Koks jūsų požiūris į sapnus?

Sveikinu VISUS su Šventomis Kalėdomis!

Visus - ir linijinio, ir nelinijinio proto atstovus, ir esančius vienokioje ar kitokioje fazėje,pakopoje virš bezdžionės, tikinčius ir netikinčius sapnais, matančius juose sapnininko tiesas ir tai, kas dar nesurašyta sapnininkuose( ),
-nepriklausomai nuo fazės ar stadijos, išsilavinimo, užimamų pareigų, turtinės padėties-

VISUS

nes mus visus vienija vienas žodis - ŽMOGUS.

Elysa

P.S. (Na nepajėgiu aš pabaigoje neuždėti šypsenėlės - o tai reiškia nenusišypsoti JUMS - na tokia mane Dievas sutvėrė, kitaip tai vadinasi gal charakteriu)

Taigi JUMS


Po Kūčių - Kalėdos. Tą pačią Naktį.

Kodėl nenoriu eiti miegoti?

Protas ar jausmas?

Ir perklausiau dar kartą...man pačiai keista... :
http://www.youtube.c...feature=related

Po eglute Kalėdų Senis atnešė storą knygą(neskaitant kitų charakterį atitinkančių dovanų - o tai reiškia su humoru) "Steve Jobs".

Ir kaip tai galėjo šaut į galvą Kalėdų seniui???
Niekaip nepagaunu minties... ( )

O aš prisiminiau tokį John Jacob Astor (1763-1848 m.), kuris per JAV ekonominę depresiją 1837m. savo gyvenimo laiką paskyrė filosofijoms.
Aš iki šiol negaliu suprasti, kodėl Dikensas jį tokiame amplua pavaizdavo savo kūrinyje "Kalėdų giesmė"...

Išties, ar tai nebuvo kažkokios žmonių tarpusavio "linijinio-nelinijinio proto fazių ar pakopų " nesutapimo intrigos...?

Kaip jus manote, kodėl šnapsas kaip ir Elysos pateiktas iš yotube gabalas RYTE nelenda?

Ačiū, Elysa, už sveikinimą
Čia jums visiems, vaišinkitės, jaukių švenčių.

..........
Kodėl nelenda ryte? Todėl, kad fazė ne ta. Ryte norisi ko nors smagaus, lengvo arba iš viso nieko nesinori, jaučiasi poreikis išsivalyti , o ne prisikrauti. Vakare traukia prie romantikos, apmąstymų ir pan.

Dėl šnapso nežinau - negėriau nei vakare, nei naktį, nei RYTE.
Gėriau raudoną vyną.

O dėl to iš youtube - Kalėdų naktį Elysa jį perklausė paskutinį kartą. Daugiau jau jis niekada jai nelįs.

Bet tu čia strikinėti pradėjai tokia aukšta amplitude...būtum bent žodelį brūkštelėjęs sveikinimų visiems...
O gal tai šnapso pasekmė?

Gal ir į mano klausimą kas nors atsakys? ( )

Gerai parašei be rėmų: fazė ne ta.

Reiškia mes nesame viena fazė, o viena fazė tėra mūsų dalis.

O kas jei ryte neišgyvename lengvumo kūne ir psichikoje fazės?

Gaunasi, kad atimame patys iš savęs dalį savęs, atrofuojame vieną savo iš fazių. Fazė gi ne pati savaime, ji tiesiogiai susijusi su vidiniais organais, psichika. Štai ką nepastebimai galima atrofuoti.

Pavyzdžiui, jei žmogus išgyvena ryte lengvumo jausmą kūne ir psichikoje ir mes jam uždėsime žydrus arba geltonus akinius, tai dar sustiprės jo malonus ryto išgyvenimas, o yra žmonių, kuriems uždėjus šiuos akinius pradėtų galva suktis arba net pykinti. Viena ir tas pats, o poveikis, reakcijos skirtingos. Galima save atpratinti ne tik nuo mėsos, bet ir nuo daržovių ir nuo lengvumo kūne ir psichikoje, nuo ryto, savo vienos iš fazių.

