Na, po darbo grįžusi ir laimingą, sveiką vaiką radusi mama neturėtų valandas leisti prie kameros įrašų, užuot pažaidusi su vaiku, paskaičiusi jam pasaką ar pan. Jei vaikas žvalus, vystosi normaliai, gauna naujų žinių ( o jas galima patikrinti pagal auklės vedamą vaiko dienos veiklos dienoraštį)- tai nerimauti neverta. Jei vaikas tapo baimingu, pradėjo krūpčioti, nedemonstruoja naujų įgūdžių- rūpintis derėtų.
Klaidų daro ne tik auklės, bet, natūralu, ir tėvai.Per savo netrumpą pedagoginę karjerą, deja, susidūriau ir su atvejais, kuomet man , o ne mamai, piestu stojosi plaukai dėl mamos elgesio su vaiku. Teko matyti visko: vienas dvimetis vaikas turėjo teisę daužyti visus žmones iš eilės(aplinkiniai privalėjo šypsotis, nes mažam, atseit, galima muštis ir spjaudytis, nes nesupranta). Kitas mažylis valandų valandas buvo įpratęs leisti prie TV ekrano, antraip prasidėdavo isterija.Dar kitas dvimetukas- valgydavo tik maltą maitą, nes kitą, atseit išspjauna kaip neskanų. Kito keturmečio mama stebėjosi, kodėl jos 'tas urodas' neklauso, net tėvams ' į snukį' duoti siūlo, tačiau nieko nedarė, kad vaikas turėtų nors kokią nors dienotvarkę, taisykles, paskatinimų sistemą. Lieki su tokiu vaiku ir mintyse stveriesi už galvos. Juk reikia ir vaiką prisijaukinti, ir pripratinti jį laikytis kažkokių taisyklių, kurių šiam laikytis visai nesinori.
Jei auklėjomo klaidas taisyti padeda tėvai, supratę, ko iš jų tikiuosi- viskas einasi gera linkme.Tačiau, jei tėvai tik reikalauja, kad auklė jų vaikelį , kaip tą pasakos vilką, tik pamaitintų, pagirdytų ir palinksmintų, o visa kita- tebūnie kaip yra- dirbti nesutikčiau. Taigi, kokie tėvai laiko namie vaizdo kameras- man irgi būtų ne tas pats. Kartais (laimė, retai) patiems tėveliams praverstų į savo laiką, praleistą su vaiku, pasižiūrėti , stebint slaptos kameros įrašą.