvienam skirtingos? skirtingame laipsnyje pasireiškiančios? vienam kai kurios pasireiškiančios, kitam ne?

Panašu, jog man šitaip atrodo realiau. Kažkaip pagal vieną kurpalį matuoti man nelabai lipo...

Taip, ši aukščiau esanti citata yra puikus dalykas...

Ir išties, joje nėra nieko nežinomo. Net ir be tos informacijos tai yra žmogui įmanoma išmąstyti.

O yra...būtent tinkamu laiku...tinkamoje vidinėje būsenoje.

Čia ir yra didžiausia vertė.

Ir labai didelis šios citatos/mechanizmo universalumas.

Ir tai - jog tai tinka ne tik rimtam, svarbiam, sudėtingam žmogaus gyvenimo įvykiui ar įvykių grandinei, bet ir kasdienėms smulkmenoms, kasdieniams įvykiams.

Ir..... Vanduo kartais parašo "tam nėra metodo/metodikos". Aš visada tam prieštarauju. Jei ir neparašau, bet pati viduje prieštarauju. Esu tik parašiusi, jog man netinka "nėra". Įvairiais atvejais ir įvairiems atvejams.

Taigi.... šioje citatoje yra ne vien informacija, bet ir metodas!

Tik... kad jį perskaityti, pamatyti - reikia pribręsti...

Čia ne kažkuo ypatingu tapti, t.y. labai brandžiu, protingu ar pan. O pribręsti tai perskaityti ir suvokti.

Aš tai skaičiau ir kažkurią ankstesnę dieną. Tą patį.
O tada neperskaičiau...

Ačiū, Vanduo.

Tai dar vienas dalykas prie mano kolekcijos, ką aš perskaičiau tavo tekstuose ir mintyse.

Dar įdomu štai kas kalbant apie gyvybingumą. Tarkim, ar maistas įtakoja būtent tą gyvybingumą apie kurį kalbi? Na, jei žmogus valgo suderintą maistą, jei atsisako kažkurių jam netinkančių produktų ir nuo to jaučiasi žvaliau, lengvesniu, automatiškai pakilesnės nuotaikos, automatiškai yra noras kažkuo užsiimti ir pan. nes jei prisiryjama šašlyko su alum, paskui atsigulus viskas viduj marmaliuoja, tai nelabai išeis gulėti su malonumu Ar čia tik man taip atrodo? nes yra tokia suformuota mintis, prielaida, kad išminčiai duoną su pienu pasimėgaudami, jausdami malonumą ir pilną skonių gamą, ir viskas čia aišku, paprastas maistas, gerai virškinamas ir tt, vanduo taip pat skaniausias natūraliausias gėrimas.... o va jei išminčius pradėtų maitintis kiaulienos kepsniais užsigerdamas maximiniais saldintais gėrimais, tai turbūt kaip ir visi mirtingi po to mėtytų šaškes
Na, negaliu nepaklausti

Postą skaičiau vakar, o perskaičiau šiandien.
Šiandien tik citavau, kad mintį išreikšti.
O vakar skaičiau, net komentavau.
Bet neperskaičiau.

Ir nesiruošiau daugiau apie tai galvoti, ir negalvojau, nes vakar jau buvau stipriai pavargusi.
Šiandien neskaičiau, nesiruošiau galvoti ir negalvojau - o perskaičiau.

Štai tai yra būtent tai, ką tu šiame forume pavadinai destrukcija - ėjimu atgal.

(Tik negalvok, jog tai reiškia, kad mano kaklas ilgas - kaip žąsino )
Nes perskaičiau aš ne tik tai, kas tekstu/žodžiais parašyta. Perskaičiau kur kas daugiau ir svarbiau-

apie universalumą, apie tai, jog aš tai jau seniai žinau net ne vienoje skirtingoje formoje, kad esu gyvenime ne kartą įvairiai taikiusi, kad tai tinka ne vien nakties miegui (t.y. ne vien miegui), kad vienos teorijos pakanka daugeliui išoriškai skirtingų reiškinių, nereikia kiekvienam reiškiniui atskiros teorijos, ir...

... kad tai jau , pasirodo, turi teoriją.

Tokia teorija egzistavo, tik aš jos nežinojau teorijos formoje.

O dabar apie tą destrukciją. Aš parašiau nesutinku. Ir kad tai įgrūsta į vienos teorijos rėmus.
Ir nesutinku toliau.

Į vienus rėmus įgrūsta teisingai.

Ir tai bus teisinga, mąstant linijiniu mąstymu. Erdviniame mąstyme tas pats įsijungs į dar kitas skirtingas teorijas. Visur bus teisingai sugrūsta, tik bus daugiau teorijų ir jos persipins viena su kita erdvėje. Tai labai lengvai išsidėlioja mintyse, nes nereikia tam atskirų žodžių ar pavadinimų, tačiau gana sunku yra aprašyti žodžiais ar sakiniais. Aprašyti galima, tačiau skaitantis sunkiai pajėgs suprasti. Kitam visa tai paaiškinti yra kur kas paprasčiau, jei kalbant dar ir braižai popieriuje tai, apie ką kalbi. Išties - klausantysis tada nesunkiai ir greitai yra pajėgus suprasti. O skaitymo reikėtų begalės teksto, o tame tekste skaitantis pasimestų, kur pradžia, kur pabaiga, ir jam galutiniame rezultate gali likti tik atskiri fragmentai, kurie jau tampa beverčiais.
Todėl aš kartais parašau, jog grafiškai gerai matosi, grafiškai gerai pavaizduota, nors kalbame sakiniais ir žodžiais ir apie humanitarinius dalykus.
Grafikus žmonės dažniausiai braižo tik tiksliuosiuose moksluose.

