vyras susireiksmina

Vakar atsitiko kazkas baisaus: mes su vyru dukrytes akivaizdoje, svelniai tariant, apsistumdem, po to jis isvaziavo, o mes su issigandusia dukrele verkem. Abu esam is pakankamai darniu seimu, turim aukstuosius issilavinimus, todel man si situacija atrodo tokia nepriimtina, kad jauciuosi atsidurus kryzkelej: ar verta testi seimynini gyvenima?
Si karta konfliktas kilo del tevelio nepkankamo demesio seimai. Musu tetis labai daug dirba: turi savo versla ir yra nemazai pasiekes. Taciau pastaruosius du menesius mes jo beveik nematom: iprastu metu pradejes darbo diena, grizta epie 20 val., o savaitgaliais taip pat suranda priezasciu, kaip issprukti i darba. Zinoma as bandziau organizuoti seimyninius savaitgalius, taciau arba mano iniciatyva nueina niekais, arba trumpam kur isvaziuojam, bet tarp musu nevyksta joks nuosirdus pokalbis arba as bandau ji prasnekinti, o jis kazkur skrajoja. O skaudziausia tai, kad dukryte anksciau klausinedavo, kade tetis gris, o dabar ji to nebeklausia. Man baisu, kad viena diena jai tevelis bus reikalingas pinigeliams ismelzti, o ne nuosirdziam bendravimui.
Viena beda ne beda: pastaruoju metu is vyro uzuominu, pradedu suprasti, kokiu jis save laiko reiksmingu, daug pasiekusiu, o as paprasta namu seimininke turi u tenkintis jo laiko trupineliais ir reguliaria suma pinigeliu, ir jei pvz. viena savaite man ju prireikia daugiau, kita jie buna isskaiciuojami. Pastara situacija puikiai apibudina fraze is seno multiko:"maistininkas mire slove drakonui". Ji labai tinka dar ir del to, kad vyras anksciau buvo kiek kitas vertybes turintis zmogus, pvz abu gimdem dukreles, paprastos romantiskos staigmenos man pamaloninti ir tt.
Objektyvumo delei, turiu pripazinti, kad ir as nesu auksine: labai umi, galiu nevisai pelnytai apsaukti, o veliau labai gailetis. Todel konfliktai pas mus kyla ir del tvarkos palaikymo: as pedante, visa diena blizginanti namus, o jis nevaleika, kuriam ne tiek svarbi nesvariu kojiniu vieta. is dalies ji cia pateisinu: Po darbo dienos norisi grizti i jaukius namus, o ne i muzieju. Tuo tarpu as jauciuosi neivertinta, jauciu nepagarba savo darbui, i kuri ieina ir vaiku prieziura.
Ir dar vienas svarbus dalykas: kokius metus, didesniu konfliktu metu, vyras vis grasina, kad iseis, negyvens su isterike ir, kad ir mums ir vaikams nuo to bus tik geriau. Tai ar verta visa ta makalyne dar narplioti? asmeniskai man seimos issaugojimas labai svarbus.

Labai šlykštu, bet taip jau yra - namų šeimininkės darbą sugeba įvertinti ir gerbti tik nedaugelis. O ir pačios namų šeimininkės dažnai jaučiasi nepilnavertės palyginti su tomis, kurios dirba. Kokios priežastys lemia, kad tu nedirbi? Vaikai jau lyg ir paaugę, galėtų darželį lankyti ar su aukle būti Sakai, kad esi su aukštuoju - tai pirmyn, susirask darbą. Jeigu ir netapsi vyro akyse tokia pat "svarbi", kaip jis (na, jei uždirbsi mažiau), bet bent jau nereikės kaip išmaldos laukti jo normuojamų piniginių išmokų, nebūsi absoliučiai nuo jo priklausoma ir pati prisidėsi prie šeimos biudžeto. Be to, darbas (aišku, žiūrint koks, bet aš kalbu ne apie žemai kvalifikuotus darbus) verčia žmogų pasitempti, gražiau atrodyti, nei sėdint namuose. Ir sutuoktiniui būsi jau nebe "saugiai padėta" namuose, prie vaikų, o kažką veikianti sferoje, kurioje jis neturi jokios įtakos ir negali kontroliuoti - o tai apgaubia tave jei ne paslaptimi, tai bent šiokia tokia intriga, nes ne viskas būna aišku kaip ant delno. O vaikai, manau, būtų laimingesni turiningesniais savaitgaliais ir vakarais, praleistais su abiem tėvais, o ne išbūdami kiaurą parą su liūdinčia mama ir retkarčiais akies krašteliu pamatydami piktą ir susireikšminusį tėtį. Nemanau, kad čia šeimos išsaugojimo klausimas, tiesiog tau reikia šį bei tą pakeisti. Išskyrus nebent vieną atvejį - jeigu "svarbus" darbas maskuoja kitą priežastį, kuri yra kartu ir dėmesio stokos priežastis... Bet negalvok apie tai, geriau pasirūpink savim ir savęs realizavimu už šeimos ribų

