Vienišos mamos su 2-3 vaikais

Galvoju apie skyrybas, bet bijau, nes sudėtinga būti Lietuvoje vieniša mama, būna kad net draugės nusisuka, nes kai esi viena, gali pradėti kelti grėsmę.

kas per nesąmonė. Jei bijai, kad tokiu atveju draugės nusisuks, tai kam tau tokios "draugės" apskritai???
o jei dėl jų vyrų, tai nereik su jais flirtuot ir negalvos, kad gali kelt grėsmę. Nebent sudarai pretekstą tokioms mintims.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad, deja, būna taip, kad draugai nusisuka. Aš kai išsiskyriau su manim nustojo bendrauti draugų šeima, nors apie jokį flirtą nei kalbos negali būti.

Sveikos mamytes
na nezinau ar cia pataikiau, bet noriu paklaust jusu nuomones ...
Auginau vaika viena , jam dabar 5m. pries metus susipazinau su vyru , kuris issikyres , turi dukra is pirmos santuokos. Problema tame, kad is pradziu jis su sunumi mano sutare puikiai, o dabar tiesiog atrodo pakesti negali... as tai matau ir bandau kalbet su juo, bet jis tik puola , kad kaip mes elgiames su juo taip ir jis elgiasi su mumis. (!) Nebegaliu gyvent taip toliau, sirdis plysta , kai matau toki jo elgiasi... pvz. lovoje ateit pas mane atsigulti ir kartu filmuku paziuret negalim, prisiglaust prie manes negali, jei uzsigauna , verkt negali ( nors tikrai jis nera mamyciukas, savarankiskas berniukas ) ir t.t. nesuprantu kodel jis toks tapo? Siuo metu laukiuosi jo vaiko , norejom jo abu , atrodo subrende suauge zmones esame ( man 33m.jam 31m.)
Jei ne nestumas tikrai , pasiulyciau pabut atskirai .... nors ir siaip jau kyla visokiu minciu. Nesu is tu kurios del vyro viska padarytu. Vaikas man svarbiausias, bet pries nuspresdama , noriu ir kitu nuomoniu isgirst...
Buciau dekinga

Pasakyčiau, kad tegul geriau žiūri savo dukros O su jūsų sūnumi viskas tvarkoj, pasakykit, kad turi priimti jūs abu, nes kitaip nieko gero nebus

sveiki.
net sunku patiketi, kad yra tokiu mamu, kurios del skirtingu priezasciu lieka/ ar isdrista likti vienos su 2 ar daugiau vaiku.ir toliau gyventi randa jegu, kovoja tam kad gyventi normaliai ir stengesi sypsotis gyvenimui . ir bando ir dar savo laimes ieskoti. Pries tokias, kurios isdriso ir nepagailejo,nes padare teisinga sprendima, ir nepaluzo lenkiu galva. Didele pagarba jom turiu. Jus tikros saunuoles. juk tiek ryzto ir drasos reikia susirasti/ tureti, ar net didziausia baime pries nezinojima kas bus ir kaip bus iveikti......suprantama, kad ne isdidziausios laimes taip greiciausiai padare...
O mano situacija eina link to sprendimo....tam as cia ir esu. gal atisirastu tarp jusu tos, kurios noretu padiskutuoti apie tai kas vyksta mano gyvenime ir kurios kazka panasaus isgyveno, galetu patarti ka daryti ir pan.?buciau labai dekinga.
esu 3 vaiku mama. pagimdziau pries 2 metus. iki tol vaiku su vyru neturejome beveik 10 metu. bet gyvenom kartu, daug dirbome, turejome planu, tarp ju ir vaiku tureti butinai. Vyras visa ta vedybini gyvenima dirbo tolimuosiuose, as cia.grizdavo menesiui ir vel isvaziuodavo. nenorejome taip gyventi. jauciausi vienisa. norejome dazniau buti kartu. bet turejome del pinigu. ilgas buvo kelias kol pagaliau pastojau.taciau gimus vaikams, kazkas pasikeite....gal neiskarto, bet palaipsniui pradejau suprasti kad jau nebejauciu vyrui tokios meiles, artumo, siltu jausmu.atsirado didesnis abejingumas jam. Nors vyras gimus vaikams beveik 2 metus buvo salia. padedavo man. As irgi daug uzsiimdavau tik vaikais. taciau ir daug konfliktavome, atsirasdavo vis daugiau kazkokiu nuoskaudu, kad nesupranta, neuzjaucia, kad jam nerupiu., minciu, kad gyvename kartu nes pripratome ir tiek. Jis pradejo reiksti priekaistus man, kad ir as nebe tokia kokia buvau anksciau. kai vaikams sukako 2 metai vyras vel grizo i savo darba, nes reikejo pinigu islaikyti seima. nors labai norejau kad surastu darba lietuvoje ir tegul su mazesniu atlygnimu, bet butumem kartu, vaikus ir toliau augintumeme kartu bent kol paaugs.bet vel likau viena, tik viena su vaikais. praktiskai ir auginu viena.labai sunku. jis tai zino. bet kitos iseities nemato.
musu atveju ....vaikai mus nesuartino. o priesingai ivyko kazkokia krize. pamaciau kad labai skiriames, jis jau netoks, koki salia noreciau tureti. jauciuosi ir vel vienisa.manau, kad jis mane paliko likimo valiai. nes pati turiu galvoti kaip suktis ir ieskoti pagalbos pati. dziaugiuosi kad turiu vaikus. jie dabar mano gyvenimo prasme. bet vis mastau, kad nenoriu taip gyventi, kaip gyvenu. Noreciau mylimo zmogaus del kurio noreciau stengtis, ir kuris stengtusi del manes o ne tik del vaiku. musu gyvenime yra tik vaikai, rupesciai del ju, kasdienybe, darbas. bet nera musu kaip vyro ir zmonos santykiu, gyvenimo, dziaugsmo. tik tustuma. saltis,susvetimejimas. ar tai jau musu santykiu pabaiga? ir turime skyrtis nes nebejauciam vienas kitam meiles, aistros ir pan.? Ir ta tik pareiga, pripratimas? as nebenoriu taip gyventi. nes nebejauciu tikro dziaugsmo tokioje seimoje. Yra tik didele atsakomybe pries savo vaikus. o jam viskas tvarkoj. ka man daryti. ? skirtis su juo, ieskoti laimes. ar gyventi su juo tik del vaiku? atsimesti kad esu laiminga kaip moteris?....negaliu, nes niekam nuo to nebus geriau. ir vaikams taip pat. susigrazinti jausmus? ar imanoma?....vyras nenori skirtis. bet ir nemato priezasties keistis. mano, kad tik as esu nepatenkinta. nezinau ka daryti....