Organizmui ryte norisi lengvumo, o linijinis protas jam pakiša vietoj lengvumo savo tikslą, būtinybę ar puodelį kavos. Lengvumo fazė praleidžiama, organizmo natūralus poreikis nepaisomas, nes sociumas reikalauja savo duoklės. Reikia, būtina, paskubėk dažnai sako protas. Tai tampa įprasta, normalu. Bet kas normalu linijiniam protui, vidiniams organams, psichikai gali būti nenormalu. Protas jų atžvilgiu tampa diktatoriumi. Įvyksta gamtos ir sociumo, kuris sukurtas pagal linijinio proto savybes konfliktas.
Iš čia ir emocijų skurdumas, gyvybingumo, energijos stoka – mechaniškumas.

Sociumas reikalauja savo , organizmas savo. Žmogus atsiduria kaip ant britvos ašmenų. Reikia eiti į darbą, atlikti kažkokius aktyvius veiksmus sociume, o organizmas nepasiruošęs, nepersijungęs, jis juk ne mechaninis ir nėra kaip sociumas linijinio proto atspindys. Linijinio proto interversija į gamta, organizmą galima tik iki ribos. Jeigu riba peržengiama prasideda destrukcija, griovimas. Savęs naikinimas gali būti staigus ir lėtas. Lėtas savęs naikinimas nepastebimas. Gyvybinės funkcijos, emocijos, psichika atrofuojasi nepastebimai, bet užtikrintai. Organizmas susispaudžia, prisitaiko ir taip nuolatos susispaudžia, prisitaiko. Net ir tuomet kai jau pradeda kažkur mausti ar atsiranda sunkumas, sukaustymas ir netgi prie skausmo prisitaiko ir tampa - norma. Kol vieną dieną pratrūksta! Viskam gi yra riba. Panašiai kaip augalas nelaistomas irgi neiškart nuvysta. Atrofuojasi, išdžiūsta lėtai.

Rytų išmintis sako: žmogus gimsta minkštas ir silpnas, o miršta kietas ir tvirtas. Lankstumo netekimas su metais, organizmas tampa vis labiau sukaustytas, lengvumo netekimas, organizmas ir pscihika tampa vis labiau apsunkusi. Priežastis linijinio, hierarchinio proto, sociumo diktatūra. Sociumas išsunkia sultys. Štai čia ir atsiranda išgyvenimo tema. Išminties, jogos ar religingumo ir t.t. temos. Išgyventi tai ne vien pinigėlius uždirbti, bet reikia aprūpinti save dar ir pozityviomis emocijomis, organizmą gyvybingumu, energija, lengva pscihika, gyvenimo džiaugsmu, gerais santykiais su aplinkiniais ir t.t.

Be savo proto pažinimo sunkus atvejis, nes linijinis protas ir yra pagrindinis gyvybingumo ėdikas. Bet pažinti savo linijinio proto savybes, tai tik sąlyga.
Tai tik sąlyga naujai gyvenimo kokybei… Tai tik orientyras kur ieškoti tos kokybės.

Elysa, o kas liečia visokius sveikinimus, tai jie gali būti iš įpratimo, mechaniški, nes taip priimta. Tokie sveikinimai reikalingi tik mechaniniam linijiniam protui. Ir sveikina kitus sms, iš inercijos mechaninis protas. Tai mechanika. Panašiai kaip kokiam susirinkime oficialioji dalis. Galima žinoma bendrininkauti, o galima nebendrininkauti visai tai mechanikai, netapti jos dalimi. Yra pasirinkimo laisvė. Visi apdovanojimai, jų ceremonijos irgi tas pats, linijinio , mechaninio proto dalis. Ir įvertinimų, sveikinimų, apdovanojimų, pripažinimų, pažymio irgi trokšta tik linijinis protas.

Vis daugiau žmonių prisipažįsta, kad tokios šventės kaip ši nėra jokios šventės kaip tokios. Dažnas, kuris nepila kelias dienas iš eilės ir nėra tikras katalikas sako, kad dėl vaikų smagu, kai džiaugiasi dovanomis ir pan. O taip pagalvojus- kas yra ta šventė? Vaikams gerai, jiems viskas paprasta, sykį išgirdo kelių metų draugės sūnus pirmą kartą Hare Krishna mantrą ir iš karto pasakė: šventė Gal lengvumas dūšioj, galvoj ir yra ta šventė? Ar džiaugsmo pliūpsnis dėl kažko? Kaip pagalvoji, gal kai protas kažkuo susidomėjęs, užsiėmęs, kažkokiu įvykiu, tai ir vadinama švente?