Aciu uz palaikyma.
Taip, galimybe pradeti dirbti yra svarstyta nekarta, net ir su vyru taremes, kad padesiu versle (yra galimybe dirbti atskirose vietose, taigi trinties nebus), tuo paciu galesiu pati reguliuoti darbo grafika ir skirti laiko mazems. Taciau ar nesukels tai nauju problemu?
Siuo metu pradeti darba trukdo tai, kad dar maitinu mazaja, kuri linkusi i alergijas, be to negaliu surasti aukles, o i lopsi leisti bijau, nes ir taip jau turi adenoidus. Bet cia issprendziamos problemos ir manau, kad patarimu pasinaudosiu pacioje artimiausioje ateityje.
Kad vyras nesuka i sona, del tam tikru priezasciu, zinau 100 proc. Bet beda kita, ji ir jo vertybes ziauriai keicia pinigai, jis tapo saltesnis, egoistiskesnis ir net nezinau kaip ta savybe ivardinti, gal saltas abejingumas...

YAZMIN, gal tai ka parasysiu tau nepatiks, bet siek tiek kitos nuomones irgi nepakenks: tavo situacijoje matau keleta problemu.
Viena is ju pati svarbiausia, tai zmona-namu seimininke. Is pradziu vyrus toks atros puses "ikalinimas" ar jos pacios pasirinkimas, labai veza. Koks gi kaifas, kai grizti po darbo, namai tvarkingi, indai suplauti, vaikai suguldyti, vakariene ant stalo garuoja, zmona issiziojus laukia. Bet veliau, jiems visa tai pasidaro nebeidomu. Jie tokius zmonos darbus pradeda vertinti kaip visiskai suprantama dalyka, kol galu gale jos buvimas namuose perauga i ju manymy "nieko neveikima". Tuomet vyras grizes namo jauciasi super protingu, super biznierium, galu gale super diedu, galinciu ir islaikanciu seima, bei... super vargsu, nes turi "kvaila" zmona, kuri tesugeba tik namie sedeti. Ji tampa jam nebeidomi ir tada iskyla antra problema - "meiluze". Gal ji bus is darbo aplinkos, gal ne, bet tai bus zmogus, su kuriuo vyrui bus idomu kalbetis apie galimybes uzdirbti pinigus, apie galu gale jos praleista darbo diena ir t.t. ir pan.

Tavo atveju siulyciau ieskotis darbo, primigtynai vyrui kalbeti, jog galbut ir tu galetum dalyvauti jo biznyje. Tiesa - tai taip pat gali sukelti dideliu problemu. O vaikai uzauga net ir tuomet, kai abu tevai dirba nuo ryto iki vakaro. Nemanau, jog turi aukoti save del vaiku ar del vyro uzgaidu. Apsispresk ko is sito gyvenimo nori ir rinkis savo kelia, o ne eik kitu keliu, kol galu gale nusibosi ir vyrui ir vaikams ir sau. Be to gyvenimas nera vien tik rozem klotas... O jai taip ir gali buti, tuomet grazios rozes turi laaabai didelius spyglius!