Nesu tikra, kad tie, kas skaito, supranta, ką aš parašiau. Bet aš pati suprantu, ką parašiau
Ir čia ne bepročio rašliava

Kas supras - bepročiu nepavadins.
Kas nesupras - būtinai pavadins bepročiu Kitaip ir būti negali.

Tačiau... aš čia rašiau apie linijinį mąstymą, o ne linijinį protą !

Tai visiškai skirtingi dalykai.


Štai ir su šia vieta aš nesutikau iškart, kai parašei.
Tik neparašiau, nes čia reikėjo kažkiek susikaupti. Nepakako keliais žodžiais parašyti - nesutinku.

Tu į sapną žiūri kaip į terapinę priemonę. Bent jau čia išdėstai tik taip.
Sapnas tam, kad nuotaiką, savijautą pasigerinti. Jei jis blogas - persapnuoti, taip pat tam, kad pasigerinti nuotaiką ir emocinę būseną.
Tarytum matai visus žmones ligoniais. Ir sapnas - terapinė priemonė. Tik ne tabletė, o vaistas kitokioje formoje.
Net kažkokį persapnavimą praktikuoti, kad emocinį foną pakeisti. Jei bijai to sapno pasekmių, terapinė priemonė baimei nuimti.
Juk tai nėra natūralus dalykas.

Taip išeina, kad žmogus jau niekaip kitaip nebepajėgus išgyventi rytą, džiaugsmą, gerus jausmus, gerą nuotaiką, malonumą... na, kitaip tariant, savotiškas ligonis, turintis, kaip tu vadini, kažkokią patologiją (dvasinę).

Bet juk sapnuoja ir maži, ir dideli, ir seni žmonės. Ir sveiki, ir ligoniai.
Sapnuoja visi žmonės. Ir tai yra natūralus reiškinys. Sapnavo kadais, sapnuoja dabar, sapnuos ateityje. Tai nėra kokia nors šio laikmečio rykštė.

Todėl aš gilinuosi ir analizuoju sapnus kaip normalų sveiko žmogaus reiškinį.

O kadangi mano vienintelis interesas ir motyvas yra - man įdomu - tai bandomuoju triušiu sau esu aš pati. Tai paprasčiausias ir pigiausias variantas Pati iš savęs atlygio neprašysi.
Ir kadangi tai ne kokiam nors moksliniam darbui, tai ir bandomųjų triušių nebūtina turėti daug. Jei kas laisvanoriškai prisijungia - puiku. Tada įmanomi tikslesni ir geresni rezultatai Daugiau nuomonių, daugiau pastebėjimų, daugiau patirčių.

O kiek toli nužygiuosim, kol nenusibos, bus matyt
Papildyta:

Taip pat nesutinku.
Sapnai pildosi nei dažnai, nei nedažnai.

Plikas žodis. O jis rodo, kad nė kiek nesigilinai pats, o parašei pliką teoriją.

Ir tik tam, kad padėtum žmonėms išeiti iš patologijos
Ligoniams pašalinti patologiją

Skirtingose fazėse norisi skirtingo maisto.
Reiškia skirtingas maistas palaiko skirtingą fazę.
Pavyzdžiui, Aleksandro Makedoniečio laikais druska buvo aukso vertės, atimk iš kario raciono druska ir jis neteks aktyvios, jėgos fazės - armija žlugusi.
Bet pavyzdžiui, kitoje fazėje druska jau gali būti kenksmingas produktas ir t.t. Maistas palaiko fazę. Galite valgyti įvairaus maisto, bet organizmas įsisavins, pasiims ne viską, o tik pagal savo fazę tuo metu. Organizmas pats jaučia kokio jam reikia maisto vienu ar kitu metu. Problemos prasideda kai žmogus pradeda maitintis ne pagal pajautą, o prisiskaitęs knygų apie teisingą mitybą.

Protas žino, o organizmas jaučia.

Proto žinios visados vakarykštės, o organizmo pajauta visados čia ir dabar.

Todėl maitintis pagal protą, gali prašauti pro šalį.

Žinantis protas gali išprievartauti organizmą teisingomis žiniomis, prigrūsti ne tai ko organizmui reikia būtent dabar.

Tad reikia pradėti nuo savo asmeninių prisiminimų ir pastebėjimų. Vasarą norisi vienokio maisto, žiemą kitokio, vienoje būsenoje vienokio, kitoje kitokio. Šių visų pastebėjimų dėka jau galima susistematizuoti, surūšiuoti maistą pagal fazes. Pavyzdžiui, vegetarizmas tai yra natūrali būsena, fazė. Jeigu vegetaru paskatina tapti žinantis protas, mada, tuomet gali sau pakenkti ir t.t.
Galite pastebėti, jei įeisite į lengvumo būseną, tai nesinori sunkaus maisto ir atvirkščiai. Skirtingose fazėse norisi skirtingo maisto.