Kodel sociumas? Zmogu issekina jo paties norai.
Kuo labiau mirstantis tiki, kad mirtis - visko pabaiga, tuo stirpresnis bus lavoninis sustingimas. Sventi zmones mirsta minksti ir lankstus.

Gerai pastebėjai be rėmų, vaikams paprasta.
Suaugę irgi buvo kadaise vaikai, bet kai išsivystė linijinis protas ir priėjo ribą tapo nebe paprasta.
Ir į vaikystę kelio atgal nėra, nes proto iš savęs neišmesi.

Bet atgyventą šlamštą ( priėjusį ribą protą) galima perdirbti.

Atgyveno savo ir įprasti analizatoriai: rega, uoslė, kvėpavimas, lytėjimas, skonis, kūnas. Ką naujo galima prie jų pridėti? Pakelk akis į dangų ir kas iš to, jau matei.

Bet juos galima nukreipti į savo kūno vidų ir pradėti kurti visiškai naują pasaulį.

Pažvelk dabar į savo vidų ir ką matai?

Pradžioje tamsa, nes tie analizatoriai, kuriuos mes gauname dykai gimdami yra skirti tik išoriniam pasauliui.

Bet atgyventą šlamštą galima perdirbti. Jie kaip mėšlas iš kurio gali išdygti nauja.

Idėja paprasta, iš savo potencijos pagimdyti naujus organus! Naujus!

Suformuoti juos iš nieko ant senų organų pagrindo( mėšlo).

Kas yra naujas organas niekas žinoti iš anksto negali, bet koks išankstinis įsivaizdavimas jau bus sena. Nauja ir yra nauja.

Jeigu viduje suformuosime naują sąmonės organą, tai ankščiau ar vėliau prie jo bus kažkas naujo pridėta ir išorėje. Na tai galima sulyginti su tuo, jei aklas nuo gimimo suformuotų savyje regėjimą, tai išorėje atsivertų jam taip pat naujas pasaulis. Regai priklausantis pasaulis! Nėra regos nėra ir spalvų, formų - regai priklausančio pasaulio. Pas kiekvieną ten potencijoje yra nauji organai ir naujas pasaulis. Toks pat erdvus kaip tą kurį matome žiūrėdami į dangų.
Kokie mes tokia ir realybė. Nauji organai – nauja realybė...Tai ne mistika, o jau faktas. Kitas reikalas kokia kiekvieno reakcija į šį faktą....

gluosnis, taip išsekina paties norai, bet tuos norus stimuliuoja per TV, žiniasklaidą, mokykloje, per visur - sociumas. Stimuliacija vyksta bandos galinga. O bandos instinktas yra stiprus - jis ir laiko, jis suveikia.

Na, man nėra tamsu, jei nukreipiu savo dėmesį į vidų. Ten kažkas yra, šilta, tikra, daugiau nežinau, kaip įvardinti. Dažnai nukreipiu ten dėmesį, ypač, kai noriu atsijungti nuo minčių. Sykį buvo toks bajeris, kad reikėjo pasidaryti plaučių rentgeno nuotrauką, tai pajutau, tikrai pajutau,kaip perėjo spinduliai per mane. Per mane- tai nebūtinai per fizinį kūną, gal ir per jį.
Dabar dėl tų naujų organų ar jie pajuntami kažkaip visame tame jaučiamame šiltame gyvame vidiniame kažkame ar čia įsivaizduojama, nors nemanau, kad įsivaizduojama. Yra tokia meditacija - ne meditacija, kaip pratimas, kažkurios Balio tautelės folklore, kai atsisėdama, susikaupiama, ir šypsomasi kažkuriam vienam savo vidiniam organui, tiesiog sėdi ramiai ir atsipalaidavus šypsais. Ir tarsi tas organas pradeda švytėti, na, kažkas panašaus. Gal čia pritempiu prie senų žinomų dalykų, kiek suprantu, kalbi apie cigūno technikas, aš apie jas nieko nežinau, o gal reiktų, nes dažnai jaučiuosi ne ties riba, o jau kakta į plytų sieną ir ne pirmi metai. Amen.

