Noa gimdymo istorija

Mano gimdymą kiek įtakojo visą nėštumą gresiantis persileidimas, t.y nuolatiniai pilvo skausmai, prie kurių taip pripratau, kad dėmesio nebekreipiau, ir prieš gimdymą apie Kauno klinikas išgirsti gandai… Oi, jų buvo visokių – kad gimdant Klinikose aplinkui būtinai stovi būrys studentų; kad vaiką pasiima stora bjauri boba ir neatneša, kad maitina jį ten kuo nori, vienu žodžiu, visokie linksmi dalykai… Savo nuomonės neturėjau, nes apskritai naujagimio nebuvau mačiusi net iš tolo, bet turėjau apytikslį supratimą, per kur jis išeina iš to pilvo, kas man tuo momentu labai padėjo  . Buvau tvirtai įsitikinus, kad kai reiks gimdyt, tai pati personaliai išvaikysiu visas bobas ir studentus, nereiks nė vyro, bėgs jie man visi lauk zvimbdami, ir po to sau gimdysiu tyliai ir ramiai  .

Taigi, suėjo gimdymo diena, ir kaip ir kiekviena padori negimdanti gimdyvė, nuvykau į Klinikas pasirodyt, kaip aš dar negimdau. Daktarui Černiui, pas kurį turėjau gimdyt, tai didelio įspūdžio nepaliko, kad aš negimdau, taigi jis patvirtino faktą ir paleido namo, liepęs po dviejų dienų vėl ateit. Paleido – parėjau, sėdžiu, laikraštį skaitau. Ateina draugės vyras, klausia, negimdai? Nu kad gal ne, sakau. O tai, sako, turiu tau su vyru pakvietimus į madų/šukuosenų šou, labai jėga, bilietai po 70 litų, o čia už dyką. Argumentas rimtas, negi leisi dobru propadat, taigi einam, sakau, be abejo, kad jau taip. Išėjo jis, o aš galvoju – o kažin kodėl man tas nuolatinis pilvo maudinėjimas užeina – praeina, užeina – praeina? Žinau, kad skausmai turi būt reguliarūs. Pasiėmiau laikrodį – 5 min, 7, 12, 8, 4… Tai reguliarūs jau ar ne? Čia pareina iš darbo vyras. Sakau, oi mielas sutuoktini, einam į šou, jezusmarija koks grožis ir laime .Ar jau dabar einam, sako sutuoktinis, ar pavalgyt galima? Pavalgyk, sakau, aniuolėli, o va čia mano skausmai suregistruoti – reguliarūs ar ne? Sutuoktiniui apetitas kažko ūmai praėjo, jis sako – pala pala, moteriške, taigi tu tuoj pagimdysi, va čia tai bus tikrai šou. Nea, sakau, kai jau pajausiu, kad noriu gimdyt, kreipsiuosi. Taigi ir išėjom, nes su nėščia moterim ginčytis negražu. Per šou sąrėmiai pasidarė stipresni ir lygiai kas 10 minučių, antrame veiksme – kas 7, trečiame – kas 5.  Per sąrėmius stengiausi taisyklingai kvėpuoti, kaip buvau mokyta, o kai pakvėpuodavau, vėl žiūrėjau toliau, kad dvasinio peno gaučiau ne mažiau kaip už 70 Lt.. Vyras siūlė, beje, po antro veiksmo eit namo, bet kadangi tai buvo ne bet kas, o Šou, Kur Bilietai Po 70Lt, tai niekaip nesutikau  .

Pasibaigus viskam, patraukėm namo pasiimt paruošto gimdymo reikmenų maišo. Susirinkom mantą, išsikvietėm taksi… Taksistas nė neklausė kur vežt  . Sako, gi pats matau  .

