As, kaip ir dauguma, is pradziu labai bijojau gimdyti. Bijojau skausmo, bijojau, kad vaikeliu gali ka nors padaryti, bijojau viskuo.
Visa nestuma nejutau jokiu nepatogumu, tik laime, kad turesiu vaikeli

Daug skaitau apie vaikelio raida, apie pati gimdyma, apie vaikelio bei mamytes rysi. Kai liko menuo iki gimdymo buvau visiskai jam pasiruosusi: kiek fiziskai, tiek i moraliskai. Kaz kur tai dingo baime, liko tik ramus laukimas
Gimdymas buvo planuotas. Atejome su vyru i ligonine 6.00 ryto, uzpildem visus dokumentus, daktaras paskutine karta apziurejo, nuleido vandenis ir paliko gimdykloj

Buvo sauleta kovo pabaiga ir mes dziaugiames, kad musu dukryte gims tokia grazia diena

Buvo 7.00 ryto.
11.00 atejo gydytojas patikrinti, kaip ten viskas vyksta ir paprase atsigulti. Ir atsistojau as jau po 3 valandu palatoje su dukryte rankuose
Ji gime lygiai 12.00, po 6 val nuo musu atejimo i ligonine. Be jokiu skausmu, be jokiu asaru (tik is laimes), be jokios panikos
Labai dekinga savo vyrui ir daktarui