Aišku, darbas čia labai padėtų ir tavo pačios dvasinei būsenai, ir vyro požiūris galbūt pasikeistų. Pati 5 metus sėdėjau namie su vaiku, žinau kaip važiuoja stogas. Padėjus dirbti, nori nenori turi pasidažyti, pasilakuoti, pasirūpinti madingesnių rūbelių.
Nu bet su tuo vyro susireikšminimu: nežinau, nežinau, ką čia galėtų reikšti... Kažkaip neįtikėtina, kad žmogaus vertybių sistema pasikeistų per tokį trumpą laiką. Gal iki galo jo neperpratai iki šiol, gal jis visada buvo garbėtroška, tik sėkmė ir pinigai tai galiausiai atskleidė?
O išsiaiškinti greičiau padėtų ne pasistumdymai, o tiesiai (tik be pykčio) išsakytas "man nepatinka tas ir tas, o norėčiau to ir to".

Patikek, daugeli zmoniu keicia pinigai. Ypac ateje greitai ir nesunkiai.
Tau sunku kazka patarti-pati turetum pajusti ka daryt, kad isgelbetum santuoka.
Pradzioje bandyk pasikeisti, nerek neisterikuok, nekuopk tu namu. Gink dieva nepriekaistauk jam del ilgo darbo. Priesingai-tu pavarges brangusis o vel eini i darba? Aciu tau! Juk del musu. As su mazem vaziuoju i teatra, kavine ar pan...Kai jis gris lai randa jus tris bedukstancias, o tavo akys te paslaptingai ziba.
O gal jis tiesiog turi kokiu problemu su verslu? Gal jam kaip tik kas nebesiseka?

Buvo kad ir as panasiai elgdavausi Vyras kai nedirbo as gera darba turiu ir pinigu buvo, yra tas, kai gerai gauni nori dar daugiau ir tapdavau tokia taupi, irgi skaiciuodavau kiekviena penca, jauciausi seimos lydere, net ji sumenkindavau Grizdavau pavargusi, nieko nenorejau, o sekmadieni per savo iseigine miegodavau, eiti niekur nepriversi, jokiu draugu. O jis laukdavo manes issilges. Del to ir kildavo visokie barniai. Viskas susitvarke kai jis isidarbino. Aisku cia labai neteisinga, juk seima neturi del to kenteti. Ir dabar sumazinau darbo valandas, viskas atsistate i savo vezias. Manau, iseitis butu jei abu dirbtumet, viskas lygiai. Gal jis jauciasi seimos variklis Tikrai uzjauciu

Mano manymu, pirmas žingsnis - atviras pokalbis su vyru, kaip banaliai toks patarimas beskambėtų. Pasakyk, kokie jo pasikeitimai tave skaudina/stebina/tau nepatinka, pakalbėk, kaip tu jautiesi. Ir svarstykit, ką daryti - kartu. Juo labiau, kad rašei, jog dar palyginus neseniai tarpusavio supratimas buvo puikus.
Nemanau, kad labai gerai darysi (aš taip nedaryčiau , deperatiškai "persiorientuodama" - namų netvarkydama ar, pametusi vaikus auklėms ar dar kažkam, puldama ieškoti darbų, daryti karjeros ir tt. Juo labiau, kad turi pakankamai mažutį vaiką (plius, vis dar pačios maitinamą).
Jokia čia problema, kad esi namų šeimininkė, gali su vaikais daug puikių dalykų nuveikti ir, palikdama juos tik valandai kitai, gali pati tobulėti (baseinai, kalbos ir pan.)
Kažkas atsitiko tam tavo vyrui Tarkis su juo, planuokit kartu, nedaryk sprendimų viena. Linkiu, kad viskas susitvarkytų

Nuosirdziai aciu visoms uz atsakymus ir patarimus. Su vyru bandom kabetis.