Nuvykom į Klinikas kokią pirmą nakties, sąrėmiai buvo kas 3 minutės. Čia išaiškinom budinčiai, ko susirinkom, už ką gavau klizmą ir tokius avangardinius grindų skuduro spalvos naktinius be vieno raištelio (tokie į madą atėjo tik po 5 metų). Liepė vyrui palaukt, o mane nuvedė į gimdyklą. Interjeras pradėjo daryt įspūdį – koridoriai po žeme, painūs, nebeaišku, kur eini, gyvų žmonių  vienas vienetas – tas vienetas pravežė pro šalį kažką panašaus į miruolį, mat anas buvo drobule užklotas, ne kitaip kaip nabašninkas  ???. Šitai man nuotaikos nepagerino, nes aplinka ir šiaip buvo nuostabiai tinkama tardymui su kankinimais, prisiminiau matytus filmus apie konclagerius ir nusiteikiau, kad jeigu mane kiš į krematoriumą, tai aš darysiu tai, kam jau esu moraliai pasiruošusi:šoksiu ir juos visus  kaip mat išvaikysiu ;D. Bet manęs niekur nekišo. Įleido į gimdyklą ir nuėjo. Gimdykla pasirodė įrengta ta pačia dvasia, kaip ir koridoriai, kada nors, kai būsiu režisierė, filmuosiu joje pagrindinio veikėjo sušaudymo sceną, paskui gausiu Oskarą… Instrukcijos, ką daryt vienai toj gimdykloj, nėra, tik užrašai, kaip ką dezinfekuoti, kas, be abejo, irgi gerai. Vyro nėra. Gyvų žmonių nėra, tik viena motera už sienos staugia, taip, sakyčiau, įtaigiai.  Prisimenu filmus apie vilkolakius, x-failus, Drakulą. Pamatau ant sienos laikrodį ir suprantu, kad nuo patirto estetinio šoko sąrėmiai kažko vėl kas 10 minučių. Nusprendžiu, kad pas mane niekas niekada neateis, per amžių amžius.amen. Po kokių 45 minučių girdžiu, kaip kažkas už sienos šneka: o sakyk,  Janyte, kas ten per vyrukas prie durų laukia? - Ajajai, taigi čia vyras, o aš ir užmiršau!  Kadangi tai buvo tarpas tarp sąrėmių, man atbudo jau gimęs didelis noras kažkam įspirt, bet nutariau, kad padorios gimdyvės taip nedaro (vėliau gailėjausi, bent atsimintų paskui mane  :).

Po 10 minčių sulaukiau įtartinai susitraukusio sutuoktinio, kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo susitraukęs dėl to, kad jo dydžio spec. aprangos neatsirado, tai jam davė 4 dydžiais mažesnę  . Na, ačiū ir už tai. Po to atbėgo daktaras, konstatavo, kad gimdysiu dar po pusdienio, ir išbėgo, o mes pradėjom privalomą programą – aš dūsauju, mane masažuoja, kas dvi trys valandos kas nors įbėga, pažiūri kaklelį ir išbėga.

Čia nuobodi dalis, įdomiau pasidarė ryte, kai personalas susirinko į darbą. Tada užbėgdavo kas nors dažniau, vėl išbėgdavo, o kas įdomu, studentų kaip nėr, taip nėr. O aš įsivaizduoju, kad jie jau tuoj turi ateit, gal laukia kur, kol visi susirinks, ir tarpuose tarp sąrėmių kuriu, kokiais žodžiais juos vaikysiu  . Šiaip kad jie rugpjūtį atostogauja, nepagalvojau  . Taigi atbėga akušeris eilinį kartą žiūrėt kaklelio, o iš paskos įeina tikras gyvas libanietis! Jie, mat, Kauno medicinos akademijoj mokosi. Aš vos nuo stalo nenušokau iš laimės: O ŠITAS KAS!!!! O ŠITAS KAM!!!!! PAŠIOL VON!!!!!  Libanietis vos aparpuolio negavo, jų kultūroj moterys gerokai,matyt, kuklesnės  ;D. Taigi jis irgi stryktelėjo ant vietos, iš to netikėtumo, o paskui taip gailiai prisistatė, kad jis toks ir anoks, rezidentas, atėjęs man spaudimo pamatuot, kaip daktaras prašęs, taigi jeigu gerbiama ponia ne prieš… Gerbiama ponia tam kartui nuėmė gazą ir buvo ne prieš, nusprendus viską ko neišliejo pataupyt storajai bobai, kuri išneša naujagimius… Taigi ir vėl masažavomės, džiaugėmės gyvenimu, kol staiga ten viduj kažkas tik smukt! Vyras sako, gimdai, moč . Aš stūgt – GIMDAU!!! Čia įkiša galvą kažkokia personalas ir klausia –  a kas kas čia gimdo? Susižvalgom su vyru, apmąstom klausimą, sakau, kad aš  . O kelintas, klausia, vaikas? Pirmas… Eeeeee, sako, ir uždaro duris.