gal jie palaike vyra, toliau su juo bendrauja, tai jiems atrodo nekorektiska bendrauti tokiu ateju ir su jumis

Sveika, labai panasius jausmus isgyvenau gimus antrajam (pirmajam buvo 2m) vaikui. Atrode, jog manes nesupranta, nepalaiko, nevertina, jog esam labai skirtingi. buvo daug pykciu, konfliktu. galvojau apie skyrybas, buvom atitole. dabar praejus mazdaug 3m manau, jog mes tiesiog buvome pervarge nuo vaiku... daug skaiciau, kaip pagerinti santykius, supratau, jog nera tik jis vienas kaltas, jog noredama pokyciu, pirmiausiai turiu keistis pati, o ne tik to reikalauti is vyro (o reikalavau). dar vienas atradimas buvo, jog ir as nesu tobula, ir mano sprendimai nera visada geriausi. o tikrai nuosirdziai maniau, jog as elgiuosi visada tinkamai, jog mano sprendimai visuomet puikus. tokia buvo mano situacija, mes sia krize, dabar jau galiu pasakyti, atlaikem. mes labai daug kalbedavomes, aiskindavomes, diskutuodavom.
manau, ir jus esate pervarge, juk net trys mazi vaikuciai...pirmiausiai jusu vietoje bandyciau gaivinti santykius, mokytis pozityviai bendrauti, issakyti savo nuomone, nelaikyti nuoskaudu, pykciu, nusivylimo, tiesiog issakykit,kas jus neramina, bet be kaltinimu, be isteriju. zodziu daug daug bendravimo ir labai naudinga butu pabuti dviese kuo daugiau. aisku, to noreti turi ir vyras.

Siaubas. šita sitaucija grynas siaubas...

Nieko keisto, kad esat pavargus, juk viena auginat 3 vaikus. Vyras kaip suprantu dirba ir namie retas svečias. Ar turite, kas padeda vaikus prižiūrėt, išleist jus pailsėt, pasirūpinti savim? Gal kitom akim viską pamatytumėt?

Nežinau, kurią pusę palaikė Bet kad ir jį palaikytų, kas nekorektiško būtų bendrauti su manim

Nėra čia jokio siaubo. Yra pervargusi šeima, kurios situaciją tikrai galima išspręsti laimingai, neardant šeimos.

jautre, tavo vyrui daugmaž viskas gerai, jis įsivaizuoja, kad vykdo pagrindinę savo kaip vyro ir tėvo pareigą - išlaiko šeimą. Tad pritariu geraiYRAgerai, reikia pradėti nuo savęs

o jums neatrodo, kad cia ir yra pagrindine problema? 10 metu kartu, kaip ir vede, kaip ir ne... kiekvienas susitikimas - romantika, jus laukiat, jis pasiilgsta. juokiu rupesciu. o cia 2 metus po vienu stogu , o dar ir 3 vaikiukai . koki soka turejo gauti jusu vyras. vienas leliukas kai kuriom seimoms tampa isbandymu, o cia.. uzaugot jus atskitai, subrendot atskirai, tik to nezinojot, kol maziukai neatsirado.
ne sakau, ne uz, ne pries, susideliokit viska ir gerai pagalvokit. kazkada ir as galvojau, kad vedybinis gyvenimas svelnumo, meiles ir ekstazes kupina palaima, deje, ... jau uzaugau.