Och tas protas! Jis viską žino net ir apie vidinius organus, kurių išties nėra tavyje.

Nėra ten pas tave jokių vidinių organų, nei plaučių, nei kepenų, nei inkstų, nei skrandžio, nei žarnyno. Apie juos žino tik tavo protas, o ką tu jauti tiesiogiai dabar?

Vienas dalykas yra vidiniai organai apie, kuriuos žino tavo protas – jie proto pasaulyje. O visiškai kitas dalykas ką tu jauti tiesiogiai dabar.
Tai visiškai kiti vidiniai organai ir žinojimas. Betarpiškas žinojimas.

Betarpišką žinojimą nuo proto pasaulio reikia skirti.

Tai visiškai du skirtingi pasauliai ir vienas kitą išjungia.

Aš tai jau rašiau ne kartą ir pabrėžiu, pabrėžiu, bet normalu, kad praleidžiate pro ausis. Kiekvienas girdite savo, tai normalu. Prie visko pribręstama, tuomet tą patį jau kitaip išgirsti.
Tai va tiesioginiame, betarpiškame žinojime jus nerasite tų vidinių organų, kuriuos matote iš išorės anatomijos vadovėlyje. Viso to ten nėra. Nėra aplamai jokių gatavų vidinių organų. Kiek va jauti ten dabar tik tiek ir yra. Juos reiks išvystyti!

Kodėl aš visąlaik jei pastebėjote rašau apie linijinį protą, kad reikia pažinti jo savybes?
Todėl, kad tai pasiruošimas, svarbus etapas, pagrindas, pamatas.
Jeigu protas linijinis, tai visi cigun, joga bus linijinio proto surogatas.
Jis perfiltruos per save ir gausis surogatas. Jokios jogos ir jokio ciguno, tai tebus tas pats sportas, mankšta, šokiai, fitnesas, pakazuka ir t.t.
Linijinis protas lenda visur su savo savybėmis, žiniomis ir į vidų ten, kur nėra jam vietos, ten kur visiškai kitas pasaulis, kiti dėsniai. Todėl pažinti jo savybes, žinoti visus jo spąstus yra labai svarbu. Ir prie to teks grįžti ir grįžti. Tai normalu.
Naujas organas yra relaus, apčiuopiamas, tikras - ne įsivaizdavimas. Jo formavimo procesas irgi relaus, apčiuopiamas, ne tuščia kažkokia meditacija, pasisedėjimas.

Labai įdomu, net netikėta. Čia panašiai kaip kažkas ragavęs Marse augusio vaisiaus aiškintų man jo skonį. Na, gal skonis ir kažkoks, bet man tai nieko nesako, nes aš jo ne tik neragavus, bet ir nemačius. Tik girdėjusi. Tai iš viso man ar yra prasmė toliau klausinėti, diskutuoti
Toliau. Protas žino, kad yra skrandis, o ką jaučiu dabar? Perviršį, įtampą, spaudimą ten, kur protas žino esant skarndį ar žarnyną- nes prisiėdusi esu... tai čia betarpiškas žarnyno žinojimas ar vistiek protas?
Klausimų kyla marios ir pagrindinis: ar visama tame yra prasmė man kapstytis, nes kažkas kažkur išsivystė kažką, kažkas apie tai pakalba, kažkas sužino apie naują-madingą-siektiną, atsiranda nors pasiimti užgintą saldainį, nes ... noriu-reikia-populiaru bet dabar, šiuo metu, pas mane to nėra. Nėra kito laiko kaip dabar, nėra nieko kitaip kaip dabar. Pagaliau, nėra jokios kitos aš, kaip ta, kuri yra dabar ir tokia, kokia yra. Tai kokia viso to prasmė? AR MAN, VA TOKIAI, KOKIA ESU, ĮMANOMA PERJUNGTI KITĄ PAVARĄ TIESIOG DABAR? Suprantu, kad atsakymo nieks neparašys.

dar. Taip išeina, kad norint dirbti-keistis, kaip čia išsireikšti, pagal Tavo dėstomą sistemą, viską, ką žinau, ką susikroviau į galvą, kas patiko ir užsiliko atminty, reiktų užbraukti, pamiršti, išjungti? Kad viskas yra atgyvenę, šlamštas, šiukšlės?

