QUOTE(sachar @ 2007 11 08, 09:30)
Tik niekad nekaltink saves kalti visad buna abu. As ir ne auksas, bet saves nekaltinu Savo blogybes zinau ir meginu kazkaip prisiderinti prie jo, bet daugiau problemu matau jame nei savyje
Gal pameginkit pabuti atskirai, as laikausi tos nomones, kad jei zmones skirti vienas kitam, tai jie ir bus kartu kartais reikia pabuti vienam, kad ivertintum save ir visa situacija is sono
Tai kad mano santikiai slubuoja jau beveik nuo pat radziu kai pagalvoju taip kankinames gal jau kokius 2 metus, budavo sunkiau, kartais lengviau, bet kuo toliau tuo sunkiau darosi Todel ir abejoju del jausmu, nes prisimenu kokie jie buvo draugystes pradzioj ir kas is ju beliko
Gal pameginkit pabuti atskirai, as laikausi tos nomones, kad jei zmones skirti vienas kitam, tai jie ir bus kartu kartais reikia pabuti vienam, kad ivertintum save ir visa situacija is sono
Tai kad mano santikiai slubuoja jau beveik nuo pat radziu kai pagalvoju taip kankinames gal jau kokius 2 metus, budavo sunkiau, kartais lengviau, bet kuo toliau tuo sunkiau darosi Todel ir abejoju del jausmu, nes prisimenu kokie jie buvo draugystes pradzioj ir kas is ju beliko
tai kad jis dabar jau porą mėn. Rygoj gyvena, tai jau kaip ir atskirai. aišku grįžta savaitgaliais, kas antrą. bet aš jau galvoju, jei jau gyvenant atskirai tokios mintys kyla, tai kas bus toliau atrodo turetumėm pasiilgti vienas kito, laukt tos minutės kai susitiksim ir t.t. nu bet nieko. lauki, grįžta, pabūni porą valandų ant sparnų ir po to vėl kažkokia rutina. net nžnau kaip čia paaiškint
ech. tie santykiai visad pačioj pradžioj yra patys aistringiausi ir labiausiai jaudinantys. po to viskas vis vien susiveda į rutiną. ir kas amn atsakys kaip tos rutinos atsikratyt?
esmė tokia, kad aš pvz net nenoriu kažką daryt. net nenoriu stengtis. apatiška viskam pasidariau pastaruoju metu.
OT: apatijos priežastimi laikau metimą rūkyt