Šitoj vietoj filmuose groja orkestras.  Jausmas neapsakomas! Akys iššoka ant kaktos! Stalčiai pas abu atidaryti iki maksimumo! Būčiau be klizmos, tai gal ir apsi*** bučiau, bet mat zarazos, apsidraudė, net ta galimybe atėmė…

Staiga atsiveria durys, įbėga daktaras su akušeriu iš paskos, toks visas papietavęs, gerai nusiteikęs, sako, gimdom gimdom gimdom, prašom ant stalo, taip elegantiškai, kaip Vienos baliuj, net ranką padavė  . O dabar, sako, kaip miela, stenam, stenam, stenam, nestenam, stenam, sveikinam, sūnus! Ir uždeda man ant pilvo. Mažą. Šlapią. Melsvai pilką.
O jau grožis vaiko – nesvietiškas. Sakė man dar, kad naujagimiai susiraukšlėję ir negražūs, kraupus melas! Man, pasirodo, visada baisiausiai patiko maži šlapi ir mėlyni, tik iki tol nežinojau…Nebuvau tokių mačius . Užmiršau ir režisūrinius planus, ir norą spardyt subines, viską užmiršau iš to grožio… Paklausiau tik, kodėl jis ryžas, bet man atsakė, kad niekaip ne, jis blondinas, vėliau pasirodė, teisybė . Nutariau, kad kažkurioj vietoj naujagimiui pridera klykt, bet jis, matyt, nebuvo toks piktas ant pasaulio kaip aš. Todėl oriai tepasakė – knerkt! -ir tuo baigė aiškintis visiems susirinkusiems.

Po to gimdymo dalyviai eilės tvarka ėjo prie manęs tarti po porą žodžių. Pirmas ėjo daktaras, kažko palinkėjo. Paskui ėjo akušeris, siūlė vėl apsilankyt, ačiū . Trečias – sutuoktinis, paklaust, kaip aš. Tai kai naujagimis išgirdo tėčio balsą, tai tik akys subėgiojo – vis dėlto tikrai atpažino. Iš tos laimės net nebambėjau kokias 5 minutes, taigi visiems tas 5 minutes buvo geeeera  ;D.
Dar atėjo kažkokia sesutė ir parodė, kaip duoti vaikui krūtį – pati ne tik kad nesusiprotėjau, bet apskritai neįsivaizdavau, kaip iš tokios vietos gali kažkas bėgt – įsivaizdavau, kad gal ten kokia skylė atsivers ar kaip  ???. Tai mes su naujagimiu labai apsidžiaugėm atradę, kaip ten kas yra, ir net nepamatėm dar vienos sesutės. Tiksliau, pamatėm pavėluotai, kai ji jau ketino čiupt naujagimį ir kažkur nešt.

O čia vėl atbudo mano neišlietas priešiškumas medinstancijoms, aš įsikabinau į naujagimį ir griežtai išrėžiau garsią prakalbą, kurioje pareikšta, kad jeigu kas nors nori nešiotis naujagimius, tai tegul pirma pats pasigimdo ir tada jau nešioja kur nori, o šito neduosiu! Sesutė tik stovėjo ir žiopčiojoJ ;D. Paskui, kai aš sustojau įkvėpti oro, jinai greitai pradėjo žadėti, kad naujagimį paims tik penkiom minutėm, paskiepyt, nes taip reikia dėl jo, naujagimio, gerovės… Na, ji pasisakė, aš atlyžau, ir kadangi ta sesutė nebuvo stora, tai patikėjau :-X. Odnako...Klinikos yra klinikos, todėl po 5 minučių naujagimio neturėjau ir vyras išėjo man jo suieškot. Grįžo nustebęs – sako, įsivaizduok, nenorėjo duot, o pirmiau patikrino, ar tikrai aš savo imu! Lyg aš savo sūnaus neatpažinčiau!

Taigi gimdymo istorija tuo ir pasibaigė, taip sakant, sėkmingai ir elegantiškai. Praėjo jau 6 metai, bet prisminimai nesensta  ;D. Už poros savaičių numatau pakartojimą. Bus antra dalis :. Vargšai daktarai ;D ;D;D.