1. Nedaryk iš to jokios vertybės, tai būdinga tik linijiniam protui vaikytis vertybių. Alternatyviame prote nauji organai ne vertybė. Jie gali būti stimulas, bet ne vertybė. Gulėti prisirijusiai yra ne blogiau nei nauji organai, ar kelionė planetoje Marsas, bet ir ne geriau.
Tik gyvybingumas yra rodiklis, o ne vertingas, madingas, prasmingas.
Visų šių dalykų vaikosi tik linijinis protas.
Tai automatiškai nuims įtampą, kad tau reikia dabar kažkur lėkti akis išdegus naujų organų kaip į Akropolį naujų madingų batų. Nebus savęs prievartavimo nuo linijinio proto. Puiku, kad yra nauji organai! Bet, tai ne vertybė. Be to ir nenusipirksi, niekas nepadovanos ir iš kito nepavogsi. Nėra kur lėkti dėl jų. Vis tiek niekas neduos. Be to nauji organai ne geriau už tuos, kuriuos turi dabar ir ne blogiau. Jų nėra. Tai tik tavo nauja galimybė. Argi ne faina turėti naują galimybę? Jeigu stimuliuoja tegul stimuliuoja, įsitvirtink ketinime, kad ateis laikas prieisi ir prie jų, išsiaiškinsi kaip čia kas. Tai ir yra perjungti kitą pavarą dabar.
2. Nauji organai yra formuojami tik malonumo pagrindu, malonių pojūčių pagrindu. Mechaniškai nėra jokių šansų. Todėl gyvybinga yra tik tai kas malonu. Malonumas yra neatsiejamas nuo gyvybingumo. Jie abu neatskiriama viena nuo kitos dalis. Jeigu kvėpuoji, gi vis tiek kvėpuoji, tai gali kvėpuoti įprastai, o gali surasti malonumą, kaifą šiame procese. Jeigu žiūri, tai gi vis tiek žiūri, tai gali žiūrėti įprastai, o gali surasti šiame procese malonumą, žiūrėk su kaifu. Jeigu girdi, klausaisi, jeigu uostai, ragauji, lieti, tai vis tiek tai darai, tai gali daryti tai įprastai, o gali surasti tame procese kaifą. Kas yra DZEN? Dzen meistrai sako: kad kai aš guliu, tai guliu, kai valgau, tai valgau, tai ir yra DZEN.
3. Gali pradėti nuo to, kad atsigulusi stebėk ką jauti ten savyje? Gal malonus koks pojūtis yra, juk žinoti tu iš anksto negali ( žinios priklauso proto pasauliui) jokių išankstinių žinojimų. Pasaulis pilnas stebuklų, kurių net išminčiai neregėjo savo sapnuose. Jei guli, tai vis tiek guli, gali gulėti įprastai, o gali kaife.
4. Taigi, jokių išankstinių žinojimų – jokių žinių. Jokių pastangų nuo proto – jokių pastangų. Jokio veikimo nuo proto – jokio veikimo. Jokių būtinybių, tikslų – jokių.
5. Veikti neveikiant! Tai ir yra esminis principas. Kaip vanduo teka be jokio tikslo, ne kovoja, nesiekia. Malonu būti paprasčiausiai ir tiek. Tai tokia maloni galimybė – būti. O būti be būtinybių, tikslų, prasmių, ypatingo, išskirtinio, madingo ne mažiau malonu nei būti su tikslais, būtinybėmis ir t.t.
6. Jeigu užtiksi kaifą savyje, kokį malonų pojūtį – mėgaukis, išryškink, gal dar prisidės kaifo. Atsipalaiduok, paleisk save, tokiame fone ir formuojasi kažkas – malonaus, gyvybingo - nauja.