QUOTE(vobla @ 2005 02 28, 11:46)
Kaip kovojam? Ogi bambam bambam bambam, baksnojam pirštu baksnojam, baksnojam. Kartais reik net mėnesį, o kartais dėl kai kurių darbų ir pusmetį ar metus prištu baksnoti. O kartais trūksta kantrybės ir pati pasidarau...Dėl nukritusios plytelės bamėjau tris mėnesius. Pakol pati nesusiruošiau ją priklijuot, tada jau priklijavo. O vat neprikalti plintusai jau trečius metus mėtosi. A jam dzin- grindų jis neplauna, ne jam tuos plintusus kaskart iš vietos į vietą kilnoti...Va dabar jau mėnuo kaip kranas varva- tai pakišo bliūdelį po apačia ir jam dzin. Nu vienžo - gyvenu kaip gyvanašlė- diedas lyg ir yr, bet praktiškai- jo nėr...Jei kas svetimas užeitų- tikrai manytų, kad moteriškė viena gyvena- nesijaučia vyriškos rankos mūsų bute...
Pas mus irgi plintusai voliojasi ir jam nė motais. Vieną kartą juos paėmiau ir sumečiau į kampą, nes nusibodo dėlioti. Grįžęs klausia - kur plintusai? Aš išdrožiau moralą ir ką - ogi nieko. Pridėjo vėl prie sienos ir vėl voliojasi.
Pats tikrai nieko namie savarankiškai nepadarys. Reikia sakyti 10 kartų ir vistiek bus nepatenkintas - atseit ko čia komanduoju. Jei paprašau išnešti šiukšles - tai vos ne įžeidimas. Rūbai visada būna numesti, kojinės, apie dulkių šluostymą nėra net kalbos. Jei labai rėkiu tai išplauna indus. Neduok dieve vieną palikti namie su vaikais - tai grįžusi randu butą kaip po atominio sprogimo

Jei sakau draugiškai ir kalbu pagal psichologinį vadovėlį, tai reakcijos nebūna jokios, nei po valandos, nei po savaitės.
Ar mesti tokį vyrą ar gyventi toliau? Pakolkas gyvenu, nes princai ant kelio nesimėto. Pinigus uždirba, po mergas nevaikšto, bent man taip atrodo.