Vazmin, tu nesupyk,bet kaip man gera pasidarė,kai perskaičiau tavo tema. vat skaitau ir matau save,tik pas mus vienas vaikas ir vyras toli grazu ne verslinikas. O isidarbinimas napadejo. Tada grizdavau pavargusi ir viska ta pati turedavau padaryti buityje ka ir pries tai, nes negaliu gyventi kol kambariai nusutvarkyti. vaikas sirgo, kelimaisi naktimis.nuovargis darbe nervai namie.o vyras nuo to nepasikeite. gal tavo butu kita situcija, nes kaip suprantu gali sau leisti nusamdyti namu šeiminike. dabar sedziu namie, turiu laisvo grafiko darbelį kaip sako ne dėl pinigų, o kad iš namų išeičiau. bet santykiai su vyru nuo to nepasikeitė. vat ir dabar jis kiurkso prie teliko. dėmesio mums nulis. draskykis kiek nori, jis ilgiau nei 5 minutes šiknos nuo jo nepakels. Tiesiog mes jau viska perėjom, pokalbiai nepadeda. draskytis pavargau,išsiskirti nepavyko, matyt dar nelaikas ar nelikimas. apatijos stadija. nezinau ka jis galvoja. bet as pasakiau sau ir garsiai, kad tiesiog gyvensiu siandiena ir bus matyt kaip susiklostys gyvenimas.
P.s.:labai prasau merginos, nekomentuokit mano atsakymo,tai tiesiog trumpas gyvenimo aprasymas arba vazmin paguoda...

Kazkada, seniai seniai, man irgi panasiai buvo
Tiesa, ne tokiu lygiu, bet "pasikelimo" uzuomazgos pas dieda buvo atsirade. Kadangi mano charakteris ne is auksiniu, as su tuo kovojau ivairiais budais Siaip apkoliodavau profilaktiskai, karta susiradau valytoju firmos ikainius ir paskaiciavau, kiek as "uzdirbu" namuos priziuredama, est darydama ir vaika aukledama - gavosi taip, kad jis man turetu atiduot visa savo alga ir dar kokius 500 Lt/men liktu skoloj
Viso to virsune buvo, kai mano diedas, kaip ir temos autores, pareiske, kad iseisias is namu
As kaip zmogus proziskas, susinervinau nerealiai - blyn, diedas diedu, a is ko gyvent? Butas nuomojamas, pajamos - 93 Lt uz vaika, balansas ne i pliusa

Taigi sekancia diena is pat ankstyvo ryto ciupau vaika uz karsienes, imoviau i kailinius (ziema buvo, salta...) ir dejom mes gastroliu po darbo birza, idarbinimo agenturas ir rajono darzelius. Tasemes kaip zmones, tiksliau, kaip cigonai Bet mane pasiutis ir atsakomybe uz vaika taip buvo apemus, kad neabejojau, kad diedas liks ant ledo

O po triju dienu diedas parejo namo (siaip jis ir tas tris dienas pareidavo, bet tik labai velai, ir uzsisikes nekalbejo, kaip ir dera, kai iseini is namu ), parejo visas apsigalvojes, mol, buvau negeras tau, buvau tamsus kaip vakaras, dabar vel geras but pasizadu ir niekur neisiu! O vaikas jau uzrasytas i darza nuo kitos savaites, sveikatos pazyma jam isimta, o as pati susiradus darba Tiesa, darbas buvo poprastis, tad ten teisdirbau tik 3 men - toks buvo tos imones darbuotoju vidurkis Jau dirbdama susiradau darba kitur, kur iki siol ir dirbu sau... O diedas nuo to karto jokio pasikelimo nerodo ir is namu nebeina

Tiesa, manau, labai gerai sumacijo tas, kad darba man surado ne diedas, o as pati. Manau, jei dirbciau per ji arba, kad dar bjauriau, pas ji, nieko is to neiseitu, nes tada jis vis vien butu jautesis vadu... Ir dar gerai padejo tempai Gerai mano dabartinis shefas sako - viska reikia daryti greitai Zino zmogus, ka sako

man kol kas sėdėjimas namie į naudą,bet meluočiau, jei sakyčiau, kad nei karto nepasijutau nepatogiai, imdama ar prašydama pinigų. Ir scenų tema "neįvertinta namų šeimininkė" kėliau ne sykį. esu nusprendusi vis tik eit dirbt, nes vaikui nebegaliu duot to, ko jam reikia- esu ne kokia žaidimų partnerė, man nuobodu Taigi vaikelis darželin, mamulė darbelin. Kai vyras elgiasi " ne taip", tai pirmiausiai kaltinu " sudirektorėjimu", ir dalis tiesos tame yra. Pareigos keičia žmones. Bet dažniausiai to "negero" elgesio priežąstis yra nuovargis ir stresas darbe.